Su Juo pakilti virš savęs
Gyvename netobulame pasaulyje, mus visada matančio tobulo Dievo akivaizdoje, kurio įžvalgumas neturi ribų. Sukurdamas pirmuosius žmones, Jis žinojo, jog Edeno sode artimiausios bendrystės su savo Kūrėju džiaugsmą, jie iškeis į dūžtančią meilę sau. Žinojo, kad Siųstasis iš dangaus, atiduos save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams (Tit 2, 14).
Atėjusysis suprato, jog vienintelis žmonių tiesiausias kelias pas Jį – Gerosios Naujienos priėmimas ir kasdienės pastangos ja gyventi. Tačiau pakeisti žmonių širdis neužteks neužmirštamo prisiminimo, pavyzdžiui, kai Jėzus mirusio Lozoriaus dvokiančiam kūnui suteikė naują gyvybę ir sugrąžino sielos substanciją… Kad jų būtyje glūdantis išdidumo tvaikas išsisklaidytų, ir daugelis pradėtų suvokti, jog jų buvimas Dieve bei Jo juose pranoksta visus laikinus dalykus, paženklintus negrįžtančiu praeinamumu, Nukryžiuotasis turės būti pakeltas nuo žemės.
„Atsiplėšęs“ nuo žemės traukos, Jėzus tapo nemirtingumo įsikūnijimu, skleidžiančiu naujos tikrovės šviesą visiems, kurie, nutraukę saitus su nuodėme, maldos sparnais kyla nepalyginamai aukščiau, nei išsprukę iš pinklių ereliai… Dangaus transcendencija yra nesulyginama, pavyzdžiui, su egzosfera – aukščiausiu žemės atmosferos sluoksniu, virš kurios – kosminė erdvė, liudijanti, kaip dar mažai pažįstame už milijardų šviesmečių nuo Žemės nutolusias galaktikas, remdamiesi grynai mokslo priemonėmis bei hipotezėmis…
Tačiau visą begalinę Visatą ir kiekvieną net mažiausią esybę iš nieko sukūręs, neturintis lygių Visagalis, gebantis visa ant savo delno išlaikyti ir nuolat buvime palaikyti, užuot iš karto pakėlęs uždangą nuo amžina Dievo šlove žėrinčios naujosios Jeruzalės, išsipuošusios kaip nuotaka savo sužadėtiniui, ir uždegęs mus troškimu siekti tik Dangaus džiaugsmų, mūsų žvilgsnius kreipia į Gyvybės Medį, ant kurio kybojo Tas, per kurį ir Jam sukurti visi kūriniai (plg. Kol 1, 16 – 17).
Pasitvirtino Jėzaus mokymo tiesų tikrumas tiems, kurie ne tik klauso, ką Jis skelbia, bet vykdo tai, ko Jis moko. Taigi kai tik Jo mokiniai, paklusdami Jam, atsižada savo nuodėmės naštų ir paima nešti Jo duodamą kryžių, ateina Kristus ir sako: „Mylimieji, gyvendami mano akivaizdoje niekada nesikūprinkite ir neverkšlenkite; žinokite, aš jūsų Dievas, ir jūs visada esate su manimi, – aš jūsų naštas nešu. Visas jas atiduokite man, ir niekuo pernelyg nesirūpinkite. Tada kryžius, užuot dėl tam tikro svorio jus lenkęs prie žemės, jus „ištiesins“, nes, garbindami Viešpatį, dažniau žvelgsite į mane ir rečiau į save“.
Tikintysis pasitiki Esančiuoju, be kurio žinios net plaukas nuo žmogaus galvos nenukrenta (plg. Lk 21, 18). Jėzus, sakydamas, jog nedera priešintis piktam žmogui, pirmiausia eliminuoja bet kokią keršto formą. Bet Jis nesako: Niekas niekada neturi priešintis blogiui. Pavyzdžiui, Ukrainoje okupacinės rusų kariuomenės naikinimas yra teisėtas, nes, pasak katekizmo, „bendrojo gėrio gynimas reikalauja neteisų užpuoliką padaryti nepavojingą. Dėl to teisėta valdžia turi teisę net ginklu atremti gyventojų, už kuriuos ji atsakingi, užpuolikus“. Trumpai apibendrinti būtų galima vieno teologo įžvalga: ,,Krikščionis turi būti visiškai laisvas nuo keršto ne tik veiksmais, bet ir savo širdyje; tačiau kaip pareigūnas valstybėje ar Bažnyčioje jis gali būti įgaliotas Dievo autoritetu priešintis blogiui ir jį bausti“.
Dievas neatsitiktinai kartais Kristaus sekėjui leidžia susitikti su vienaip ar kitaip smurtaujančiuoju, kuris visada būna tam tikra išbandymo priežastis tikinčiajam, netikėtai patekusiam tarsi į dvikovą. Antai, jei užpuolikas puola iškėlęs kumštį, o nesutrikęs užpultasis pasinaudoja pasitikėjimo bei kantrybės Dievo Apvaizda skydu, kuris iš jų Dievo Karalystės požiūriu laimi kovą? Nugali ne tas, kuris nedoru veiksmu išliejo pyktį ant nukentėjusiojo, bet užpultasis, kuris nelauktoje situacijoje išsaugojo ramybę, kuri buvo netikėčiausias atoveiksmis, pribloškęs nedorėlį ir galbūt paskatinęs suabejoti savo gėdingo veiksmo „teisumu“. Ypač tikėtina, jog Šventosios Dvasios malonė apšvies priešininką, ir jo blogų ketinimų įkarštis atslūgs, jei tikintysis dės žarijas ant priešininko galvos (žr. Rom 2, 20), melsdamas jam atsivertimo…
Muso, vienas garsiausių savo laikų mokytojų, keliavo drauge su savo mokiniu. Jiedu priėjo upę ir įlipo į valtį. Jau buvo beatsispirią nuo kranto, bet pribėgo girtas samurajus ir įšoko į perpildytą valtį, vos jos nenuskandindamas. Staiga jis pastebėjo Muso ir sušuko: – Meskime šį šventą vyrą per bortą! – Truputį kantrybės, – taikiai atsiliepė Muso. – Netrukus pasieksime krantą. (…) Rami mokytojo veido išraiška taip įsiutino samurajų, kad šis priėjo prie Muso ir smogė jam į veidą, jį sukruvindamas. Mokiniui to jau pakako. Jis buvo stiprus vyras, todėl tarė: – Už tokį poelgį šis žmogus nusipelnė mirties. – Ko jaudinies dėl tokių smulkmenų? – tarė Muso šypsodamasis. – Tokios situacijos – pati geriausia proga pasitikrinti, ko išmokai. Niekuomet nepamiršk, kad kantrybė yra nepalyginamai daugiau nei ištartas žodis. Tai taręs, parašė trumpą eilėraštį: „Mušeika ir tas, kurį muša: jie tik aktoriai pjesėje, trumputėje kaip sapnas“.
Mūsų Mokytojas moko: Mylėkite savo priešus… Mokiniai šį priesaiką vykdo, ne paisydami savo vienadienių norų, o dėl ištikimybės paklusdami Viešpačiui. Taigi pamilti Jėzų – Jo žvilgsniu mokytis vertinti viską – ir gerus, ir blogus dalykus.
Kun. Vytenis Vaškelis