II eilinis sekmadienis A 2023

Apokaliptinis Avinėlis

Neseniai švęsdami Kristaus krikštą supratome, kad Jonas Krikštytojas Siųstąjį iš Dangaus Jordano upėje krikštijo dėl to, kad ant Jo nužengtų pats Patepimas – Dievas Dvasia; kad Mesijas galėtų pradėti viešą didžiojo Gailestingumo misiją mūsuose. O štai šį sekmadienį bažnyčiose girdime Evangelijos ištrauką, kuri byloja apie Viešpatį, naikinantį pasaulio nuodėmę ir žmones krikštysiantį Šventąja Dvasia (Jn 1, 29 – 34).

Ta pasaulio kaltė – kiekvieno žmogaus nuodėmės, iš kurių niekas vien savo pastangomis nėra pajėgus išsivaduoti. Reikėjo kito, pasak Krikštytojo, pirmiau už mus buvusio bei už mus galingesnio…  Jo vardas – Dievo Avinėlis, anot Biblijos aiškintojų, – pergalingas apokaliptinis avinėlis, kuris sunaikins tamsybių pasaulio dvasines blogio jėgas žemėje (žr. Apr 17, 14). Jonas Krikštytojas suvokė, kad jo atgailos krikštas skirtas ne izraelitų nuodėmių numazgojimui, o žmonių širdims parengti priimti Kristų. Jis visiškai neabejojo, jog, skelbdamas atsivertimo žinią, veikiant Dvasiai, darė lemtingą įtaką jų gyvenime, nes tik tada, kai nusigręžiama nuo blogio, įmanoma visa savastimi gręžtis į Dievą. Taigi Jono atgailos krikštas yra neatskiriamai susijęs su asmens vidinio atsivertimo būsena ir besikeisiančio gyvenimo būdu, kurį galutinai užpildo bei užvaldo Viešpats, kai Jam vis labiau leidžiama veikti taip, kaip Jis nori…

Iš mums nesuvokiamos meilės Dievas Tėvas siuntė Sūnų, kad nuo mūsų širdžių bei sąžinių nuimtų nesuskaičiuojamų milijardų žmonių nuodėmių naštą ir ją uždėtų ant Dievo Avinėlio pečių. Tėvas žinojo, jog jei kiekvieno ir visų žmonių kaltybės nebus perkeltos ant Jo nekalčiausio Sūnaus, nuodėmės mus visiškai palauš ir pribaigs… Vienas teologas rašė: „Nuodėmė gali pasirinkti tik vieną kelią iš dviejų: prislėgti mus arba Kristų, Dievo Avinėlį. Jeigu ji užspaudžia mūsų pečius – pražūsime, bet jei ji gula ant Kristaus – tampame laisvi ir išgelbėti. Tad pasirinkime! Remiantis įstatymu, nuodėmė turėtų prislėgti mus, tačiau Dievo malone nuodėmė buvo uždėta ant Kristaus – Avinėlio. Neturėdami šios malonės, pražūtume stodami prieš Dievą“.

Atiduoti savo kasdienių nuodėmių maišą Kristui – ne tik tikėti, patirti bei dėkoti, jog Jis Susitaikymo sakramento „maudyklėje“ mus išlaisvina iš kalčių vergovės, nuskaidrina sielos galias ir sugrąžina širdies ramybę. Svarbiau už viską yra suvokti ir neužmiršti, kad priėmę Krikšto sakramento malones, tikintieji savaip dalyvauja Jėzaus mirtyje, nes yra pakrikštyti ir net palaidoti Jo mirtyje (Rom 6, 3).

Todėl jie ir po išpažinties, susitaikę Dieve su savimi, stengiasi nebegrįžti į buvusįjį nuodėmės liūną, kuriame tikroji jų laisvė buvo surakinta melo grandinėmis. Visi kažkada (kai kurie ir dabar) būdami nuodėmės vergai buvome laisvi nuo teisumo, nes kasdienybę grindėme ne Kristaus tiesa, o apgailėtina savivale. „Bet kokią naudą turėjome tuomet iš to, dėl ko dabar gėdijamės? Juk anų dalykų galas – mirtis“ (Rom 6, 21). Naujame „Pauliaus laiškai“ vertime rašoma: O dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę Dievo vergais, jūs brandinate šventumo vaisių, o pabaigoje turite amžinąjį gyvenimą.

Tačiau ar iš tiesų stengiamės kaskart brandinti asmeninį šventumo vaisių, neduodami nuodėmei savo kūno narių ir pavesdami Dievui savo narius – kaip teisumo ginklus (plg. Rom 6, 13)? Vienas rašytojas taip vertina žmogišką silpnumą ir klausia: „Negaliu savęs išganyti ir pašventinti, negaliu atpirkti nuodėmės, negaliu atpirkti pasaulio, (…) negaliu padaryti šventa, kas yra nešventa. Visa tai yra tik Dievo darbas. Ar tikiu tuo, ką Jėzus Kristus padarė? Jis tobulai atpirko nuodėmę. Ar nuolat tai prisimenu?“

Kuo daugiau būsime verti atsiverti Dievo malonei, tuo labiau suvoksime, kokią kainą Jėzus dėl mūsų sumokėjo, kad mes vis labiau, paklusdami Jam, tapatintumės su Juo. Nors Jis viskuo tapo panašus į mus, išskyrus nuodėmę, tačiau jos varginančią naštą turėjo iškęsti iki paskutinio atodūsio, bejėgiškai kybodamas ant Kryžiaus. Nesuteptasis Avinėlis turėjo patirti visą nuodėmės sutepties gėdą, kad sekdami Juo, neturėtume dėl ko gėdytis.

Jonas Krikštytojas sakė, kad Jėzus mus krikštys Šventąja Dvasia (Jn 1, 33). Šis krikštas – ne vienkartinis potyris, bet nuolatinis malonės veikimas, kai apšviesti Dievo Dvasios, savyje pastebime moralinę netvarką, bodimės ja ir trokštame taip taisytis, kad kuo dažniau paklustume Visagalio veikimui…

Kai su tikėjimu kviečiame į savo gyvenimą Šventąją Dvasią, Ji ateina tinkamiausiu metu ir, neprilygstamu mumyse buvimu bei veikimu pašventina mums suteiktą laiko dovaną bei mus pačius. Tada laiko duotybė virsta palaiminto amžinojo gyvenimo kruopelyte ir neužtarnautu bilietu, nes į Dangų žengiama, ne pasikliaujant savimi, o vien tik Dievu.

Kun. Vytenis Vaškelis

Šv. Mišių transliacija iš Ruklos

Šv. Mišių transliacijos iš Ruklos Šventosios Dvasios parapijos koplyčios:

Ketvirtadieniais – 18:00
Sekmadieniais – 11:00

Scroll to Top
Skip to content