Atrastas Perlas yra Viskas

Žmogaus paskirtis – ieškoti ir atrasti Dievo artumą, tai yra tą Perlą, kuris buvo prarastas Edeno sode ir apie kurį byloja šio sekmadienio Evangelija (žr. Mt 13, 46). Tuo neįkainojimu brangakmeniu laikytina buvusi pirmųjų tėvų betarpiška (be, abejo slėpininga) bendrystė su savo visagaliu Dievu, kuris nebuvo tinkamai jų pažintas ir pamiltas Rojuje. Prieš sukurdamas žmones, Dievas į buvimą jau buvo pašaukęs angelus, kurių dalis (dėl proto išdidumo) ėmė maištauti prieš savo Kūrėją, ir negrįžtamai nupuolė, tapdami amžinais savos puikybės įkaitais – piktosiomis dvasiomis.

Dievui leidus, vienas iš šėtoniškų padarų, ėmė Ievą ir Adomą gundyti, jiems pernelyg arti prisiartinus prie vaisių medžio sodo viduryje, nuo kurio, kad išvengtų mirties, jie žinojo, jog negali ragauti vaisių. Jei būtų paklusę Dievui ir atmetę pagundą liesti tai, kas uždrausta, tikėtina, būtų išlaikę Jam ištikimybės egzaminą, ir jų širdys būtų atgimusios Dievo Dvasioje, idant, nepaklusdami šėtonui, būtų verti dar artimesnės su Švč. Trejybe draugystės dovanos, panašios į dabar besidžiaugiančiųjų laime Danguje. Taigi tik po savo neklusnumo nuodėmės jie suprato, kokio betarpiško bendrystės su Dievu lobio neteko.

Ačiū Viešpačiui, kad visų mūsų buvo pasigailėta, ir pažadas, jog ateis Mesijas, jau yra tapęs kūnu. Nors dabar mums Atpirkėjo yra skirta ieškoti ir Jį atrasti tarytum apgraibomis (Apd 17, 27), bet Dievas didžiai gerbia gerą Jo ieškančiojo valią ir stiprina jo tikėjimą Dievo žodžio pažinimu. O kai ateina dvasinio virsmo valanda, ir Jėzus pradeda belstis į krikščionio širdį, tikėdamasis, kad ne tik galės į ją įžengti (žr. Apr 3, 20), bet ir pasilikti, o tikintysis, supratęs, jog brangiausias Perlas – Viešpats – jau jo viduje, tolydžio dėkoja Jam… Tada Jo ramybė ir vidinio džiaugsmo malonė pasireiškia Dievą priėmusiojo veido išraiškoje, jo balso tembre, jo kūno judesiuose ir ypač daromų sprendimų tikslingume…

Jėzaus draugas, patirdamas pulsuojančius Dvasios įkvėpimus, veiksmu atsiliepia į Jo kvietimą budėti bei melstis, kad, paklusdamas Viešpačiui, vis labiau suprastų, jog jam nebereikia per daug rūpintis rytdienos reikalais, nes Jėzus prisiima mūsų naštas, kai jas Jam atiduodame… Tai – gyvenimas tikėjimu, kuris yra tarsi daugiabriaunis deimančiukas, atspindintis tam tikras žėrinčio Perlo – Viešpaties – savybes.

Vis dėlto tikinčiojo su Dievu gyvenime netruks ir rožių žiedų kvapų, ir jų stiebų dyglių… Mūsų asmeninio gyvenimo brangakmenį neišvengiamai turės šlifuoti išbandymai, kuriuose glūdi begalinis Jėzaus gerumas, nes Jis geriau nei visi pasaulio išminčiai žino, ko labiausiai reikia tiems, kurie dėl Jo atsisakė daugelio dalykų, bet dar ne visko, ko reikia tikram nugalėtojui, kuriam žadama malonė šimteriopai pranoks visus Jo sekėjų lūkesčius ir svajones (žr. Apr 3, 21).

Vėlgi Dangaus karalystė panaši į pirklį, ieškantį gražių perlų. Radęs vieną labai vertingą perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir jį nusiperka. Alegorija byloja, jog kas atranda brangiausią perlą, atranda Kristų, kuris yra ne tik vartai į Karalystę, bet jos branduolinė šerdis. Taigi šis atrastas Perlas yra Viskas. Dėl to už šios neįkainuojamos Šventenybės įsigijimą mokame viso savo gyvenimo pašventimu Jam. Bet tai – tik mikroskopinė dalelė tos Aukos, kuri buvo iškentėta ant Kryžiaus ir dėl tavęs, ir dėl manęs… Kadangi begalinėje Jėzaus aukoje glūdi beribės meilės užtaisas, krikščionys negali nesidžiaugti, žinodami, kad yra pačios Meilės numylėtiniai. Net nuodėmės, kurias apgaili padariusieji ir daugiau nebežvelgia į jų pusę, nė per nago juodymą nesustabdo Dievo vaikų panašėjimo į Jį.

Jei kam dar trūksta džiaugsmo savo lobiu – Kristumi, tas dar nėra pasiruošęs amžinajam gyvenimui. Palyginimas apie žuvų atranką moko, jog Bažnyčia – tarsi tinklas, aprėpiantis vargšus ir turtingus, šventus ir išdavikus, laisvus ir nuodėmių sukaustytus, išmintingus ir ne visai protingus, sveikus ir negalių turinčius… Todėl dabar visiems malonės metas taisytis, nes ten, kur laiko nebėra, nėra ir galimybių blogiesiems pasikeisti… Saliamonai, Dievo pateptasis, išmokyk mus melsti išminties!

Krikščionių viena iš pašaukimo misijų – su Dievo žodžio kalaviju ir maldos galia nuplėšti nuo blogio veido veidmainysčių kaukes, kad ne tik patys vis geriau suvoktume, jog mums pirmiausia skirta kovoti ne su nepasotinamomis individų ambicijomis, bet su neregimosiomis tamsybių dvasinėmis blogio jėgomis, ypač akivaizdžiai pasireiškiančiomis diktatoriškai valdančiųjų įsakymuose… Belieka tik sutartinai su pasitikėjimu prašyti daugiau Dievo gailestingumo bei vidinio atsivertimo šviesos toms žmonių minioms, kurias iki šiol, pavyzdžiui, Rusijoje tebekvailina iš žiniasklaidos propagandinio ruporo tebeplūstantys ir visuomenės sąmonės drąsaus gyvybingumo proveržį slopinantys melo nuodai. Dieve, padėk, kad pasaulio pabaigoje angelai, ieškodami žemėje blogųjų (žr. Mt 13, 49) (dėl minimalaus jų skaičiaus), taptų „bedarbiais“!

Taigi Dangaus karalystė vis dar yra lobis, paslėptas žmonių širdyse. Jis neblizga kaip auksas, bet vis tiek esti brangesnis už gražiausią perlą. Nors pasaulyje yra daug vertingų dalykų, sukeliančių susižavėjimą, bet Jėzus yra vertas daugiau už visus juos. Turime parodyti šį dievišką Perlą kitiems ir apie tai kalbėti, ir atsiras tų, kurie viską parduos, kad jį įgytų. Kaina – iš tiesų nemaža, bet juk bus mokama ne už orą.

Kun. Vytenis Vaškelis