Dėl kokios duonos plušame po saule?

Duona – tarsi jaukas?

Šio sekmadienio Evangelija mūsų mintis kreipia nuo duonos padauginimo tūkstančiams link gyvybės duonos apreiškimo (žr. Jn 6, 24-35). Kai Jėzus „pabėgo“ nuo minią užvaldžiusio įnorio Jį paskelbti karaliumi, – atvirai sakant, – nuo „pareigybės“ tarnauti jų dievui – pilvui (plg. Fil 3, 19), jie vis tiek ieškojo Viešpaties, nes ilgam įsiminė vieną faktą: jų iki soties valgyta Jo palaiminta duona buvo nepamirštamai gardi… Nors ji jiems tapo tarsi masalas sekti Jėzų, – svarbiausia, kad jie ieškojo Jo, nors dar nepajėgė suvokti, kad Jis pats yra Duona, kurią Jis jiems duos. „Duona yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51).

Ieškantiems – žalia šviesa

Jėzus visuomet leidžiasi ieškomas ir atrandamas, nes žino, jog pasaulyje nėra kito tinkamesnio užsiėmimo, kuris galėtų prilygti Dievo Sūnaus ieškojimo svarbai bei Jo atradimo džiaugsmui. Taigi žmonės intuityviai veržėsi prie Viešpaties ne tik dėl padaugintos duonos įvykio, bet vis labiau juos žavėjo ir pats Jo asmuo…  Šį kartą, kai jie surado Mokytoją, iš Jo lūpų išgirdo ne tik jiems pelnytai skiriamą priekaištą dėl pernelyg godaus minėtos duonos prisivalgymo, kuris nustelbė tikrąją Jo daromų ženklų prasmę, bet ir gilų pamokymą „plušėti ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui“ (Jn 6, 27).

Pagalba iš Aukščiau

Žūvantis maistas – kasdienis valgis kūnui, kurio biologinis pavidalas mūsų sielos negalės palydėti anapus šios tikrovės… Visa, ką siejame su marumu, po individo mirties, neturės išliekamos vertės. Nors be mirtingojo kūno negalėtų egzistuoti mūsų amžinoji siela žemėje, tačiau savo žmogiškoje prigimtyje jaučiame tam tikrą dvilypumą, kai kūno polinkiai siekia nuodėmingų aistrų, o Šventosios Dvasios apšviestas protas trokšta priklausyti Dievui ir laikytis Jo kelio. Vis dėlto, užuot pataikavę savo kūnui, paklūstame sąžinės balsui ir su tikėjimu stengiamės tarnauti Viešpačiui. Šią dvasinę kovą atvirai apibūdino apaštalas Paulius, viltingai apibendrindamas: „Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ (Rom 7, 24-25).

Dėmesingumo vaisiai

Viešpaties klausytojus veikė malonė, ir jie, vis plačiau atverdami savo širdis Jo žodžių šviesai (nors nesuvokė šio juos perkeičiančio vidinio proceso), tačiau Jam patinkančiu savo dėmesingumu nejučia statė tikėjimo bei maldos tiltus, kuriais į jų sielų vidų galės įžengti pati Tiesa. Kai ir mes, skaitydami ar klausydamiesi Dievo žodžių savo dėmesį tiesiog sutelkiame į tai, ką darome, visada pritraukiame ir patį Dievą Žodį. Tada, pažindami Šventąjį Raštą, pažįstame Jėzų, ir svarbiausia – paklusdami Jo mokymui daryti tai, ko Jis iš mūsų tikisi, pripažįstame, kad Jis yra, ir gyvenimo duona ir gyvojo vandens versmė, gaivinanti mūsų tikėjimą: Kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. O kai Jo dievišku penu kasdien maitiname savo sielas, ne tik siekiame, kad mūsų žmogiškumas panašėtų į Įsikūnijusiojo kilniaširdiškumą, bet ir vis drąsiau tapatinamės su Viešpačiu, trokšdami, kad Jo žodžiai taptų kūnu: „Tėve, aš noriu, kad Tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą“ (Jn 17, 24).

Valgant Dievo valios maistą…

Taigi tik mūsų atsidavimas Jėzui bei pasitikėjimas Dievo Dvasios vedimu, dėkingai iš Jų priimant dieviškos malonės „ingredientais“ pripildytą maistą –  Bažnyčios mokymu vadovavimąsi, Dievo valios vykdymą, ypač – artimui nuoširdžios pagalbos rankos tiesimą, – šie ir kiti gyvybiškai svarbūs dalykai brėžia gaires į Ateitį, nes kiek uoliai ir sumaniai gebėsime darbuotis šioje žemiškoje praeinamybėje priklausys, kiek tam tikroje Jo artumoje, perfrazuojant Thomą Mertoną, valgysime Jo nemirtingumo bei Jo šlovės ir gersime Jo Karalystės vyno.

Geresni dalykai dar mūsų laukia

Jo skelbiamas žodis – tarsi laisvės žvalgas, siunčiamas į žmonių širdžių laukus; pastebėjęs, jog asmuo ieško tiesos bei gyvenimo prasmės, negrįžta bergždžias: jis skatina žmogų su malda ateiti pas Tiesą, kuri pašalina ir mažiausias prie sielos prikibusias netikrų tiesų apnašas ir tiesiausiu keliu veda į naujo gyvenimo apstumą Jame. Tai – tobula Dovana, todėl jos išpakavimas arba laipsniška Jos grožio atodanga nors truks savaip visą amžinybę, tačiau kiekvienas naujas Dievo pažinimo atsivėrimas kaskart kels dangaus gyventojų palaiminto džiaugsmo nuostabą, dėkojant Visagaliui ir teikiant Jam garbę! (žr. Apr 19, 7). Tai bus Malonė, kurios niekas niekuomet nenorės prarasti ir į ką nors geresnio iškeisti…

Kun. Vytenis Vaškelis