Darbas, denaras, pavydas, atlygis
Vieno teisus darbas
Vienas svarbiausių Biblijos sakinių byloja: Kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų (Rom 5, 18). Nors, kitais žodžiais tariant, dėl pirmųjų tėvų padarytos gimtosios nuodėmės žmonija atsidūrė tarsi prakiurusioje – skęstančioje – valtyje, tačiau Teisiojo paaukota gyvybė ant Atpirkimo aukuro ir šlovingiausias Jo prisikėlimas iš numirusių milijardams žmonių nupelnė Išgelbėjimą, kad „malonė karaliautų išteisindama juos amžinajam gyvenimui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“ (Rom 5, 21).
Darbas nemarumo vaisiaus valgymui
Kadangi apaštalas Paulius yra įspėjęs: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3, 10), todėl esame pašaukti taip triūsti, kad mūsų darbai būtų didžiojo darbo – tikėjimo į Tą, kurį į žemę siuntė Dievas Tėvas (plg. Jn 6, 29) – sudedamoji dalis. Tada mūsų darbai (plg. 2 Kor 11, 15) nulems mūsų gyvenimo pabaigą, ir mes, tvirtai tikėdami bei pasitikėdami Emanueliu, dėl Jo begalinių Kalvarijos kalne nupelnytų nuopelnų, sulauksime garbės „valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje!“ (Apr 2, 7).
Denaras daugiau nei valiuta
Jėzaus palyginimuose svarbiausia – poteksčių nuorodos, turinčios tiesiogines sąsajas su Dievo Karalyste. Todėl Jėzus (šio sekmadienio Evangelijoje) į pasamdytųjų darbą už suderėtą atlygį – denarą – žiūri giliau bei plačiau nei mes.
Jam denaras simbolizuoja amžinojo gyvenimo pilnatvę, kurio neįsigyjama už jokią valiutą, nes, pasak Katekizmo, Išganymas yra nemokama Dievo dovana (malonė), o ne užsitarnautas atlygis.
Laikui nepavaldžios įžvalgos
Šv. Jonas Auksaburnis pastebi, kad Dievas vertina ne tik žmogaus darbo trukmę, bet ir jo pasiryžimą bei širdies nusiteikimą imtis darbo, vos tik išgirdus Viešpaties kvietimą… Kai kurie Bažnyčios Tėvai yra aiškinę, kad „denaras“ nusako būsimą dangaus tikrovę, kur visi laimingieji galės džiaugtis tuo pačiu palaiminguoju Dievo regėjimu, kuris bus įvykdyto Išganymo atlygis. O pasak šv. Augustino, minėto džiaugsmo „talpa“ gali skirtis, priklausomai nuo žmogaus meilės „apimties“, kurią jis įgijo žemėje.
Skirtingos žmonių vidinių virsmų valandos
Dieviško išganymo plane samdomųjų įdarbinimo skirtingos valandos simbolizuoja tam tikrą jų gyvenimo tarpsnį, kada jie išgyveno asmeninį atsivertimą. Štai rytmečio valanda, 3-ioji ir 6-oji valandos – tai asmenys, kurie malonę gyventi tikėjimu atrado vaikystėje ar jaunystėje (matyt, didelės įtakos jiems turėjo krikščioniškas gimdytojų pavyzdys). O 11-oji valanda – iš pažiūros tarsi suvėlinto pašaukimo tikėti Dievą – dovana tiems, kurie, pavyzdžiui, prieš pat mirtį suspėjo atsiversti…
Neužmirštamas buvusio plėšiko, kabėjusio ant kryžiaus (šalia Nukryžiuotojo) atsivertimas prieš pat mirtį (plg. Lk 23, 40). Bažnyčia moko, kad jei žmogus, nors ir paskutinę savo gyvenimo minutę atgailaudamas dėl nuodėmių šaukiasi Jėzaus, tikrai bus išgirstas ir sulauks palaiminimų gausos naujoje Jeruzalėje (žr. Apr 21, 2). Taip paskutinieji bus pirmi…
Kodėl murmėjo pirmieji darbininkai?
Šeimininkas visiems darbininkams už jų triūsą vynuogyne sumokėjęs po denarą nepažeidė teisingumo, nes atidavė tiek, kiek jiems priklausė. Tačiau pirmieji išvydę, kad ir paskutiniai (tik vieną valandą dirbę) irgi gavo tiek pat, iš pavydo ir apmaudo priekaištavo šeimininkui dėl to, kad jis juos sulygino su paskutiniaisiais…
Pirmųjų darbininkų nebevaldomas nepasitenkinimas šeimininku taip sujaukė jų logišką mąstymo eigą, jog jie, užuot galėję gėrėtis šeimininko poelgiais, kurie liudijo jo gerumą, gailestingumą ir dosnumą visiems, ypač – paskutiniesiems, ėmė ant jo savaip pykti bei reikšti nepasitenkinimą, būdami įsitikinę asmeniniu „teisumu“.
Ne tik pirmiems darbininkams, bet ir mums verta susimąstyti, išgirdus Jėzaus klausimą, šeimininko lūpomis ištartą: „Ar todėl tavo akis pikta, kad aš geras?“ (Mt 20, 15). Kitaip tariant: „Kodėl tu užkietini savo širdį Dievui, kad Jis savo gerumu nori dalytis ir su tais, kurių tu nemėgsti? Kodėl tu jiems pavydi (save lygindamas su kitais), tarsi pats būtum iš Dievo gerumo lobyno mažiau gavęs?
Kliautis ne savimi, o Juo
Pasak Bažnyčios mokymo, kito žmogaus išganymas ir gauta malonė turi kelti džiaugsmą, o ne pavydą, nes esame pavaldūs tiesai: „Nieko nedarysite iš savanaudiškumo, nieko iš tuščiagarbiškumo, bet (…) žiūrėsite kiekvienas ne savo, bet ir visų kitų naudos“ (Fil 2, 3-4).
Tai ne savęs nuvertinimas, bet priešingai – kvietimas į tokią savanoriško nuolankumo bei savimylos atsisakymo praktiką, kuris atitinka mūsų Viešpaties Jėzaus sekimo pavyzdį – Jo viso gyvenimo etaloną.
Kun. Vytenis Vaškelis