Dieve, atverk mums protą bei širdis!
Slegiančio netikėjimo „tona“
Jau trečiasis Velykų sekmadienis, bet Evangelija (plg. Lk 24, 37) byloja apie apaštalų širdyse tebetvyrančią neramybės įtampą, kuri kaip sunki netikrumo uždanga slėgė juos. Neįmanoma vien žmogiškomis pastangomis išsiropšti iš širdį draskančių abejonių duobės, kai dėl išsikvėpusio tikėjimo kartą ten atsidūrei! Net kai mokiniams pasirodė pats Prisikėlusysis, jie nors regi Jį, bet jų širdys tebetūno netikėjimo kape. Paradoksas: pasirodęs Kristus trykšta antgamtine gyvybe, o jų sielos tarsi mirusios, – jie mato Jį, bet Juo netiki, nes jų vidinis gyvenimas sukaustytas baimės. Jiems Pasirodžiusysis – ne Dievas, o vaiduoklis.
Nelengva, bet prasminga praregėjimo kelionė
Ramybė jums! – tai ne burtažodis, akies mirksnio greičiu keičiantis širdis. Tai – tik pirmas malonės pliūpsnis, pradedantis išsklaidyti apaštalų netikėjimo rūkus. Kai jie, dar būdami įsitikinę, jog matą dvasią, išgirsta žodžius, kviečiančius paliesti Gyvąjį, nemanykime, kad Jį palietę, o drąsesni iš jų (kad jų visos abejonės greičiau pranyktų) gal būt neskaudžiai ir įgnybę, bematant ima ir įtiki, o paskui visi kaip vienas iš pagarbos puola prieš Jį ant kelių…
Esminiai pokyčiai įvyks tada, kai ant jų nužengs Sekminių Dvasia, kuri kartais subtiliai primins: kaip Mokytojas su jais buvo kantrus, kol jie išsilaisvino iš visų juos varginusių netikėjimo miglų, taip ir jie savo ruožtu turi būti mielaširdingai kantrūs su tais, kurie įtikės Kristų per jų Gerosios Žinios skelbimą bei liudijimą.
Protų atvėrimas
Kai Prisikėlusysis mokiniams bylojo, jog tai, kas apie Jį buvo pranašauta, visa turi išsipildyti, tada Jis ne tik atvėrė jiems protą, kad suprastų Raštus, bet ir uždegė širdis (žr. Lk 24, 32). Taigi mūsų protams reikia malonės, kad tinkamai suprastume tai, ką skaitome Šventajame Rašte ir Dievo Dvasios vedimo, kad kūrybingai pritaikytume tikėjimo tiesas pirmiausia savo pačių gyvenimo pašventinimui. Be maldos – tai neįmanoma. Todėl dar prieš pradėdami skaityti Raštą, prašome: „Viešpatie, apšviesk mūsų mintis ir paliesk mūsų širdis, kad laikytumės Tavojo kelio, tolydžio išsilaisvindami iš pataikavimo savo menkavertėms ambicijoms, kurios riboja mūsų vidinės laisvės polėkius su džiaugsmu tarnauti Tau bei artimui“. Šv. Augustinas rašė: Todėl mums ir reikia melstis, kad Jis pats mums atskleistų prasmę.
Švč. Mergele Marija, kada Tau pasirodė Prisikėlusysis?
Nors Evangelijoje neužsimenama apie Prisikėlusiojo ir Jo Motinos susitikimą, tačiau, logiškai mąstant, negalėjo Jėzus (po savo skaudžiosios kančios), prisikėlęs iš numirusių neapsireikšti savo mylimiausiam asmeniui – Marijai. Apie tai liudija ir kai kurie šventieji. Pavyzdžiui, šv. Jėzaus Teresė 1571 metų balandžio 15–16 dienomis savo „Dvasiniame pranešime“ rašė: „Jis man taip pat atskleidė, kaip pirmą savo Prisikėlimo akimirką pasirodė savo Švenčiausiajai Motinai, nes ji vos neparpuolė, slegiama kankinystės naštos. Jos sielą buvo pervėręs skausmo kalavijas, todėl net pamačiusi Jį prisikėlusį, negalėjo iš karto susivokti ir džiaugte džiaugtis“.
Šv. Jonas Paulius II pabrėžia: Evangelijos mums nepasakoja apie prisikėlusio Jėzaus pasirodymą Marijai. Tačiau kadangi ji buvo ypač arti prie Sūnaus kryžiaus, vis dėlto turėjo turėti ir išskirtinę Jo prisikėlimo patirtį.
Yra žinoma, jog šv. Tomas Akvinietis kasmet per šv. Velykas kviesdavo tikinčiuosius maldose sveikinti Mergelę Mariją su jos Sūnaus prisikėlimu…
Velykiniu laikotarpiu krikščionių bendruomenė Viešpaties motiną kviečia džiaugtis: „Regina Caeli, laetare. Aleliuja! “Dangaus karaliene, džiūgauki. Aleliuja!”
Marija, Dangaus Karaliene, užtark mus, kad (dėl Kristaus mirties bei Prisikėlimo nuopelnų ir mūsų pastangų gyventi Evangelija) savo charakterio branda taptume labiausiai panašūs į Prisikėlusįjį, ypač beišmušant paskutinei mūsų gyvenimo valandai. Juk tam ir yra mums dovanotas laikas, kad jis taptų naujo Gyvenimo su Juo viską lemiančia priežastimi.
Kun. Vytenis Vaškelis