Negęstanti praregėjimo šviesa
Evangelijos tiesų grožis atsivėrė tada, kai Jėzus Siųstojo valią paliudijo darbais. Kartą Jis, eidamas keliu, pamatė aklą nuo gimimo žmogų ir iš anksto žinojo, ką darysiąs. Žmonės, iki kaklo pasinėrę vien į asmeninių rūpesčių verpetą, pro įvairių negalių sukaustytus bei kitų bėdų ištiktuosius, dažnai praeina pro šalį, net mintyse jiems nepalinkėdami Dievo pagalbos… Jie negali remtis Jo perkeičiančia malone, nes savo kasdienybę grindžia vien savivale, kurioje paprasčiausiai nėra vietos Tikrajam.
Tačiau ne tokia Kristaus dvasinė charakteristika. Jis – pasaulio šviesa (Jn 9, 5), ir yra siųstas dirbti darbus, kolei diena. Kai Jėzus eina pro kenčiantį varguolį, stabteli prie jo (jei kartais ne kūno veiksmu, tai būtinai vidiniu Širdies judesiu), nes nori savo spinduliais išgydyti tą, kuris su tikėjimu juos „sugeria“ ir tampa Jo šviesos dalimi.
Jei tas neregys regėjimo būtų netekęs neseniai, pavyzdžiui, dėl buitinės traumos, ir jam Jėzus būtų iš karto sugrąžinęs akių šviesą, kai kas galėtų manyti, jog gal jis ir nebuvo visiškai nepajėgus matyti; gal tai – ne tik Jėzaus prisilietimo rezultatas, bet ir asmeninė sergančiojo savitaigos pasekmė. Bet tas, kuris net negalėjo įsivaizduoti, ką reiškia matyti saulės šviesą ir šešėlius, jei ne Jėzus, būtų neturėjęs net mažiausios vilties išgyti… Negalios ištiktasis buvo įsitikinęs, jog niekas iš gyvųjų žemėje nėra pajėgus šioje bėdoje jam pagelbėti.
Kai kurie komentatoriai pastebi, jog jis buvo dvigubai suluošintas: nematė saulės šviesos ir nepažino dieviškosios šviesos, sklindančios iš Viešpaties Jėzaus asmens. Todėl reikėjo, kad patekėtų teisumo saulė, skleidžianti teisumo spindulius (Mal 3, 20). Kai prie jo prisiartino dieviškasis Gydytojas, įvyko stulbinantis stebuklas, kurio išskirtinumą išgydytasis apibūdino šitaip: Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis. Minėto neregio akių išgydymas lėmė ir jo vidinių žaizdų išgydymą. Taigi kai jis buvo išlaisvintas iš fizinės tamsos, praregėjo ir jo siela.
O kai antrą kartą jis susitiko su Jėzumi, jo dvasia įgijo tikėjimo polėkį, nes, supratęs, jog bendrauja su pačiu Dievo Sūnumi, kuris jį išgydė, parpuolė ant žemės ir Jį pagarbino. Argi buvęs neregys galėjo pagarbinti Kristų, neaugdamas meile Jam? Viešpaties garbinimas – protingų kūrinių elgesys, pritraukiantis malonę budėti ir melstis, kad Dievui visada būtume dėkingi už tai, ką iš Jo gauname, nes už viską turėsime Jam duoti apyskaitą.
Pomirtiniame gyvenime Jis neklaus, ar buvome trumparegiai ar toliaregiai, bet klaus, kaip Jo garbei panaudojome regėjimo dovaną. Nežinome minėto buvusio neregio likimo, kaip ir daugelio kitų, kuriuos Jėzus išgydė. Bet viena aišku, jog kaip anuomet jie, taip dabar mes, turime ypač saugoti dvasinį sielos žvilgsnį, kad nenutoltume nuo tikslo, vedančio į Gyvenimą. Kol mūsų siekiai yra kilnūs, atitinką Dievo valią, tol mūsų vidinės akys – sveikos, ir visam kūnui bus šviesu (Mt 6, 22). Tačiau jei žmogus leidžiasi užvaldomas blogų polinkių ir, užuot kovojęs su nuodėmingomis pagundomis, lengvabūdiškai joms pritaria, tada jis esti priklausomas nuo stabų, blokuojančių Neregimojo veido matymą…
Šv. Augustinas knygoje „Išpažinimai“ štai kaip rašė apie pagundas, susijusias su žiūrėjimu: „Akys myli gražius ir įvairius pavidalu, ryškias ir malonias spalvas. Teneprikausto jos mano sielos; tepadaro tai Dievas, kuris, be abejo, šiuos dalykus sukūrė didžiai gerus, tačiau mano gėris yra Jis pats, o ne jie. Jie jaudina mane kiekvieną dieną, kai aš esu budrus, ir neduoda man ramybės, kaip kad duoda nutilę giedantys balsai… Mat pati spalvų karalienė šviesa, persmelkdama visa tai, ką regime, kad ir kur aš būčiau dieną, įvairiais būdais prisėlina prie manęs ir masina mane, užsiėmusį kuo kitu ir nepaisantį jos. Tačiau įsiskverbia taip stipriai, kad, jeigu staiga pasišalina, ieškau jos su ilgesiu; o jei ilgam dingsta, nuliūdina sielą“.
Kad savo rafinuotais patrauklumo kerais mūsų „neužburtų“ negailestingoji spalvų bei nesuskaičiuojamų atspalvių karalienė, išlaikykime dėmesingą budrumą bei pamaldumą, ir būsime apsaugoti nuo netikrumu švytinčių dalykų pražūtingos traukos.
Tad tegul pirmiausia mūsų klausa ir rega tetarnauja įdėmiam Šventojo Rašto klausymui, dėmesingam jo skaitymui ir kūrybingam kasdienybės pašventinimui. Tada, malonės vėjui dvelkiant, vis ryškiau sielos akimis regėsime neregimą Dievą, o laikų pilnatvės valandai išmušus, tikime, jog jau būsime verti, kad, didžiosios savo meilės skraiste, Jis nušluostytų nuo mūsų begaliniu dėkingumu bei džiaugsmu žvilgančių veidų bebaigiančias džiūti ašaras (plg. Apr 21, 4).
Kun. Vytenis Vaškelis