Dieviškasis Ganytojas

Įžanga

Žvelgiame į pavasarį atbundančios gamtos pokyčius ir suprantame, jog ji negalėtų egzistuoti be Autoriaus. Nuolatinis žemėje gamtos dėsnių veikimas, kai net mažiausio paukštelio sparnų virptelėjimas yra vienaip ar kitaip pavaldus Kūrėjui, o nenutrūkstamai plūstanti Dievo Apvaizdos malonių jūra visiems žmonėms (kad jie galėtų pasiekti galutinį išganymą) liudija, jog Viešpats tebėra tikrasis visų žmonių sielų Ganytojas, pirmiausia veikiantis per mūsų sąžinę.

Tačiau likimas priklausys nuo paties asmens: ar jis, kaskart stiprindamas save Dievo žodžio priėmimu į širdį, stengsis pasilikti Jėzuje, duodamas daug vaisių (Jn 15, 5) ar, rinkdamasis dulkėtus savikliovos vieškelius, liudys, jog „ganyti“ save jam svarbiau už visa kitą?

Sąžinė – Kristaus vietininkas

Dievas mus „gano“ ne tik per prigimtinį vidinį balsą, kai vengiame blogio ir stengiamės daryti gera, bet sąžinė – negęstantis mūsų gyvenimo žiburys, ypač tada, kai, pasak katekizmo, Dievo žodis nušviečia mūsų žingsnius, kurį reikia priimti su tikėjimu bei malda ir pagal jį elgtis. Taip ugdoma sąžinė. Šv. Henris Niumanas (Henry Newmann) rašė: Sąžinė yra pasiuntinė To, kuris ir per mūsų prigimtį, ir savo malone mums slėpiningai kalba, moko ir vadovauja. Sąžinė yra pirmasis iš visų Kristaus vietininkų. Niekas nepasikeitė, – popiežius, kaip šv. Petro įpėdinis, tebėra teisėtas Jėzaus Kristaus vietininkas ir visos Bažnyčios ganytojas, kuris, kaip ir mes visi, pašauktas kasdien ugdyti sąžinę, idant gyvenimas vidinėje laisvėje bei širdies ramybėje būtų ištikimybės Dievui rodiklis. Taigi per teisingos bei jautrios sąžinės balsą byloja pats Kristus, kuris už mus dėl to ir paguldė savo gyvybę, kad ir mes subręstume panašiai elgtis…

Menas gyventi tiesoje

Taigi mes tiek pažįstame Jėzaus balsą tiek, kiek, laikydamiesi Jo mokslo, sekame Jį (plg. Jn 10, 4), stengdamiesi atsiriboti nuo netikrų balsų – garsų bei vaizdų pertekliaus, sklindančių iš planšetinių kompiuterių, telefonų bei televizorių ir reikalaujančių pernelyg daug mūsų dėmesio bei laiko sąnaudų. Antai besaikis smaližavimas pramogų industrijos dalykais – tai kelias į sielos galių atrofiją, užveriant visas duris kilnesnio gyvenimo paieškoms…

Todėl menas gyventi nūdienos pasaulyje reiškia praktikuoti niekuo kitu nepakeičiamas pamaldumo bei nuosaikumo dorybes, kurių dėka pajėgtume suvaldyti savo smalsų domėjimąsi šio pasaulio vilionėmis, neturinčiomis jokių sąsajų su Neregimuoju…

Kai teiksime pirmumą vidiniam gyvenimui – kovosime tikėjimo kovą, idant pagautume amžinąjį gyvenimą, kuriam esame pašaukti (plg. 1 Tim 6, 5).

Vilkas

Jėzus bylojo apie vilką, kuris puola avis ir išvaiko.  Čia vilkas – blogio įsikūnijamas, pasireiškiantis įvairiomis formomis bei pavidalais, kurie būdingi žmonėms. Kai nepagrįstai baiminamės dėl ateities dalykų, esame pernelyg užsiėmę savimi, leidžiame, kad mus valdytų pyktis, blogos nuotaikos, nekantrumas, netvarkingi prieraišumai, ar net, lengvabūdiškai praradę budrumą, atveriame prieigą depresijai, – tai ir kiti panašūs dalykai gali būti pavadinti „vilkais“, panašiais į mūsų priešą velnią, kuris, kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti (1 Pt 5, 8).

O kokie „vilkai“ į jūsų laisvę kėsinasi šiandien? Kaip su jais kovojate? Ar priešinatės jiems su tvirtu tikėjimu?

Dievas vis dar tebekviečia

Jėzus yra mūsų Gerasis Ganytojas – Lyderis, kurio pasauliui labiausiai reikia. Šį sekmadienį ypač meldžiamės už dvasininkus ir naujus pašaukimus. Dieviškasis Ganytojas į savo Vynuogyną kviečia tuos pamaldumo bei dorybių tam tikrą potencialą turinčius jaunuolius, kuriuos iš anksto yra numatęs, kad jie galėtų būti tinkami kunigystei. Ar jie išgirs Jo ramų balsą: Sek mane!, ir, nusigręžę nuo tuštybių, Dievo valiai ištars taip. Tai priklausys ne tik nuo šiandien – pasaulinės maldos už dvasinius pašaukimus dieną – gausiai į dangų kylančių maldų…

Kun. Vytenis Vaškelis