Šeimininko vainikas budintiems
„Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums Karalystę!“ (Lk 12, 32), sakė Jėzus mokiniams, žinodamas, kad po Sekminių Dvasios išsiliejimo, jų būtis švies gyvo tikėjimo šviesa, nes per jų mintis, žodžius bei veiksmus skleisis Dievo Karalystė, kuri bus visiems skelbiama bei liudijama, net drąsiai pasitinkant kankinių mirtį. Taigi šiems Mokytojo išrinktiesiems labiausiai tinka žodžiai: Jūs pasaulio šviesa, nes jie buvo pirmieji pasaulyje, savo esybe tapę liepsnojančiais Kristaus meile Išganymo fakelais daugybei žmonių…
Apaštalai, skelbdami perkeičiančią klausytojų širdis Evangeliją, atvėrė jiems protą, kad suvoktų, į ką iš nieko juos kurdamas Dievas norėjo, kad jie panašėtų. Iš aukštybių apreikštoji Biblija mums primena, jog mūsų buvimo žemėje tikslas – sudievinimas, atiduodant visas savo savimeilės naštas Viešpačiui, kad, paėmę Kristaus mums duotą kryžių, visą gyvenimą eitume įkandin Jo… Tik sekdami Juo, atkuriame Edeno sode prarastą bendrystės ryšį su Dievu, ir palaipsniui vis geriau suprantame, kur glūdi tikroji mūsų vertė ir kokie brangūs mes esame Jo akyse.
Apie vidinį Homo sapiens panašumą į Kūrėją rašė mąstytojas Antanas Maceina: „Būdamas sukurtas pagal Dievo paveikslą bei panašumą, žmogus Viešpatį neša ir reiškia. (…) Žmogus yra susijęs su Dievu taip, kaip atvaizdas su savo originalu, kaip portretas su savo modeliu. Žmogiškoji būtis neturi kitos prasmės, kaip reikšti Dievą. Būti žmogumi reiškia būti Viešpaties paveikslu“.
Kad žmogus savuoju žmogiškumu iš tiesų būtų nuoroda į Dievą, jam būtina atgimti iš aukštybės (Jn 3, 3). Tik tada jis galės pasitikėti Jėzumi ir viltingai savo širdį kelti į dangų, kur jo laukia pažadėtasis lobis (Lk 12, 33). Be Kristaus malonės žmonės netenka ne tik prigimtinio žmogiškumo, bet gali tapti net demonų rafinuočiausiu melu apnuodytomis marionetėmis, kurios, iš sugedusių savo širdžių lobyno, ima tai, kas bloga (Lk 6, 45). Tai liudija Ukrainoje okupantų vykdomi (dangaus keršto besišaukiantys) karo nusikaltimai… Meldžiame, kad priešas iš Ukrainos būtų priverstas gėdingai pasitraukti… O už visus Ukrainoje žuvusiuosius bei žūstančius (taip pat ir už rusų karius) tariame: Viešpatie, pasigailėk mirusiųjų! Taip sakyti – Dievo valia, nes Jo priesakas melstis ir už priešus (Lk 6, 28) yra neatšaukiamas. Beje, tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, artina antrąjį Žmogaus Sūnaus atėjimą žmonijos teisti (žr. Lk 21, 10 – 11).
Kristus, mokydamas mus budriai laukti Jo, kaip Sugrįžtančiojo, perspėja, kad Jis ateis, kai nesitikėsime (Lk 12, 40). Nemėgindami nustatyti didingojo Dievo Sūnaus sugrįžimo laiko (tai – tik Aukščiausiajam žinoma), stengiamės būti pasiruošę su Juo susitikti bet kuriuo metu. Nors nematoma Dievo Karalystė jau yra tarp mūsų (Lk 17, 21), bet, kai, malonei veikiant, leidžiame bei trokštame, kad Šventoji Dvasia įvairiais būdais vadovautų mūsų gyvenimui ir vestų mus per Kristų pas Tėvą, iš tiesų artėjame prie Dangaus, kur amžinieji dalykai yra stulbinanti tobulo grožio regimybė… Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli.
Tačiau, kaip apaštalas Paulius (žr. Rom 7, 21 – 23), taip ir mes savyje patiriame tam tikrą gėrio bei blogio jėgų sandūrą. Kai į savo mintis ir širdis kviesime Šventąją Dvasią, Ji vadovaus mums, ir mes pajėgsime gyventi Dvasia ir nepasiduoti kūno geismams (Gal 5, 16 – 18). Kasdien Dievo žodžio apmąstymų maitinamas mūsų protas bei maldingas nusiteikimas budėti, netikėtai užklupus pagundoms, padės išlikti Dievo teisume, kad, atėjus dieviškajam Jaunikiui, mūsų neištiktų tų penkių paikų mergaičių, nepasirengusių įžengti į Velykų šlovės vestuves, dalia (Mt 25, 12).
Kaip šeimininkas, sugrįžęs iš vestuvių ir pamatęs, kad jo užvaizdas jį pasitiko dvasiškai budrus, išlaikęs brandžios jam ištikimybės egzaminą, paskyrė jį valdyti visų savo turtų (Lk 12, 44), taip ir Žmogaus Sūnus, kai netikėtai sugrįš į žemę, ir, matydamas savo ištikimus sekėjus budinčius bei su malda besidarbuojančius, dovanos jiems Karalystės pilnatvę, tai yra save Patį, nes Jis yra tikrasis Jo Krauju atpirktųjų Lobis.
Taigi iš tiesų verta ir svarbu su Dievo Dvasios malonės jėga ir protu, ir kūnu paklusti bei tarnauti Viešpačiui Jėzui, kuris ne tik neleis mūsų mėginti daugiau nei galime pakelti, bet dargi kartu su išmėginimais duos ir išeitį, kad juos galėtume iškęsti (plg. 1 Kor 10, 13). Esame palaiminti, kai pasitelkiame kantrybę išmėginimuose, nes, kai būsime ištirti, gausime vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs Jį mylintiems (Jok 1, 12).
Kun. Vytenis Vaškelis