V gavėnios sekmadienis B 2024

Pakeltas aukščiau – kad gyventume kilniau

Rinkis tikrą gyvenimą

Mūsų paskirtis – ieškoti, rasti ir rinktis Gyvenimą. Ne kartą, bet kasdien. Kai juslių dėka priimame pirminę informaciją ir, vadovaudamiesi savo proto galia, darome tam tikrus subjektyvius sprendimus, tada ne tik turtėja mūsų žmogiškoji patirtis, bet stiprėja ir perdėta savikliova. Sakome: „Nors šiame gyvenime esti daug negerovių, bet jis vis tiek yra mums savas bei pažįstamas. Todėl nenorime kažkokio kito gyvenimo, nes mums užtenka ir to, kurį dabar turime“. Tačiau Viešpats byloja: „Tavo kliovimasis vien savimi blokuoja galimybę priimti mano gyvenimą, kurį noriu dovanoti kiekvienam. Tad paklusk man, kad neprasilenktum su Gyvenimu, į kurį tave kviečiu“.

Kokį Jis nori, kad Jį pamatytume?

Dievas, siūlydamas savo gyvenimą, nenuvertina mūsų savasties, susidedančios iš patirties, kuri formavosi nemažai metų… Kiekvieną Jis kviečia pas Jį ateiti tokį, koks jis yra, – su savo charakteriu, darbiniais įgūdžiais ir blogais bei gerais įpročiais.

Antai šio sekmadienio Evangelija mini graikų kilmės žmones (manoma, kad jie galėjo būti pagonys, judaizmo prozelitai, apsigyvenę Izraelio žemėje), kurie norėjo pamatyti Jėzų (žr. Jn 12, 21). Kai Jam buvo pranešta apie minėtus graikus, šį kartą, užuot su jais pabendravęs, Jis pradėjo kalbėti apie jau atėjusią Atpirkimo valandą, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Pamokantis pavyzdys, – būtent, kas yra svarbu, į tai pirmiausia telkiame savo dėmesį.

Durklas, perveriantis savanaudiškumą

Taigi savaip atsiliepdamas į graikų prašymą, Jėzus skelbia savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Šių įvykių dėka Jis daugelį žmonių patrauks prie savęs. Todėl Jis prisiima apmirusios sėklos dalią, kuri duos šimteriopą derlių. Jis savanoriškai praras žemiškąjį gyvenimą, kad įgytų naują, kupiną nemarumo bei neblėstančios šlovės. Iš pažiūros neišvaizdus grūdas tampa svarbiu veiksniu, bylojančiu, jog gražiausi bei vertingiausi dalykai kyla iš skausmo ir kančios. Nors mes iš prigimties jais bodimės, bet, suprasdami, jog susiklosčiusioje situacijoje kartais negalime rinktis – turime vienaip ar kitaip priimti neišvengiamus sunkumus, nes Dievas juos leidžia mūsų sielų gerovei. Jie – tarsi durklas, mirtinai perveriantis mūsų savanaudiškumą.

Kai stengsimės, ir Dievas padės

Vienas autorius pastebi, jog savęs „vytinimas“ – dvasinė kova su savo egoizmo hidra (nedidelis vandens gyvūnas, gebantis atauginti savo kūną net ir iš mažiausių fragmentų), nors yra skausmingas ir palieka žaizdą, bet be jos nebūna tikrosios meilės. Tik atsiribodami nuo savo netikrojo aš, artėjame prie vienintelio Tikrojo, kurio mokymo šviesoje neregimieji dalykai tampa tikroviškesni už tuos, kuriuos dabar matome, apčiuopiame… Kai negailime pastangų budėti ir melstis, kad, pavyzdžiui, taip suvaldytume savo smalsumą bei žvilgsnį, jog į savo akių akiratį neįsileistume vaizdinių, drumsiančių sielos ramybę, tada šioje kovoje mus ves Šventoji Dvasia, kuri (per evangelistą Joną) mus įspėja saugoti save ypač nuo kūno bei akių užvaldančio geismo (plg. 1 Jn 2, 16).

Esame amžinai Jo priimti? Tai pateisinkime tikėjimo darbais

O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs. Gavėnios kelionėje dažniau su pasitikėjimu žvelkime į ant kryžiaus Pakeltąjį, prisimindami, jog Dievui Sūnui (dėl mūsų nukankintam) nebuvo lemta ilgai būti mirties pinklėmis supančiotam… Jo mirtimi mūsų mirtis buvo įveikta; Jo prisikėlimu iš numirusių mums padovanotas naujas gyvenimas…  Ar įmanoma įsivaizduoti savo gyvenimą be tų Atpirkimo lobių, kurie keičia mūsų mąstymą, sprendimus, poelgius ir kuria naują likimą? Pasak vieno teologo, „kai Jėzus prisikėlė, mes prisikėlėme Jame ir su Juo; o kai Jis atsistojo Tėvo akivaizdoje, kartu atsivedė ir mus visus. Todėl jau esame Dievo priimti visiems laikams“.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content