Užtekėjusi išganymo Aušra Šiluvoje Ji apsireiškė dėl mūsų Švč. M. Marijos gimimas Lietuvoje švenčiamas, siejant šią šventę su Jos apsireiškimu Šiluvoje, kad galėtume iš naujo Jos globai pavesti savo gimtinę ir save pačius, dėkoti Dievo Motinai už visas suteiktas malones bei melsti Jos pagalbos, palaimos ir ypač – šiais neramiais laikais – prašyti taikos… Šv.
Mūsų ištikimybės koeficientas Draugystės su savimi ir kitais sąlyga Šio sekmadienio pirmasis skaitinys byloja apie Mozę, kuris kreipėsi į žydus, ragindamas juos laikytis savo Dievo įsakymų, nes tai yra kelias į „išmintį ir protingumą“ (Įst 4, 6). Tikėdami Jėzumi, teigiančiu, jog Jis atėjo į žemę ne panaikinti Įstatymo, o jį įvykdyti, kad viskas išsipildytų, kas
Gyvybės duona – prieštaravimo ženklas? Maištingos sielos Žinome, kad margame pasaulyje esti žmonių, kurie, kai nesupranta kai kurių dalykų (arba nenori suvokti), iš prigimties linksta iškart tai atmesti, o, jei dar šalia yra panašiai, kaip jie mintijančių, kartais be užuolankų rėžia tai, kam kiti pritaria, bet nedrįsta prabilti. Taigi kai kurie Jėzaus mokiniai (iš viso
Valgis nuo mirties Dangaus Duona prieštaravimo ženklas? „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius“ (Jn 6, 51). Šių Viešpaties žodžių be proto nuolankumo, pavaldaus Kryžiaus išminčiai (plg. 1 Kor 1, 18), neįmanoma priimti. O kaip galima pakeisti savo mintis bei požiūrius, kai trūksta tikėjimo malonės? Žydams, girdintiems Mesijo
Gyvybės Duona – ne mirčiai, o gyvenimui Klusnumo vaisiai Šio sekmadienio skaitiniai tarsi ruošia kelią Evangelijos ištraukai, kuri byloja apie naujos gyvybės alsavimą duonoje, nužengusiai iš dangaus (žr. Jn 6, 41). Izraelio karalius Achabas (apie 874-853 metai prieš Kristų) ėmė garbinti dievaitį Baalą ir dėl to sulaukė teisingų pranašo Elijo priekaištų. Achabas drauge su žmona
Dėl kokios duonos plušame po saule? Duona – tarsi jaukas? Šio sekmadienio Evangelija mūsų mintis kreipia nuo duonos padauginimo tūkstančiams link gyvybės duonos apreiškimo (žr. Jn 6, 24-35). Kai Jėzus „pabėgo“ nuo minią užvaldžiusio įnorio Jį paskelbti karaliumi, – atvirai sakant, – nuo „pareigybės“ tarnauti jų dievui – pilvui (plg. Fil 3, 19), jie vis
Padaugintos duonos pamoka Dieviškas dosnumas ir įžvalgumas Šio sekmadienio Evangelija liudija, jog Jėzus yra negalimų dalykų Viešpats: penki duonos kepaliukai ir dvi žuvys tapo dosniausia Dievo dovana keliolikai tūkstančių Jį iš paskos į atokią vietovę sekusiųjų… (žr. Jn 6, 1-15). Anapus Galilėjos ežero stūksojo kalnas, į kurį su mokiniais įkopė Jėzus. Nužvelgęs didžiulę minią, Jis
Poilsis Dieve – priešnuodis perdegimui savyje Kūrėjas ilsėjosi Kai Dievas sukūrė dangų ir žemę, „septintą dieną Jis ilsėjosi po visų darbų“ (Pr 2, 2). Savaip ilsėdamasis gėrėjosi savo kūryba (plg. Pr 1, 31). Čia septintos dienos paminėjimas – subtili užuomina, skirta mums, kad kūrybiškai derintume savo darbus ir poilsį, nes „išmintis ilsisi protingo žmogaus širdyje“
Žmones žvejoti – tai ne lydekas gaudyti Dievo planas Pasauliui atpirkti užteko Vienintelio Aukos Golgotoje. Tačiau, kad ilgainiui visi žemės gyventojai išgirstų Žinią apie tai, kokią brangią kainą Žmogaus Sūnus sumokėjo už jų laimę čia ir Anapus, ir ką reikia daryti, idant jie būtų verti galutinio išgelbėjimo, Viešpats į pagalbą pasišaukė Dvylika, kad jie taptų
Atstūmimas – „tramplinas“ į Atpirkimą Jį pažįstame trisdešimt metų! Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę (Mk 6, 1). Pirmosios jausmingo susitikimo su saviškiais akimirkos buvo daug žadančios: namo sugrįžo dorybingiausias ir visus mylintis Nazareto gyventojas. „Trisdešimt metų drauge su mumis gyveno mūsų kuklaus miestelio kaimynas ir bičiulis, visada pasirengęs atjausti bei paguosti kitą, niekada
Smalsumas žiūri – tikėjimas kalnus kilnoja Visokio gerumo užutekis Dievo Karalystės skelbimo neįsivaizduojame be išgydymų. Viešpats Jėzus išgydydavo žmones, dar prieš apaštalui Petrui paskelbiant tikėjimo žinią: „Jūs esate pagydyti Jo žaizdomis“ (1 Pt 2, 24). Jėzus toks pat dabar ir per amžius, todėl ir prieš Jam leidžiant save nukryžiuoti, Gerąją Naujieną Jis skelbė iš to
Tikėjimo egzaminas Jėzaus poilsis Visų žemėje atliktų Viešpaties Jėzaus darbų mums neduota žinoti. Jų per trejus apaštalavimo metus būta tokia gausybė, jog, pasak evangelisto Jono, „jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti“ (Jn 21, 25). Todėl nenuostabu, kad kartą, mokiniams paliepęs su keliomis valtimis irtis į kitą kranto pusę, Jis pats
Mūsų lemtis – bręsti pjūčiai Raktai į Karalystę Kas su dėkingumu Kūrėjui žvelgia į aukštyn iš juodos žemės besistiebiantį žalią daigą, į kraunančias pumpurus medžio šakas ar į boluojančius javus lauke, pribrendusius pjūčiai, – toks žmogus netoli nuo Dievo Karalystės. Kas, stebėdamas kūrinius, mato Dievo neregimą galią ir šlovina Jį už Jo geradarybes, jau peržengė
Svarbiausias maistas Jėzaus Gerosios Naujienos skelbimą lydėjo stebuklingi ženklai, ir Jis kaip magnetas prie savęs traukė žmones. Dėl gausybės sielovados darbų Jam trūko laiko ne tik pailsėti, bet ir pavalgyti. Kaip byloja šio sekmadienio Evangelija, kartą Jėzui sugrįžus namo, saviškiai, pasak kai kurių komentatorių, Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas (…), apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti
Eucharistija – meilės žaizdras Berniukas su pražiota burna Teko skaityti istoriją apie berniuką, kuri tam tikra prasme galėtų būti Jėzaus, esančio Eucharistijoje, malonės neaprėpiamumo iliustracija. Šis vaikas teturėjo tik septynetą metų… Kai jis per šv. Mišias priėmė Pirmąją Komuniją ir su atverta burna grįžo į savo vietą, vienuolė, atsakinga už apeigų tvarką, priėjo prie jo
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) B 2024 Skaityti daugiau »
Švenčiausioji Trejybė – meilės ugnis Paveikus pamokslas Kartą vienas kunigas šv. Mišių metu perskaitė sekmadieniui skirtą Evangeliją ir tarė: „Šiandien švenčiame Švenčiausiosios Trejybės šventę. Ką galiu pasakyti apie Trejybę? Hmm… Ji yra paslaptis, didžiulė tikėjimo paslaptis. Amen“. Bažnyčioje buvę tikintieji nustebo. Vieni buvo nusiteikę pozityviai, nes pamokslas buvo išskirtinai trumpas, kiti – susierzino, nes dar
Kilnus prieraišumas Šventajai Dvasiai Dvasia kaip vėjas Viešpatį Jėzų ir Dievą Tėvą mums įsivaizduoti lengviau negu Šventąją Dvasią. Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!, sakė Išganytojas, ir Jo darbai iš tiesų akivaizdžiai bylojo apie Jį Siuntusiojo ypatingą tapatybės panašumą: Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. O Dievo Dvasia tarsi sunkiau
ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) B 2024 Skaityti daugiau »
Jėzus – mūsų dangus Žengiančiojo Dangun priesakas Kristus dėl to nužengė iš dangaus, kad mes būtume verti žengti ten, iš kur Jis pas mus atėjo. Viešpaties „kelionė“ iš Anapus į žemę ir vėl Jo grįžimas atgal – ne turizmas, ieškant naujų įspūdžių, o savo nupuolusių kūrinių Atpirkimas, liudijantis, kad nebuvo geresnio būdo visus žmones išgelbėti,
KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) B 2024 Skaityti daugiau »
Nepamirštama Motinos diena Pagarba bei padėka motinoms Kad galėjome ateiti į šį pasaulį, pirmiausia už šį gyvybės stebuklą dėkojame Dievui ir savo gimdytojams, ypač motinoms! Būtent jos individualiai išgyvena džiaugsmo ir skausmo, ramybės ir taip pat tam tikrus sveikatos sutrikimo laikotarpius, besilaukdamos savo gimstančių naujagimių. Gimdydama moteris būna prislėgta (…), bet kūdikiui gimus, ji kančią
VI Velykų sekmadienis B 2024. Motinos diena Skaityti daugiau »
Vynmedis, vynininkas ir mes Atskirties niekybė Praėjusį sekmadienį šv. Mišių metu girdėjome Evangeliją apie nepaprastą Ganytoją, kuris guldo gyvybę už mus, nes žino, kad Jis pats be mūsų galėtų gyventi, bet mes be Jo – ne. O šio sekmadienio Gerosios Naujienos šerdis – vynmedžio, vynininko ir šakelių alegorija, iliustruojanti artimiausią mūsų vienybės ryšį su Viešpačiu.
Dieviškasis Ganytojas Įžanga Žvelgiame į pavasarį atbundančios gamtos pokyčius ir suprantame, jog ji negalėtų egzistuoti be Autoriaus. Nuolatinis žemėje gamtos dėsnių veikimas, kai net mažiausio paukštelio sparnų virptelėjimas yra vienaip ar kitaip pavaldus Kūrėjui, o nenutrūkstamai plūstanti Dievo Apvaizdos malonių jūra visiems žmonėms (kad jie galėtų pasiekti galutinį išganymą) liudija, jog Viešpats tebėra tikrasis visų
Dieve, atverk mums protą bei širdis! Slegiančio netikėjimo „tona“ Jau trečiasis Velykų sekmadienis, bet Evangelija (plg. Lk 24, 37) byloja apie apaštalų širdyse tebetvyrančią neramybės įtampą, kuri kaip sunki netikrumo uždanga slėgė juos. Neįmanoma vien žmogiškomis pastangomis išsiropšti iš širdį draskančių abejonių duobės, kai dėl išsikvėpusio tikėjimo kartą ten atsidūrei! Net kai mokiniams pasirodė pats
Pasirodymai – Velykų įvykio esmė Mesijo mirties testas Prisikėlusiojo pasirodymams niekas nebuvo pasirengęs. Kiekvienas Jėzaus mokinys, matęs Jo mirtį ant kryžiaus, buvo priblokštas sielvarto, vedančio ne tik į nusivylimą, bet ir į savigailą (tai – ne iškart pastebimas puikybės dėmuo, kai perdėtas apgailestavimas dėl savo būklės visiškai užgožia pasitikėjimą Viešpačiu), nes netekus Mokytojo, atrodė, kad
Svarbiau už viską – mylėti Prisikėlusįjį! „Viešpats prisikėlė iš numirusiųjų, kaip buvo sakęs. Džiaukimės, būkime linksmi: Jis viešpatauja per amžius, aleliuja“ (Mišių įžangos priegiesmis). Pirmoji kregždė Kai Marija Magdalietė (pirmoji iš visų žmonijos vaikų!) dar prieš auštant atėjo prie pasaulio Gelbėtojo kapo, galėjo tik dar labiau nuliūsti, nes pamatė tai, ko visiškai nesitikėjo: didžiulis akmuo
Nukryžiavimas – Dievo tarnystės viršūnė Pakilus garbinimas su netikrumo atspalviu Iš pažiūros, kiek daug žadanti Verbų sekmadienio pradžia, pirmiausia švenčiant džiaugsmingą Žmogaus Sūnaus įžengimą į Jeruzalę, beje, jojantį ne ant eiklaus žirgo, o ant asilaičio. Šitoks kuklus Mesijo pasirodymas žydų miniai, menančiai, kokių nuostabių ženklų Jis jiems padarė, ir entuziastingas Jo sveikinimas, skanduojant: Osana! –
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS B 2024 Skaityti daugiau »
Pakeltas aukščiau – kad gyventume kilniau Rinkis tikrą gyvenimą Mūsų paskirtis – ieškoti, rasti ir rinktis Gyvenimą. Ne kartą, bet kasdien. Kai juslių dėka priimame pirminę informaciją ir, vadovaudamiesi savo proto galia, darome tam tikrus subjektyvius sprendimus, tada ne tik turtėja mūsų žmogiškoji patirtis, bet stiprėja ir perdėta savikliova. Sakome: „Nors šiame gyvenime esti daug
Žaltys, kryžius, meilė ir šviesa Gavėnios džiaugsmo motyvas Bažnyčia, primindama, jog gavėnios 4 – tas sekmadienis yra paženklintas džiaugsmo gija, – Leatare (lot. „džiaukis“), mūsų mintis kreipia į džiaugsmo šaltinį – Dievą. Apaštalas Paulius ne egzaltuoto jausmo paveiktas, bet Dvasios įkvėptas, byloja: Visuomet džiaukitės Viešpatyje, ir vėl sakau: džiaukitės! (Ef 4, 4). Begalinis tautų Apaštalo
Šventykla, kuri nebesugriaunama Visažinystė – neklystančių veiksmų esmė Į Viešpaties poelgius mokomės žiūrėti per Jo paties supratimo prizmę ir, Šventajai Dvasiai vedant, stengiamės numanyti Jo elgesio motyvus, idant patys juos galėtume pritaikyti savo gyvenimo pašventinimui. Žvelgdami į Jėzų, kaip į Dievo Sūnų visažinantį, kuriam iš anksto aišku, kas yra žmogaus viduje (Jn 2, 25), suprantame
Atsimainyti – leisti keisti savastį Atsimainymo svarba Šio sekmadienio Evangelija – artėjančios Velykų šventės atspindys. Jėzus su Petru, Jonu ir Jokūbu kopė į 562 metrų aukščio Taboro kalną, žinodamas, jog tai, ką regės ir matys Jo mokiniai, būtų tarsi ypatingas neužmirštamos malonės įspaudas jų sielose bei gyvenime. Kristaus Atsimainymas – ne tik viską nustelbiantis Dangaus
Dykuma, Jėzus, tu ir aš Artumos su Dievu praradimo kaina Pirmojo gavėnios sekmadienio Evangelija lakoniška ir turininga. Po krikšto Jordane, Dievo Dvasia Jėzų išvedė į dykumą, kad ne tik keturiasdešimt dienų pasninkautų, būtų mėginamas šėtono, bendrautų su žvėrimis ir angelais (Mk 1, 12-13), bet su visa jėga pasiruoštų viešai veiklai, kurios faktinę atomazgą jau visi žinome…
Visų susitepusiųjų Draugas Dvigubas pažeminimas Sunki liga ir ligonio atskirtis nuo bendruomenės – kelias į savivertės bedugnę. Negana to, kad žmogus serga raupsais bei kenčia, bet jis tarsi didžiausias visuomenės papiktintojas turi būti izoliuotas, tai yra privalo palikti savo artimuosius ir namus, kad, klajodamas nuošaliose bei negyvenamose vietose, kai iš tolo pamato prie jo besiartinančius
Jo malone išgydyti Išgydymo tikslas Geraširde moterie, esi išgydyta, kelkis ir dėkok Viešpačiui, nes jau gali vaikščioti!, – štai ko galėjo mintyse linkėti Jėzus, akimirksniu išlaisvindamas Petro uošvę iš karštinės. Nors Jis nepratarė nė žodžio, bet, paimdamas ją už rankos ir apdovanodamas nauja sveikata, Jis tarsi tarė: „Vien iš meilės tave išgydau, nes be jos
Mokslas, keičiantis mūsų likimą Visiškai kita valdymo galia Kai Jėzus jau buvo pradėjęs viešai skelbti Evangeliją, atėjo į Kafarnaumą (drauge su neseniai išsirinktais savo mokiniais), ir šabo dieną, sinagogoje ėmė mokyti (Mk 1, 21). Tas, kuris yra tobuliausias Dievo atvaizdas, kuriam priklauso dangus bei žemė ir visos valdžios (Kol 1, 16); kuris paslaptingai leidžia egzistuoti
Atsivertimas ranka pasiekiamas Nauja kvietimo atsiversti iniciatyva Praėjusį sekmadienį Mišių metu girdėjome, kaip Jonas Krikštytojas visą dėmesį nukreipė į Jėzų, liudydamas, kad atėjo Dievo Avinėlis, ir jo mokiniai ėmė sekti Kristumi. O šio sekmadienio Evangelija skelbia, jog Jono viešoji veikla jau sustabdyta – jis suimtas (Mk 1, 14), ir jo laukia kankinystė, kuria kilniausiu būdu
Palaiminti ieškantys Pirmoji iniciatyva iš Jo, o ne iš mūsų Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną… (Jn 1, 41). Būsimasis apaštalas Andriejus – vienas iš uoliausių Jėzaus ieškotojų. Kai Jono Krikštytojo mokiniai (kaip skelbia šio sekmadienio Evangelija, Jn 1, 35-42), sutikę Jėzų, drauge su Juo nuėjo pamatyti, kur Jis gyvena, ne tik išvydo Jo kuklų
Nenuodėmingojo krikštas Dievas atėjo pas nusidėjėlius Antrasis sekmadienis po Kalėdų – Kristaus krikšto šventė. Jėzau, visavaldi Dieve ir tobulas Žmogau, per Tave visa atsirado, ir be Tavęs neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Amžinai buvai dar prieš savo įsikūnijimą, ir visada būsi Švenčiausios Trejybės šlovėje. Viešpatie, atėjai į žemę vien dėl mūsų, kad mes būtume
Nazareto Šeimos pamokos Mokytojai tampa mokiniais Kaip Švenčiausios Trejybės Asmenys yra vienintelio Dievo „šeima“, taip Nazareto Šeima yra Jėzaus šeimyna, kurioje pirmuoju smuiku griežė ne Dievo Motina su šv. Juozapu, bet Dievo Tėvo iš Aukštybių Siųstasis. Tiesa, būdamas kūdikiu, Jis visiškai priklausė nuo Marijos bei globėjo Juozapo paslaugaus rūpestingumo. Tačiau ilgainiui Jis darėsi pilnas išminties,
Visagalis ateina bejėgiu kūdikiu Jis mažas, bet didis Sveikiname vieni kitus su Kristaus gimimu – su kūdikyje „pasislėpusio“ Dievo Sūnaus apsireiškimu! Tai – visam pasauliui… Nuo didingose katedrose susirinkusiųjų iki kukliose misijų bažnyčiose besimeldžiančiųjų – visų širdyse (malone per tikėjimą, Ef 2, 8) Viešpats Jėzus trokšta užgimti, – kad tik pats žmogus norėtų Jį priimti!
Neatidėlioti džiaugsmo ateičiai Gilesnė dingstis džiaugsmui Trečiojo advento sekmadienio liturginiai skaitiniai iškelia džiaugimosi Dievu svarbą ir paaiškina priežastis, kodėl šiam džiaugsmui nėra lygių. Visa širdimi džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo Dievu, nes Jis mane aprengė išganymo drabužiais (Iz 61, 10). Tai – Dangaus vertų Dievo vaikų antgamtinė apranga, nes ji siejama su naująja Jeruzale – Bažnyčia,
Kreivų kelių tiesinimo „inžinierius“ Ypatingo pašaukimo malonė Nepaprasta privilegija buvo apdovanotas Dievo šauklys – Jonas Krikštytojas. Jo misija – ateinančiam Mesijui tiesinti nuodėmių kalnagūbriais apkartintas žmonių širdis, kviesti juos į atgailą. Pranašai Malachijas ir Izaijas (keli šimtai metų prieš Kristų!), malonės apšviesti, iš anksto numatė, jog bus siųstas pasiuntinys, kad būtų apreikšta Viešpaties šlovė (Iz
Budrumas – maldos sūnus Jėzaus antrojo atėjimo belaukiant Nors nuo Advento pirmojo sekmadienio pradedame ruoštis Mesijo, apsireiškusio bejėgiško kūdikio pavidalu Betliejuje, šventei, bet tai – taip pat priminimas, jog, kaip svarbu mums laukti ir antrojo Jo atėjimo, įvyksiančio pasaulio pabaigoje. Tada Žmogaus Sūnus apsireikš pjauti ne tik Jam ištikimai tarnavusiųjų geradarybių derlių (žr. Apr 14,
Tarnaujantis Visavaldis Didysis slėpinys Dievas Sūnus visada išvien buvo su Dievu Tėvu ir Dievu Dvasia (vieninteliame Trivieniame Viešpatyje), kai dar ne tik pasaulis neegzistavo, bet ir tolimiausios galaktikos, – niekas nebuvo sukurta… Švenčiausioji Trejybė amžinai skendėjo savajame kuriančios meilės džiaugsme ir be mūsų. Tačiau paslaptingas Visagalio troškimas pasidalyti viskuo su visomis protingomis būtybėmis (kiek mums
KRISTUS, VISATOS VALDOVAS (KRISTUS KARALIUS) A 2023 Skaityti daugiau »
Investuokime dorybes Jo toliaregiškas numatymas Mūsų paskirtis žemėje – ieškoti Dievo Karalystės ir Jo teisumo, kad savo ištikimybę Jo valiai liudytume, pradėdami nuo mažų dalykų (plg. Mt 25, 21). Šio tikslo siekiui Jis mums davė talentus, kuriuos esame pašaukti sąžiningai investuoti į kiekvieną darbą bei užsiėmimą. Apie tai byloja Jėzaus palyginimas apie talentus – pinigus,
Išminties aliejus Kas yra išmintis? Apie išmintį mąstyti protingiausia (Išm 6, 15), skelbia šio 32–ojo sekmadienio pirmasis skaitinys. Protui išmintis iš aukštybių – vaistas, atgaiva ir deguonis. Su mažiausia tiesos paklaida žmogaus daromas sprendimas. Išmintis – Dievo galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės spinduliavimas (Išm 7, 25). Tai – pati Tiesa – Jėzus, atskleidęs neturinčios
Gyventi neveidmainiaujant Kristus visus įspėja saugotis Rašto aiškintojų ir fariziejų veidmainystės raugo (Mt 23, 1 – 7). Nors Jis sakė, jog jų asmeninis gyvenimo būdas yra veidmainiškas, todėl – atmestinas, bet ką jie liepia, – darykite. Vis dėlto, jeigu kas nedorai gyvena, tada ir mąsto netinkamai, ir, kalbėdamas, ieško tik sau naudos. Jų kalba –
Ačiū Dieve, už mus perkeičiančią meilę! Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį (1 Jn 4, 9). Po šių ypatingos svarbos žodžių Dievo Dvasia šv. Joną įkvėpė parašyti dar ir kitus gyvybiškai aktualius žodžius, kurie yra ne tik kilniausias atsiliepimas į Jėzaus Apsireiškimą žemėje,
Klusnumo mokestis Tik Dievo Dvasia galėjo blogą fariziejų ketinimą – Kristų pažeminti, Jo kalboje atrandant klausytojus piktinančių žodžių -perkeisti į Jo asmens išaukštinimą. Veidmainystės „bomba“ glūdėjo kreipimosi į Jėzų pabaigoje: Mokėti ar nemokėti ciesoriui mokesčius?, (pinklių esmė – jei pritari mokesčių rinkliavai, papiktini žydus, nekentusius romėnų viešpatavimo; o jei atsisakai mokėti – kyla reali grėsmė
Vestuvių menė visiems Arba, arba Dalyvauti Prisikėlusiojo Karalystėje vestuvių pokylyje – tai švęsti Danguje mylimosios Sužadėtinės Bažnyčios narių nebeišskiriamo mistinio susijungimo su savo Jaunikiu šventę. Todėl šio sekmadienio Evangelijos parabolė, bylojanti apie karalių, kuris kėlė savo sūnui vestuves yra nepaprastos svarbos, nes ji tiesiogiai siejama su mūsų visų egzistenciniu atsiliepimu į paties Dievo kvietimą ateiti
Tikėjimo vaisiai – mūsų lemtis Dievo gerumo planas Pirmieji Jėzaus palyginimo apie vynininkus sakiniai lakoniški ir turi gilią potekstę, kurioje glūdi Kryžiaus pergalės plano atodanga. Šeimininko gerumas – plačiai žinomas. Jis pasodina vynuogyną ir pasirūpina visais kitais dalykais, kad tiems, kam jis bus išnuomotas, tereikėtų tik tinkamai prižiūrėti patikėtus vynmedžius, ir užderės gausių vaisių. Šios
Skirtingi brolių pasirinkimai Paklusnumo problema Kokios skirtingos dviejų brolių pirmosios reakcijos į vieną ir tą patį savo tėvo prašymą? (Mt 21, 28-30) Tarsi jiedu būtų turėję du tėvus, skirtingai juos auklėjusius. Kai tėvas juos paprašė padirbėti vynuogyne, jis nesakė, kad jie turės nešti dienos ir kaitros naštą, kaip tie pasamdyti darbininkai, iš pavydo skundęsi šeimininkui,
Dirbti pasitikint Juo Pradžioje vargo nebuvo Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę (Pr 1, 1). Iš savo meilės ir iš nieko. Ačiū Viešpačiui, kad į buvimą pašaukė ne tik įvairių rūšių gyvūnus, bet – vyrą ir moterį (su panašumo apstumu į Save). Pirmųjų žmonių (be nuodėmės) sukūrimo pašaukimas buvo skleistis palikuonimis į ateitį, valdyti žemę
Atleisti – Dievo iniciatyva Atėjimo intencija Jėzus pas mus atėjo, kad sulaužytų mūsų gailestingumo matmens ribojimo rėmus ir uždegtų mūsų širdis savąja malonių liepsna, ir mes nebebrėžtume ribų, vykdydami Jo valią bei nebevaržytume savęs, darydami gera dėl Jo vardo kitiems. 77 kartų prasmė Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus, atsakydamas į Petro klausimą: „Viešpatie, ar man prasikaltusiam
Prie artimo žaizdų – tik su Jėzaus gerumu Etimologinis požiūris Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus iš karto prabyla apie tai, kas visiems ir visada bus svarbu: Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių (Mt 18, 15). Atsivertę Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, skaitome: barti – griežtais žodžiais koneveikti, priekaištauti. O žodžio koneveikti
Šėtonu pavadinto Petro pamoka Tariamas prieštaravimas Nors žinome, kad Jėzaus žodžiuose nėra prieštaravimų, bet jie mokinių galvose galėjo kilti, vertinant iš pirmo žvilgsnio, dėl tam tikro pažadų nenuoseklumo. Visai neseniai Jėzus Petrą padarė savo Uola ir sakė, kad ant jos pastatysiąs nenugalimą Bažnyčią, o šio sekmadienio Evangelija jau byloja apie būsiantį Jo nužudymą bei prisikėlimą
Uolos ola Dievas čia, dabar ir ypač Jėzuje Tikėjimo į Dievą lygis ir bendrystė su Juo arba Jo ignoravimas daro tiesioginę įtaką kiekvieno žmogaus dabarčiai ir lemčiai. Juk jei Jį priimame, kaip Tą, kuris yra mūsų visų tikrasis gyvenimo pašventintojas, trapios žmogiškos egzistencijos palaikytojas ir mūsų šio bei pomirtinio gyvenimo įprasmintojas, tada, pasak Tomo Mertono,
,,Šunyčiai“ nėra nurašyti žmonės Priešistorė Kai anuomet Jėzus skelbė Žinią ir jos tikrumą palydėdavo stebuklingais išgydymo ženklais, fariziejai su erodininkais iš pavydo ir neapykantos Dievo Sūnui, ėmė tartis kaip Jį pražudyti (Mk 3, 6). Užuot Teisusis būtų priimtas, buvo savųjų atstumtas. Todėl iš dalies dėl šios ir kitų priežasčių Jis su savo mokiniais patraukia į
Baimė nugalima tikėjimu Prieš gilindamiesi į Jėzaus ,,pasivaikščiojimo” audringo Tiberiados ežero bangų paviršiumi fenomeną, apie kurį byloja šio sekmadienio Evangelija (žr. Mt 14, 26), prisimename stebuklingą duonos padauginimą, simbolizuojantį gyvąją Duoną – Eucharistiją. Net tada, kai Jėzaus mokiniai atpažino Esantįjį, ramiai einantį per ežero bangas ir akimirksniu suvaldžiusį gamtos stichiją, Juo tik stebėjosi, nes visiškai
Atsimainymas – žmogaus širdies kaita Kai 1978 m. spalio 16 d., kardinolai, susirinkę Romoje, rinko naują popiežių, lenkė alpinistė Vanda Rutkievič (Wanda Rutkiewicz) (beje, gimusi Plungėje) įkopė į Everestą už tūkstančių kilometrų. Ji pasiėmė keletą akmenų iš aukščiausios žemės viršūnės. Po metų, 1979-ųjų birželį, ji sutiko Joną Paulių II ir vieną iš jų padovanojo jam. Popiežius jai pasakė:
Atrastas Perlas yra Viskas Žmogaus paskirtis – ieškoti ir atrasti Dievo artumą, tai yra tą Perlą, kuris buvo prarastas Edeno sode ir apie kurį byloja šio sekmadienio Evangelija (žr. Mt 13, 46). Tuo neįkainojimu brangakmeniu laikytina buvusi pirmųjų tėvų betarpiška (be, abejo slėpininga) bendrystė su savo visagaliu Dievu, kuris nebuvo tinkamai jų pažintas ir pamiltas
Nesutaikomos priešpriešos atomazga Šio sekmadienio Evangelijoje pateikiama alegorija apie nesutaikomą Dievo vaikų ir piktojo priešpriešą. Vaizduojama Žmogaus Sūnaus gerosios geros sėklos sėja – tikinčiųjų ruošimas Dievo Karalystei ir matome piktojo naikinančios veiklos strategiją, pirmiausia nukreiptą į dvasiškai drungnuosius bei kitus pažeidžiamiausius visuomenės narius, kurie (šėtono manymu) gali tapti jo lengviausiu grobiu pasmerktųjų karalijoje (plg. Mt
Krisk, grūde, į gerą žemę! Šio sekmadienio pirmasis skaitinys – per pranašą Izaiją bylojantis palyginimas: neišvaizdus pasėtas grūdas ilgainiui virsta maistu būtinų žmogaus kūno reikmių patenkinimui, ir – prasivėrusios Dievo lūpos, iš kurių trykšta gyvojo vandens versmė sielų perkeitimui, niekada pas Jį negrįžtanti bergždžia… Kaip iš debesų krintantis lietus bei sniegas, virtęs gyvybę žadinančiu šaltiniu,
Artėjame prie Tavęs Pirmasis sekmadienio skaitinys – džiugus ir tikinčiųjų pasitikėjimą žadinantis Zacharijo pranašavimas apie Ateisiantįjį, kuris nuolankus, Verbų sekmadienį įjos ant asiliuko į Jeruzalę (Zch 9, 9), ir minia Jam teiks garbę… Tačiau tai nebus Velykų procesija, kurioje garbinamas nuodėmės ir mirties Nugalėtojas. Sukurstyti žmonės, ką tik liaupsinę Emanuelį, po kelių dienų ne savo
Kryžiaus našta Jėzus mokė: Kas myli tėvą ar motiną labiau už mane, nėra manęs vertas… (Mt 10, 37). Kai namiškius mylime labiau negu Jėzų, supainiojame prioritetus, prarandame Jo palankumą ir atveriame širdies duris netvarkingos meilės sumaiščiai. Mylėti tėvą ar motiną labiau už Dievą – savimeilei teikti pirmumą artimo atžvilgiu. Nors Jėzus sakė, jog „dviem įsakymais
Drąsa, dangaus „monotonija“ ir malonės pagava 1956 metais amerikiečių misionieriai Džimas Eliotas (Jim Elliot) ir keturi jo bendražygiai nuvyko į Ekvadorą skelbti Evangeliją toms vietinėms indėnų gentims, kurių civilizacija dar nebuvo pasiekusi. Nors misionieriai žinojo, jog gali labai nukentėti, bet (dėl ištikimybės Kristui) jie drąsiai laikėsi tikėjimo iki paskutinio atodūsio… Netrukus jie tapo kankiniais. Juos
Iš krantų išsiliejęs Gailestingumas Jėzus, eidamas per miestus bei kaimus, matė daugybę žmonių, kurie buvo suvargę ir apleisti (Mt 9, 36). Matymas matymui nelygu. Mūsų žvilgsnis dažniausiai fokusuojamas į asmeninių poreikių patenkinimą, manant, kad kai sutvarkysiu savo reikalus, tada galėsiu ir artimą, kaip save patį mylėti. Tačiau artimo meilės veiksmingumą lemia prioritetų svarba. Jėzus mus
Gyvųjų monstrancijų šviesa Nors krikščionių tikėjimas į Eucharistinį Jėzų gyvuoja nuo krikščionybės pradžios, bet Bažnyčia Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) šventę pradėjo švęsti tik XIII amžiuje. Šios iškilmės įsteigimas yra tiesiogiai susijęs su vienuole šv. Julijona iš Kornijono (netoli Belgijos miesto Lježo). 1208 metais ji vizijoje regėjo Jėzų, kuris jos prašė, kad būtų įsteigta
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) A 2023 Skaityti daugiau »
Papiktinimai, atsiteisimas… ir Tėvo diena Kai buvo paskelbta žinia, jog vienas Vilniaus arkivyskupijos kunigas prieš kelis mėnesius yra nuteistas dėl vaikų pornografijos asmeniniame kompiuteryje laikymo ir galimu nepilnamečio lytiniu išnaudojimu, šis skaudus įvykis ne tik sukrėtė daugelį, bet ir sukėlė pasipiktinimų bangą… Pirmiausia su tam tikru skausmu širdyje tenka apgailestauti, kad tai nutiko su viešu
Artėja naujosios Sekminės Sekminių šventė tiesiogiai susijusi su apaštalais, kurie, matę nelauktai nutrūkusį savo Mokytojo vadovavimą, jį priėmė kaip fiasko, ir Jo netektis juos visiškai sugniuždė. Tačiau tada, kai žemė jiems slydo iš po kojų, Viešpats, prisikėlimu sutraukęs mirties pančius, pasirodė saviesiems… Keturiasdešimt dienų Prisikėlusysis stiprino jų tikėjimą ir sugrąžino viltį gyvenimui. Ar galime įsivaizduoti
ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) A 2023 Skaityti daugiau »
Grįžimas Namo Dievas Sūnus įsikūnijo iš meilės mums, kad paskelbtų pasauliui dieviškąją tiesą, vestų žmones į atgailą ir (mirtimi bei prisikėlimu), atverdamas mums Karalystės vartus, grįžtų pas Tėvą. Jei Kristus nebūtų įžengęs į dangų, negalėtume su Juo bet kur ir bet kada bendrauti ir neturėtume Eucharistijos (nebūtų joje Pasiliekančiojo), nes Jis būtų tam tikra prasme
KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) A 2023 Skaityti daugiau »
Dvasios įkvėpti Šio sekmadienio skaitinys iš Apaštalų darbų atskleidžia galingą Dievo veikimą per diakoną Pilypą, atvykusį į vieną iš Samarijos miestų skelbti Mesiją (Apd 8, 5). Kai jis kalbėjo apie Jėzų, buvo pagydyta daug paralyžiuotųjų ir luošų. Tuos, kurie visa tai matė, apėmė didelis džiaugsmas. Kaip arti Dievo karalystės buvo geranoriški samariečiai ir net šviesmečiais
Тikėjimo upė be krantų Pirmasis Velykų V sekmadienio skaitinys iš Apaštalų darbų byloja, jog anuomet buvo įprasta dažnai skirti tam tikras sumas neturtingoms krikščionėms našlėms paremti. Kai kurie graikiškai kalbantys žydai – helenistai – buvo nepatenkinti, nes manė, kad jų našlės negauna tiek pat lėšų, kiek Jeruzalės ir Judėjos našlės (Apd 6, 1). Todėl Dvylika
Atsivertimas, kantrybė ir avys Koks pasikeitimas apaštalo Petro ir kitų jo bendražygių gyvenime! Šio ketvirto Velykų sekmadienio pirmojo skaitinio pradžia – Sekminių diena, kai ant apaštalų ką tik buvo išsiliejęs Šventosios Dvasios patepimas (nusileido tarsi ugnies liežuviai), ir Petras pilnas jėgų kaip liūtas išeina į priekį ir kreipiasi į minią, rėždamas tiesą į akis: Dievas
„Priversti“ Jį pasilikti Velykų laikotarpiu Prisikėlusiojo pasirodymų apmąstymas tebestiprina krikščionių tikėjimą. Nors meilės dorybė (žr. 1 Kor 13, 13) pranoksta tikėjimą, bet pirmesnis yra tikėjimas, be kurio neįmanoma patikti Dievui. Po Prisikėlimo Jėzus pirmiausia troško įkvėpti naują gyvybę „apmirusiam“ apaštalų ir kitų savo sekėjų tikėjimui. Kai du Jo mokiniai (ne apaštalai; žinomas tik vieno iš
Prisikėlimas iš numirusių Kai šv. Velykų rytmetį tikintieji gausiai renkasi į bažnyčias švęsti Kristaus Prisikėlimą, vieni daugiau, o kiti mažiau tiki, jog Jis trečią dieną buvo prikeltas iš numirusių, ir dėl to, pasak vieno teologo, ir jiems „gresia“ prisikėlimas iš numirusių. Todėl krikščionys Kristaus pergalę prieš mirtį švenčia dvasiškai pakiliai bei džiugiai. Kristus tikrai prisikėlė,
Jo mirtis – mūsų nemirtingumo priežastis Verbų sekmadieniu prasideda svarbiausia Bažnyčios liturginio kalendoriaus savaitė. Kančios – Pasijos liturgija yra permaininga: susižavėjimą keliantys žydų delnai, entuziastingi Jojančiajam ant asilaičio šūksniai, po kurių Jėzus bus surišamas, tardomas ir pasmerkiamas. Tarsi du personažai vienoje figūroje – karalius ir nuteistasis. Jam ir audringas „Osana“, ir beširdiško paniekinimo vainikas… Palmių
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS A 2023 Skaityti daugiau »
Su Lozoriumi prikelti Kristui Mirusio Lozoriaus prikėlimas – skambus artėjančių Velykų varpo dūžis. Kas galėjo pamanyti, jog Jėzus vien tik dėl to dels išgydyti savo bičiulį Lozorių ir leis jam net numirti, kad, praėjus kelioms dienoms po jo laidotuvių, galėtų jam sugrąžinti gyvybę? Visada Viešpats tiesia savo pagalbos ranką, ypač tiems, kurie Jo šaukiasi, bet
Negęstanti praregėjimo šviesa Evangelijos tiesų grožis atsivėrė tada, kai Jėzus Siųstojo valią paliudijo darbais. Kartą Jis, eidamas keliu, pamatė aklą nuo gimimo žmogų ir iš anksto žinojo, ką darysiąs. Žmonės, iki kaklo pasinėrę vien į asmeninių rūpesčių verpetą, pro įvairių negalių sukaustytus bei kitų bėdų ištiktuosius, dažnai praeina pro šalį, net mintyse jiems nepalinkėdami Dievo
Pagirdyti gyvuoju vandeniu Siųstojo į žemę (išgelbėti nuodėmės raizgalais supančiotų žmonių gyvenimų) Širdyje glūdėjo vienas iš svarbiausių troškimų – kad pykusieji susitaikytų, skriaudas ištaisytų, vieni kitiems gera linkėtų, į pagalbą skubėtų… Tik tada įmanoma tikruoju susitaikymo su Dievu keliu žengti, kai priimame Jėzaus išmintį, teisumą, pašventimą bei atpirkimą (plg. 1 Kor 1, 30). Taigi kol
Kad nebėgtume nuo kryžiaus Jėzaus atsimainymo šlovę ant Taboro kalno regėjo tik trys Jo mokiniai: Petras, Jonas ir Jokūbas. Iš pirmo žvilgsnio neatrodė, kad Petras būtų buvęs vertas patirti tai, ką išgyveno du jo draugai. Kai, prieš kopimą į kalną, Viešpats, prabilęs apie savo būsimą kančią, mirtį ir prisikėlimą, Petrui suteikė dingstį viešai prieštarauti, kad
Tik dėl mūsų gundė Jį Dėl mūsų, Viešpačiui prieš pradedant viešąjį gyvenimą, Jis leidosi šėtono gundomas. Nors Dievas negali būti gundomas į piktą ir pats nieko negundo, bet šį kartą šis Jo nepažeidžiamumo principas buvo sulaužytas, nes Jėzus, dar prieš ateidamas į pasaulį, buvo pasiryžęs daryti viską, kas pašlovintų Tėvo vardą ir būtų naudinga mūsų
Su Juo pakilti virš savęs Gyvename netobulame pasaulyje, mus visada matančio tobulo Dievo akivaizdoje, kurio įžvalgumas neturi ribų. Sukurdamas pirmuosius žmones, Jis žinojo, jog Edeno sode artimiausios bendrystės su savo Kūrėju džiaugsmą, jie iškeis į dūžtančią meilę sau. Žinojo, kad Siųstasis iš dangaus, atiduos save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų
Teisumas – grynos sąžinės vaisius Jėzus mokiniams kalbėjo: „Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į Dangaus Karalystę“ (Mt 5, 20). Nesame galutinai išgelbėti, kol neatsisakėme nuosavo teisumo ambicijų, pataikaujančių nuodėmei, ir nepriėmėme teisumo iš tikėjimo Kristumi. Todėl laikytis asmeninio teisumo, kai Viešpats siūlo savąjį, – aklas užsispyrimas! Ši bėda ištiko tuos žydus,
Pasūdyti ugnimi Tęsdamas Kalno pamokslą, Jėzus pasinaudojo metaforomis ir mokė, jog tikrieji Jo sekėjai yra žemės druska ir pasaulio šviesa. Kai Viešpats kalbėjo Aaronui, bylojo apie nesugriaunamą bendrystę, kaip amžiną nepažeidžiamą sandorą (pažodžiui druskos sandorą) (Sk 18, 19). Kaip senovės Rytuose druska buvo svarbi kaip tam tikros sutarties sudarymo sąlyga, taip ir dabar ji simbolizuoja
Palaiminimai – malonių užtaisas Viešpats, užkopęs į kalną, mokė apie palaiminimus, susijusius su Dievo karalyste, ne tiesiogiai griaudamas klausytojų klaidingus įvaizdžius (žydai manė, kad, kai atėjęs Mesijas Izraelio tautą išvaduos iš romėnų pavergėjų okupacijos, laimė jų gyvenimuose tekės tarsi pieno bei medaus upės), o skelbdamas naują Žinią apie tikrosios laimės prasmę, glūdinčią Dieve. Jėzus nežadėjo,
Atsiversti – kasdien gręžtis į Jį Kai Jono Krikštytojo viešosios veiklos žibintas ėmė slopti (nors, jam esant suimtam kalėjime, jo širdyje degė neužgesinama Dievo valiai atsidavimo liepsnelė), atėjo lemtingų permainų laikas, nes užtemdytą nuodėmės šešėlių pasaulį nušvietė neužgesinama visur ir visada viešpataujančio Dievo Sūnaus gailestingumo šviesa. Pradėtas atviras Jėzaus kvietimas: Atsiverskite, nes čia pat Dangaus
Apokaliptinis Avinėlis Neseniai švęsdami Kristaus krikštą supratome, kad Jonas Krikštytojas Siųstąjį iš Dangaus Jordano upėje krikštijo dėl to, kad ant Jo nužengtų pats Patepimas – Dievas Dvasia; kad Mesijas galėtų pradėti viešą didžiojo Gailestingumo misiją mūsuose. O štai šį sekmadienį bažnyčiose girdime Evangelijos ištrauką, kuri byloja apie Viešpatį, naikinantį pasaulio nuodėmę ir žmones krikštysiantį Šventąja
Šv. Kalėdų prasmė Ateiti Viešpačiui iš dangaus į žemę bejėgiu kūdikėliu, iš anksto žinant, kad visus pasaulio nusidėjėlius reikės išgelbėti mirštant prikaltam ant Kryžiaus, – kilniausias pasiaukojančios Dievo meilės aktas. Tačiau laukti Mesijo, kaip galingo kunigaikščio, kuris jėga žydus išlaisvintų iš romėnų okupacijos ir, tapęs tautų išvaduotoju, įkurtų naują Izraelio karalystę, – nesuvokti tikrosios Dievo
Laukiame Galingesniojo Kai Judėjos dykumoje šv. Jonas Krikštytojas žydus ragino atsiversti ir savo širdyse taisyti Ateinančiajam kelią, tai darė su ugningu užsidegimu, giliu įsitikinimu, kupinas dvasinio pakilumo bei vidinės ramybės. Tačiau (dėl drąsaus tiesos skelbimo) jam atsidūrus kalėjime, jo dvasinė būsena pasikeitė, nes, patirdamas nuolatinius kentėjimus, – ne tik fizinį grandinėmis sukaustymo skausmą, bet ir
Ateinantysis neužtruks Pirmąjį Advento sekmadienį pradedame ruoštis didžiajai Kalėdų šventei, bet mums bažnyčiose skaitoma Evangelija, užuot bent su užuomina bylojusi apie būsimą Ateinančiojo apsireiškimą tvartelyje, prabyla apie Jo antrąjį atėjimą, kuris nepasirengusius susitikti su Sugrįžtančiuoju sukrės iki širdies gelmių (Mt 24, 30). „Žmonės džius iš baimės“ (Lk 21, 26), nes jie manys, kad Jis kėsinasi
Išbandymų akivaizdoje Kartą, žydams gėrintis savo Jeruzalės šventykla, Jėzus netikėtai prabilo apie visišką jos būsimą sugriovimą: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens…“ (Lk 21, 6). Jėzaus perspėjimas sukrėtė žydus, nes ši šventovė buvo jų gyvenimo ašis ir pasaulio centras. Jo žodžiuose glūdi gili potekstė: net gražiausios bei iškiliausios pasaulio katedros
Mirusieji nemiršta Šalia miestų esančios kapinės – tarsi mirusiųjų didmiesčiai, primenantys, kad visi, į šį gyvenimą atėjusieji, privalės viską, kas yra materialu, palikti ir išeiti… Kapavietės akivaizdžiai liudija, kokie minimalūs pasidaro mirusiųjų kūnų poreikiai, – artimiesiems tereikia tik vieną kartą pasistengti, kad jų namiškių palaikai tinkamai atsidurtų po žeme. Ne tik prieš Vėlines, bet ir
Malda – sielos kvėpavimas Viešpats mums primena nepaliaujamos maldos svarbą (Lk 18, 1 – 8), kurios dėka Jis nori būti ir bendrauti su mumis; nori mus apsaugoti nuo klaidų ir suteikti pagalbą tinkamu laiku… Apaštalas Paulius ragina tikinčiuosius: „Be paliovos melskitės“ (1 Tes 5, 17). Jis byloja apie mūsų pastangas būti su Esančiuoju ir nuolatos
Lozorius ir turtuolis Jėzaus palyginimas apie begėdiškai sąžinės balsą praradusį bevardį turtuolį liudija sveiku protu nesuvokiamą žmogaus nuopolio tikrovę, o kenčiantysis elgeta Lozorius yra tarsi Naujojo Testamento Jobas, kuris Izraelio patriarchų laikais taip pat visko buvo netekęs. Tiesa, vėliau Dievas Jobui po visų kančių su kaupu viską grąžino… O Lozorius net gali savaip vaizduoti patį
Apgaulinga Mamona – tik priemonė Viešpats Jėzus kreipėsi į savo mokinius ir mokė juos apie turto valdymą (žr. Lk 16, 1 – 12). Turtuolis šioje istorijoje simbolizuoja patį Dievą. Prievaizdas yra asmuo, kuriam patikėta valdyti svetimą turtą. Šios istorijos esmė ta, kad kiekvienas Viešpaties mokinys yra kaip tas prievaizdas, kuriam buvo patikėtas turtas. Taigi šis
Buvome tarsi paklydusios avys Fariziejai ir Rašto aiškintojai, priekaištaudami Jėzui, kad Jis priima nusidėjėlius ir su jais valgo, atvėrė sunkiai pagydomą savo vidinio sugedimo pūlinį. O kad jie, užuot vertinę kitų poelgius, patys dėmesingiau būtų pažvelgę į save ir pamatę asmeninį dvasinį paralyžių, blokuojantį objektyvų tikrovės vertinimą! Malonei veikiant, tikėtina, jog būtų pradėję abejoti savuoju
Viską atidavęs visko laukia iš mūsų Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Niekas negali sustabdyti Einančiojo ir sėjančio į alkstančias žmonių širdis Dievo žodžio ir meilės grūdus, keičiančius jų gyvenimus bei likimus! Net fariziejai, nors ir iš pavydo neapkentė Mokytojo, bet, negalėdami tylėti, sakė tiesą: „Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui
Nuolankumas – kūrinio šviesa Nuolankumas be Kristaus – dorybės pamato nebuvimas. Nuolankumas, sekant Mokytoju, – mokinio egzistencijos įprasminimas bei išaukštinimas. Viską pasako paprasti, bet labai prasmingi Jo žodžiai, skirti tikintiesiems: „Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas“ (Lk 22, 26). Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet
Pro ankštus vartus einantieji neskaičiuoja išgelbėtųjų Visa iš anksto Žinančiajam užvis labiau rūpėjo ir teberūpi vesti žmones į Išganymą. Nors Atpirkimas įvykdytas, bet, ar mes visi būsime jo verti, priklauso nuo mūsų ryžto iki gyvenimo pabaigos laikytis tikrojo tikėjimo… Kai kažkas Jėzų paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ (Lk 13, 23), Jis, užuot pateikęs informaciją
Įžiebk malonės ugnį! Viešpats Jėzus atėjo į žemę įžiebti ugnies (Lk 12, 49), kad jos liepsna sudegintų žmonijos nuodėmes ir kad Jo meilės ugnis uždegtų Kristų įtikėjusiųjų širdis. Kaip pirmasis Adomas neklusnumo nuodėmės vandeniu užgesino dieviškos ugnies kibirkštį, taip antrasis Adomas savo kančia ir mirtimi ant Kryžiaus įžiebė neužgesinamą Išganymo vilties ugnį, kad visi, kurie
Šeimininko vainikas budintiems „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums Karalystę!“ (Lk 12, 32), sakė Jėzus mokiniams, žinodamas, kad po Sekminių Dvasios išsiliejimo, jų būtis švies gyvo tikėjimo šviesa, nes per jų mintis, žodžius bei veiksmus skleisis Dievo Karalystė, kuri bus visiems skelbiama bei liudijama, net drąsiai pasitinkant kankinių mirtį. Taigi šiems Mokytojo išrinktiesiems