Palaiminimai – malonių užtaisas
Viešpats, užkopęs į kalną, mokė apie palaiminimus, susijusius su Dievo karalyste, ne tiesiogiai griaudamas klausytojų klaidingus įvaizdžius (žydai manė, kad, kai atėjęs Mesijas Izraelio tautą išvaduos iš romėnų pavergėjų okupacijos, laimė jų gyvenimuose tekės tarsi pieno bei medaus upės), o skelbdamas naują Žinią apie tikrosios laimės prasmę, glūdinčią Dieve.
Jėzus nežadėjo, kad su Jo atėjimu pasaulyje galutinai išnyks skurdas bei kitos bėdos. Jis kalbėjo apie tuos Dangaus Karalystę į savo širdis priimančiuosius, kurie į savo gyvenimą įsileis Tiesą, iš principo keičiančią jų mąstymą, širdis ir likimą. Dabar leidžiama rinktis: puoselėti dvasinės brandos stokojančias svajas vien apie sotesnį gyvenimą ir užsisklęsti nesibaigiančių savų ambicijų tenkinimo kiaute arba leisti malonei perdėm žmogiškas vizijas sukilninti, tai yra į savo sielą priimant Dievo karalystę, kuri yra čia ir dabar, nes ji – pats Viešpats Jėzus. Taigi iki galo neišsipildančios iliuzijos veda į niekur, o pastangos gyventi Jėzaus palaiminimų dvasia tinkamiausiai įprasmina mūsų dalią ir byloja, jog, kai giliai į širdis priimame Dievo karalystę, ji niekada nebus iš mūsų atimta.
Popiežius Pranciškus Kalno pamokslą pavadinęs krikščionių tapatybės kortele – mūsų tapatybės kortele, su Jėzaus veidu ir Jo gyvenimo stiliumi, prieš trejus metus sakė: „Kaip Mozė Sinajaus kalne, taip ir Jėzus naujuosius įsakymus paskelbė užkopęs ant kalno šlaito. Jėzus neprimeta naujųjų įsakymų, o pasiūlo juos kaip kelią į tikrąją laimę, kurią Dievas pažada savo tautai ateityje. Gyvenimas pagal palaiminimus nereikalauja sensacingų veiksmų. (…) „Palaiminimuose“ kalbama ne apie tuos, kurių pilvai pilni ar kurie gerai gyvena, o apie tuos, kurie patiria malonę, kurie žengia Dievo malonės keliu: kantrumo, neturtingumo, tarnavimo kitiems, paguodos keliu. Jie laimingi, jie bus palaiminti”.
Pakomentuokime kai kuriuos palaiminimus. Palaiminti beturčiai dvasioje, – ne tie, kurie stokoja materialinių vertybių ir leidžiasi užvaldomi jų kaupimo manijos. Tai tie, kuriems Jėzaus pažadas yra daugiau nei turtas: Ieškokite Dievo Karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi tikrieji beturčiai viliasi bei pasitiki Dievu labiau už visus kitus dalykus, nes žino, kad jie jau dabar, laikydamiesi Evangelijos kelio, tampa turtingi per Jo neturtą.
Palaiminti liūdintys, nes liūdima ne dėl to, kad, pavyzdžiui, širdį kausto baimė dėl padaryto nusikaltimo padarinių, o kad ,,liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą” (2 Kor 7, 10). Pasak vienos rašytojos, ,,nelaimių kartėlis ir pažeminimas naudingesni nei nuolaidžiavimas nuodėmei. Per skausmą Dievas mums atskleidžia blogas mūsų būdo ypatybes, kurias Jo malone galime įveikti. Atveriami dar nežinomi mūsų esybės labirintai ir duodamas išbandymas, ar priimsime Dievo priekaištą ir patarimą”. Ne veltui Viešpats liūdintiems byloja: ,,Jų gedulą pakeisiu džiaugsmu, guosiu juos ir džiuginsiu kenčiančius” (Jer 31, 13).
Palaiminti taikdariai. Nepateisinamo Ukrainos smurtingiausio puolimo fone taika yra neįkainuojama duotybė. Kai širdys apsėstos karo demonų, be Kristaus malonės visos kalbos apie taiką – iliuzorinės. Tik maldoje glūdi dieviško Gailestingumo atsakas tiems, kurių vienintelė viltis yra viską lemianti Taikos Kunigaikščio pagalba…
Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus Karalystė. Esminė Jėzaus persekiojimo priežastis – viską aukštyn kojomis verčianti žmonių nuodėmės tamsybė. Tačiau Jis nuplėšė nuodėmę gaubiantį tamsos uždangalą ir ant kryžiaus sunaikino jos egzistencijos šaknis. Nors blogio inspiratorius – velnias, kaip liūtas, klastingai tebetykoja mūsų, ypač morališkai silpniausių visuomenės narių, bet, kai savo širdis pridengiame Jėzaus teisumo šarvais ir su malda glaudžiamės prie Jo krūtinės, persekiojimai mūsų nepalauš, nes Emanueliu pasitikime labiau nei savuoju aš.
Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Nėra didesnės laimės, kai tvirtai tikime, jog tai, ką sako Visažinis taps kūnu. Taigi galutinės mūsų pergalės garantas – Jėzaus iš numirusių prisikėlimo tikrumas. Viskas būtų bergdžiai, jei Dievas Tėvas savo Namuose negalėtų matyti Jėzaus Krauju atpirktos žmonijos. Didis Dieve Tėve, ačiū, kad visada į mus žvelgi per savo Sūnaus Auką ir mūsų poelgius vertini pagal Jėzui atsidavimo bei ištikimybės laipsnį…
O į ką dažniausiai yra nukreiptos mūsų vidinės akys? Juk tik tada, kai stengiamės gyventi pagal Kristaus pavyzdį, savo gyvenimu liudijame, jog mumyse kaskart formuojasi Jo charakteris; mūsų netikroji tapatybė mąžta, o Dievo – mumyse auga. Taigi iškreiptos savasties mažėjimas pritraukia Viešpaties žvilgsnį, ir Jis mato, jog Jo garbei tarnaujama iš tiesų darant gera artimui ir laukiant amžinojo Jame atpildo.
Kun. Vytenis Vaškelis