Kad nebėgtume nuo kryžiaus

Jėzaus atsimainymo šlovę ant Taboro kalno regėjo tik trys Jo mokiniai: Petras, Jonas ir Jokūbas. Iš pirmo žvilgsnio neatrodė, kad Petras būtų buvęs vertas patirti tai, ką išgyveno du jo draugai. Kai, prieš kopimą į kalną, Viešpats, prabilęs apie savo būsimą kančią, mirtį ir prisikėlimą, Petrui suteikė dingstį viešai prieštarauti, kad nieku gyvu Jam neturi taip atsitikti (žr. Mt 16, 2), jis nors sulaukė skaudaus subarimo, bet atvirai pasakė tai, ką apie tai manė ir kiti mokiniai, kurie nedrįso ištarti nei žodžio.

Jei Petras nebūtų balsu išreiškęs neigiamo požiūrio apie minėtus kentėjimus, tada Viešpats galbūt nebūtų iškėlęs tų Dievo minčių, kurioms negali prilygti žmonių mintys, iš prigimties mus skatinančios bėgti nuo kančios ir priimti tokius sprendimus, kurie Jėzui – net tam tikri žabangai (naujame ekumeniniame Evangelija pagal Matą vertime vietoj papiktinimas naudojamas žodis žabangai) (plg. Mt 16, 23). Tai – sąsaja su Jėzaus gundymu dykumoje, kai Jis nuvijo lauk šėtoną (žr. Mt 4, 10).

Tačiau kai Petras, netikėtai išgirdęs skaudžius Jėzaus žodžius, užuot ėmęs ginčytis, aprimo ir, matyt, apmąstė tai, ką sakė Mokytojas, jis buvo pirmas tarp kitų jo bendrų, kurį Jis pakvietė išvysti tai, ką amžinai regi angelai gyvojo Dievo akivaizdoje (žr. Mt 18, 10). Jėzui atsimainant, mokiniai pamatė Mozės ir Elijo siluetus… O Petras Jėzui tarė tai, apie ką galėjo pagalvoti ir Jokūbas su Jonu: Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei, trečią Elijui.

Petro siūlomos palapinės – spontaniškas širdies troškimas viską pranokstančią ant Atsimainymo kalno Jėzaus švytėjimo akimirką „paversti“ tam tikru praeinančio laiko intervalu, ketinant kuo ilgiau „maudytis“ Jo, tapusio Dievu Saule, artumo spinduliuose, tarsi jau būtų pasiekta Atpirkimo pergalė, galutinai atidengianti Nukryžiuotojo bei Prisikėlusiojo begalinės meilės paslapties uždangą anapusybėje…

Čia palapinės simbolis – giliausias mūsų būties šauksmas gyventi ne savo laikinuose būstuose, kuriuos neišvengiamai turėsime palikti, bet tai – nenumaldomas noras (beje, daugelio dar tinkamai nesuvokiamas; savaip savimeilės blokuojamas  pasąmonėje…) gyventi tose Amžinybės buveinėse, kur kiekvienas bus pilnai Dievo išbaigtas žmogus. Ten įvyks galutinis atpirktųjų atsimainymas, kai, pabaigę žemišką kelionę, suprasime, kad kiek, klausydami Jėzaus (kaip Jis klausė savojo Tėvo) savo charakteriu bei tikėjimo darbais atspindėjome Atsimainiusiojo veido šviesą aplinkiniams, tiek įprasminome gyvenimą, idant būtume verti tos nemarumo šviesos, kuri nepažįsta besislapstančių saulėlydžio šešėlių…

Jėzaus atsimainymo viršūnė – iš debesies pasigirdęs Tėvo balsas: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite Jo! Klausyti tolygu daryti. Kai, stokodami tikėjimo bei maldos, išgirstų ar perskaitytų Biblijos tiesų nepriimame į širdį, savyje mariname teisumo likučius, ir mūsų sielos galios lieka savaip pasyvios, tai yra nepaliestos perkeičiančios malonės įtakos. Tada žmogus gyvena kūniškai ir negali patikti Dievui (žr. Rom 8, 8). Kai širdimi priimame tikėjimą ir lūpomis jį išpažįstame, leidžiame Šventajai Dvasiai mumyse veikti tuo teisumu, kuris – vartai į išganymą (plg. Rom 10, 10).

Vieno rašytojo žodžiai nestokoja įžvalgumo: „Jei tave išjudino Dievo Dvasia, pasistenk, kad kuo daugiau tavo sprendimų būtų neatšaukiami, nepaisant galimų pasekmių. Negalime visą laiką pasilikti ant „atsimainymo kalno“, šildydamiesi viršukalnės patyrimo šviesoje (žr. Mk 9, 1 – 9). Tačiau turime paklusti šviesai, kurią ten gavome; privalome imtis veiksmų. Kai Dievas mums apsireiškia, turime pradėti veikti, kad ir kiek mums tai kainuotų. Negalime įplieksti vos sumanę ugnies, kuri glūdi širdyje. Dvasia padvelks ir Ji nurims, – mūs siela paslapty gyvena. Bet užduotys (…) įvykdomos tamsos valandomis“.

Taigi po Jėzaus atsimainymo leidžiamės į kasdienybę, pasiryžę dar dėmesingiau klausyti To, kuris turi Dangaus Karalystės raktus, kuriais pajėgia atrakinti net sunkiausiomis kaltėmis „užžėlusią“ individo širdies spyną. Tėvas liepė klausyti Sūnaus ne tik dėl to, kad atgaila numazgoję savo kaltes ir per išpažintį atgavę vidinę laisvę suvoktume, jog tapome dar labiau panašesni į šlovingai Atsimainiusįjį, bet ir į skausmų Vyrą, savanoriškai visus išbandymus pakėlusį ir visiems sektiną pavyzdį padovanojusį.

Svarstykime, ką reiškia: Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.  Kokia nauda iš Prisikėlimo, jei mes eitume savo plačiais keliais, o ne Jo siauruoju? Kelias į Prisikėlimą – per Atsimainymą, kai su Juo leidžiamės nuo kalno, kad paskui su Juo pakiltume aukštyn…

Kun. Vytenis Vaškelis