Pasūdyti ugnimi
Tęsdamas Kalno pamokslą, Jėzus pasinaudojo metaforomis ir mokė, jog tikrieji Jo sekėjai yra žemės druska ir pasaulio šviesa. Kai Viešpats kalbėjo Aaronui, bylojo apie nesugriaunamą bendrystę, kaip amžiną nepažeidžiamą sandorą (pažodžiui druskos sandorą) (Sk 18, 19). Kaip senovės Rytuose druska buvo svarbi kaip tam tikros sutarties sudarymo sąlyga, taip ir dabar ji simbolizuoja apsaugą nuo lengvabūdiškų sprendimų ir teikia malonės „skonį“ bendrystei su Jėzumi.
Apaštalas Paulius moko: Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti. Taigi krikščioniškas sūrumas – tikinčiojo charakterio išsiskleidimas, su malda sumaniai veikiant artimo labui. Kaip druska, tirpdama vandenyje, jam teikia sūrumo, taip mes, kaip šakelės, pasilikdami tikrajame vynmedyje, klusnumu duodame daug vaisių (Jn 15, 5) ir jau dabar „įsiliejame“ į milžinišką visų tautų šlovintojų minią, stovinčių priešais Avinėlį (žr. Apr 7, 9 – 12).
Kai Viešpats prabyla apie šviesą, kuri šviečia pasauliui, jos sąvoką išplečia iki dangų ir žemę jungiančių horizontų… Kaip Dievas yra begalinio gerumo šviesos viršūnė, nuo kurios pasklido nebūtį perkeičiantys ir pasauliui egzistencijos pilnatvę teikiantys spinduliai (žmonijos sukūrimo priešistorėje anksčiau nei saulė buvo sukurta šviesa, žr. Pr 1, 3), taip Dievas Sūnus – pasaulio šviesa, naikina juodžiausias nuodėmių tamsybes (plg. 2 Pt 2, 17) ir visada skleidžia neužgesinamą naujos būties šviesą. Dėkingai priimdamas Jėzų, tikintysis esti pasotinamas pačiu Dievu. Tada jo širdis išsiplečia, ir asmuo mąsto, kalba bei elgiasi ne vadovaudamasis praeinančia šio pasaulio išmintimi, kuri Dievo akyse yra kvailystė, bet veikiamas malonės, kuri ateina iš aukštybės, kur visa išmintis – iš Viešpaties ir Jame ji pasilieka amžinai (Sir 1, 1).
Kas seka Kristų, ne Jo veiksmus kopijuoja, bet prašo Tiesos Dvasios kaskart vis naujo išsiliejimo, kad labiau už viską trokštų įkvepiančio Jos vedimo, nes tai – geriausias būdas augti savitu panašėjimu į Jėzų, kuris, vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje (Žyd 12, 2). Taigi ryškiausia Jėzaus atpirkimo šviesa pasaulį apšvietė ne tada, kai Jis prisikėlė iš numirusių (tiesa, be Prisikėlimo būtume pražuvę, nes nebūtume turėję Gyvenimo), bet tuomet, kai Jis nuo žemės buvo pakeltas ant Kryžiaus ir didžiąja mirties Auka visus patraukė prie savęs (Jn 12, 32).
Čia „visi“ – Jo draugai ir priešai. Savo ištikimųjų Jis nebevadina tarnais, o draugais, nes jie – Viešpaties švyturėliai, kurie skleidžia Jėzaus šviesą aplinkiniams, kad jie, matydami uolių tikinčiųjų gerus darbus, anksčiau ar vėliau galėtų ir patys pradėti savo gyvenimu garbinti Dievą Tėvą danguje (plg. Mt 5, 16). Tačiau tie, kurie savo nusikaltimais iš naujo kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato Jį paniekai, neturi garbės vadintis Jo draugais. Bet kadangi Dievas nenori, kad kuris nors nusidėjėlis pražūtų, o kad visi atsiverstų, kantriai elgiasi su mumis (žr. 2 Pt 3, 9). Todėl, kai su pasitikėjimu meldžiamės už priešų atsivertimą, elgiamės pagal Evangeliją, nes paklūstame minėtam Viešpaties paliepimui (žr. Mt 5, 44).
Taigi mūsų palaimingas klusnumas Jėzui yra Jo žemėje įžiebtos ugnies priėmimas į savo širdis (plg. Lk 12, 49), kuri ne tik skleidžia šviesą, bet ir degina. Ši ugnis nutyrina mūsų sąžines nuo nuodėmių ir pritraukia perkeičiantį Dievo Dvasios veikimą. Ne veltui pasakyta: Kiekvienas bus pasūdytas ugnimi. Šis mūsų vidinio gyvenimo išgryninimas ugnimi mus apvalo nuo klaidų priemaišų ir taip atnaujina mūsų mąstymą, kad kasdien ryžtamės laikytis Evangelijos siaurojo kelio, vedančio į savo egzistencijos įprasminimą Dieve…
Pasak popiežiaus Benedikto XVI, „Jėzus ateina ne tam, kad patogiai gyventume, bet sviedžia ugnį į žemę, didelę, gyvą dieviškosios meilės ugnį, juk tai – Šventoji Dvasia, deganti ugnis. Vienoje Origeno paliudytoje apokrifinėje Jėzaus ištarmėje pasakyta: Kas priartėja prie manęs, priartėja prie ugnies. Vadinasi, kas prieina prie Jo, turi būti pasiryžęs leisti ugniai deginti save. Šią ištarą kaip tik šiandien turėtume priešpriešinti nieko nesakančiai, subanalintai krikščionybei, kuri siekia kelti kuo mažiau reikalavimų ir būti patogi. Krikščionybė didi, nes didi yra meilė. Ji dega, bet tai – ne naikinanti, o tamsą nušviečianti, tyra, laisva ir didinga ugnis. Todėl būti krikščioniu reiškia rizikingą pasiryžimą patikėti save šiai deginančiai ugniai“.
Šventoji Dvasia, uždek mus savąja ugnimi, kad mūsų gerų darbų žibintas niekada neužgestų ir kad kasdien kantriai neštume tas Kristaus mums duotas naštas, kurios mus pačius pašventina bei kitiems rodo tiesiausią kryptį į Amžinybę.
Kun. Vytenis Vaškelis