Atsivertimas, kantrybė ir avys
Koks pasikeitimas apaštalo Petro ir kitų jo bendražygių gyvenime! Šio ketvirto Velykų sekmadienio pirmojo skaitinio pradžia – Sekminių diena, kai ant apaštalų ką tik buvo išsiliejęs Šventosios Dvasios patepimas (nusileido tarsi ugnies liežuviai), ir Petras pilnas jėgų kaip liūtas išeina į priekį ir kreipiasi į minią, rėždamas tiesą į akis: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju Tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote.
Petras kalbėjo su dieviška galia (panašiai kaip Kristus) ir jo paprasti žodžiai taip vėrė klausytojų širdis, kad jie nebegalėjo nustygti vietoje ir klausė jį bei kitus apaštalus: Ką mums daryti, broliai? Matyt, kad toks klausimas jiems kilo dėl sukilusio gilaus kaltės jausmo, nes jie suvokė, kad Jėzaus nužudymas buvo didžiausia jų piktadarybė (tai – tam tikra prasme visos žmonijos kaltė; Rom 3, 23; 5, 12), – mirė Šventasis už juos nusidėjėlius…
Atsiversti ir pasikrikštyti Jėzaus Kristaus vardan – esminės sąlygos gyvenimo kaitai, nurodančios tą mūsų tikėjimo turinį, kurį apreiškė į žemę atėjęs Dievo Sūnus… Tada, pasak apaštalo Petro, tebesikreipiančio į minią, „jums bus atleistos nuodėmės ir gausite Šventosios Dvasios dovaną“. Tą dieną trys tūkstančiai tikinčiųjų priėmė krikštą, liudydami, jog nuo šiol svarbiausias tikslas – ne jų asmeninė nauda, bet naujas gyvenimas, kaskart panašėjant į Kristų.
Antrasis skaitinys – įžanga į Evangeliją, liudijantis apie nepaprastą sielų Ganytojo gerumą, kuris ne tik „savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus“ (1 Pt 2, 24), bet pažįsta milijardus savo sekėjų ir kiekvieną iš jų pas save kviečia vardu (žr. Jn 10, 3). Apaštalas Petras pabrėžė kantrybės dorybę, pranokstančią laiką, nes jos gardžiausius vaisius tikintieji ragaus ten, kur nėra gendamybės (1 Kor 15, 50). Kantrybės pavyzdys – Jėzus. Su niekuo nebuvo taip neteisingai elgiamasi kaip su Juo ir niekas kitas taip kantriai neiškentė kančios.
Jūs esate pagydyti Jo žaizdomis (1 Pt 2, 24). Perfrazuodami vieną komentatorių, sakome: „Naujas ir keistas gydymo būdas. Gydytojo kentėjimų kaina buvo išgydytas ligonis“. Prieš pradėdami gyventi tikėjimu, buvome tarsi paklydusios avys. O kai priėmėme į širdį Jo išgelbėjimą, kaip Ganytojui priklausančios avys, diena iš dienos artėjame prie tų žaliųjų dangaus ganyklų, kur saugumas, ramybė bei džiaugsmas yra sielų maistas.
Apie tai byloja šio sekmadienio Evangelija. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10). Gyvenimo apstumas – Kristui paklusnumas. Kai laikomės Jo žodžių, suvokiame, kad, kol gyvename žemėje, negalime absoliučiai laisvai gėrėtis Viešpačiu. Tebeegzistuoja sielų priešas, kuris kaip, plėšikas be gėdos, į avių gardą braunasi visais įmanomais būdais… Jis – vilkas, tykojantis grobio (Jn 10, 12). Tai – piktoji dvasia, trokštanti nuodėme užvaldyti mūsų sielas, kad priklausymas nuo nedoro veiksmo būtų mūsų kasdienė duona…
Maži dalykai – didesniųjų pasekmė. Bet koks ėjimas į kompromisą su sąžine yra žengimas pro erdvius vartus, kurie yra viliojančių gundymų arka. Kas pro ją eina, tas tolsta nuo savasties šaknų ir keliauja į šalį, vadinamą Niekur… O siauras kelias ir ankšti vartai simbolizuoja Kristų, nes Jis yra Išganymo vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. Taigi kas žengia su Jėzumi, atranda save Jame ir nebenori vėl prarasti save dėl netikrumu paženklinto mėgavimosi savimi.
Aiškėja, kad krikščionybės esmė yra Jėzaus vartai, kai pro juos eina tie, kurie klauso ne savo, o Jo balso… Jėzaus malonės paliestos sielos yra jautrios tam balsui, kuris sklinda kalbos garsais, iš kurių formuojasi žmogaus vardas… Kai siekiama artimumo, vardas visada yra daugiau nei pavardė. Kristaus lūpomis tariamas vardas neturi jokių abstraktumo priemaišų, nes kai prabyla Tas, kurio vardas – Dievas, visada Jo beribis veikimas pasireiškia aukščiausio gėrio mumyse kūrimu.
Todėl kai Atpirkėjas asmeniškai kviečia į savo artumą Jo krauju atpirktąjį, tai – asmenį sukilninanti dovana, kurios nepriėmimas reikštų, jog Jėzaus išgelbėtas kūrinys (dėl tam tikro savo dvasinio skurdo) užsibrėžia ribas ir nenori priimti tų malonių, kurios Dievui leistų būti Dievu jame. Dėl asmeninių ambicijų riboti Jo veikimą savyje – nesuvokti, jog kasdien esame šaukiami, Dvasiai vadovaujant, savo širdyje atnaujinti tą orumo dovaną, kurios kadaise Edeno sode buvome netekę…
Tad atiduokime Jam visas savo netikrumo kaukes, kad, užuot kažką iš mūsų ėmęs, galėtų apsčiai mums duoti savo gerumo okeaną – patį Save.
Kun. Vytenis Vaškelis