Iš širdies – ir žodžiai, ir darbai

Klausimas kiekvienam

Kai šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus pradeda palyginimą apie du sūnus klausimu: Kaip jūs manote? (Mt 21, 28), – vadinasi, tai svarbu ir mums, nes nuo atviro atsakymo, užduoto pačiam sau, priklausys, kurio iš tų brolių charakterio savybės – jų skirtingas požiūris į darbą ir į tėvo prašymą: „Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne“, – yra labiau būdingos kiekvienam iš mūsų.

Kaip greitai savo poelgiais stengiamės atsiliepti į Dievo valios vykdymą, kai kartais ji mums esti nepatogi, savaip trikdo ir „kėsinasi“ į mūsų norus patiems valdyti gyvenimą?  O gal paprasčiausiai ignoruojame tuos Jo planus, per kuriuos veikianti malonė kviečia mūsų žemiškojo komforto sampratą atnaujinti gilesniu Evangelijos tiesų supratimu ir jų laikymųsi?

Mūsų dienų pavyzdys

Kartais, užuot apsvarstę, koks čia (esamoje situacijoje) sprendimas būtų tinkamiausias, žmonės vadovaujasi emocijomis… Pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose draugai taip buvo įsitraukę į tarpusavio bendravimą, jog, kai vienas iš jų išgirdo savo tėčio paliepimą atsitraukti nuo monitoriaus ekrano ir ateiti pas jį pokalbio, tas vaikinas (su nepasitenkinimo gaida) atsiliepė: „Negaliu, nenoriu“.

Vėliau tas sūnus, supratęs, kad neklusnumu įžeidė tėvą, gailėsis, atsiprašys ir atliks tai, dėl ko jį kvietė šeimos galva…

Širdies mandagumo malonė

Nors pirmojo sūnaus atsakymas: Nenoriu, atrodė išties nemandagus ir įžiebiantis tarp tėvo ir sūnaus beprasmiškos įtampos kibirkštį, nes ištartas žodis kaip žvirblis, išskrido – ir jo nepagausi, tačiau kai jis galop susigriebė, kad savo nekantrumu – neapgalvotu žodžiu – užgavo tėvo širdį, priėmė tai, kaip įspėjimą taisytis – pirmiau būtina pagalvoti ir tik paskui prabilti.

Jis suprato, kad visada reikia teikti pirmumą ne impulsyvios emocijos proveržiui, o tylos pauzei, kad širdyje užgimtų tauri mintis, o lūpomis ištartas žodis bylotų tiesą – yra toks širdies mandagumas, meilės giminaitis. Iš jo kyla tyriausia ir tauriausia išorinės elgsenos forma (J.V. Getė).  

„Brolau (sese), kai kitą kartą išgirsi tėvo kvietimą ar prašymą, pirmiausia nors trumpai apsvarstyk, ką girdėjai ir kas į tave kreipėsi, ir tik tada priimk sprendimą, dėl kurio niekada nesigailėsi!“

Durys atviros

Jėzus byloja ir apie antrąjį sūnų, kuris tarė „einu“, bet nenuėjo dirbti. Neskubėkime vien kritiškai vertinti šio apsimelavusio brolio. Kadangi nežinome tikrų jo motyvų, dėl kurių jis faktiškai tėvo valiai ištarė „ne“, verčiau bent iš dalies sušvelninkime įtampą, bent kažkiek pateisindami tą jo nevykusį poelgį…

Galbūt jis sakė „taip“ vien tam, kad įtiktų tėvui, arba savuoju nesutikimu bijojo įskaudinti kitus; gal norėjo savaip pasipuikuoti. O gal jautė tam tikrą aplinkinių spaudimą, kad tik kuo greičiau duotų sutikimą dirbti, ir, atrodė, to pakaks. Gal jis skubotai manė, kad duotas pažadas triūsti, – grynai jo paties sąžinės reikalas… O gal vėliau jis atėjo į protą, ir supratęs, kad klydo, kardinaliai pasikeitė?

Taigi net jei praeityje sakėme Dievui „ne“, Jo gailestingumas visada palieka duris atviras pakeisti širdį ir pradėti veikti.

Jėzus pirmiau mūsų ištarė taip

Kas sako Viešpaties valiai taip ir tai stengiasi patvirtinti visu gyvenimu, panašėja į patį Jėzų ir tampa Jo tikrosios laisvės vėliavnešiu. Kai Jis Alyvų sode Tėvo valiai ištarė taip, šiame žodyje glūdėjo Atpirkimo kaina, paženklinta kovos ryžtu, kraujo praliejimu ir ašaromis. Jėzaus „taip“ turėjo didžiulę galią. Tai atnešė Išgelbėjimą pasauliui.

Jėzus svetingai priėmė muitininkus ir prostitutes, nes jie buvo pasirengę Jį sekti. Jis priims ir mus. Drąsos, žengiant įkandin Jo su tikruoju „taip“, įspaustu mūsų širdyse!

Kun. Vytenis Vaškelis