Homilijos A ciklas

Vienintelis išsigelbėjimo inkaras Esybę keičiantis teisumas Šio sekmadienio Evangelijos pradžia yra Jėzaus atėjimo į žemę svarbiausio tikslo patvirtinimas – įvykdyti Šventąjį Raštą, kad viskas išsipildytų (žr. Mt 5, 18). Šio kelio Jis moko kruopščiai laikytis kiekvieną savo sekėją, idant malonės inspiruojamu teisumu galėtume viršyti iš savimeilės kylantį netikrą Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą (Mt 5,

Palaiminimų sintezė – druska ir šviesa Šviesa ir druska – palaiminimų tąsa Praėjusį sekmadienį apmąstėme Kristaus palaiminimus – Evangelijos šerdį, o dabar girdime Žinią apie du stiprius įvaizdžius – šviesą ir druską, kurie atskleidžia Jo troškimą, kad mes, pritaikydami Jo palaiminimus sau, galėtume savuoju pavyzdžiu prisidėti prie tos tikinčiųjų bendruomenės pašventinimo bei jos dvasinio augimo,

Kalno pamokslo apmąstymas Sugrįžkime ne tuščiomis Kai atsiveria Viešpaties lūpos, kiekvienas turėtų būti pasiruošęs išgirsti daugiau negu iš kokio nors kito kad ir genialiai kalbančio, bet mirtingo žmogaus. Prabyla Visagalis, ir mes Jo tariamus žodžius tapatiname su Jo paties asmeniu, kuris yra ne tik Dievas Žodis, per savo ištartą žodį pašaukęs visa iš nieko atsirasti

Gyvenimo būdas – kasdien atsiversti Kvietimas keistis iš pašaknų Kai Jono Krikštytojo viešosios veiklos žibintas ėmė slopti (nors, jam esant suimtam kalėjime, jo širdyje degė neužgesinama Dievo valiai atsidavimo liepsna), atėjo lemtingų permainų laikas, nes užtemdytą nuodėmės šešėlių pasaulį nušvietė neužgesinama visur viešpataujančio Dievo Sūnaus gailestingumo šviesa. Prasidėjo didžioji Jėzaus apaštalavimo – Atpirkimo – misija,

Gyventi Jėzuje, veikiant Šventajai Dvasiai Maudynės Šviesoje Kai Jonas Krikštytojas bylojo apie Dievo Avinėlį, „kuris krikštys Šventąja Dvasia“ (Jn 1, 33), pirmiausia tai primena mums suteikto Krikšto dovanas… Kaip, pasak rašytojo Antuano de Sent-Egziuperi, medis privalo maudytis šviesoje, nes, suleidęs šaknis į žemę, o šakas panarinęs žvaigždėse, jis yra mainų kelias tarp žvaigždžių ir mūsų“,

Tarnaujantis Visavaldis Didysis slėpinys Dievas Sūnus visada išvien buvo su Dievu Tėvu ir Dievu Dvasia (vieninteliame Trivieniame Viešpatyje), kai dar ne tik pasaulis neegzistavo, bet ir tolimiausios galaktikos, – niekas nebuvo sukurta… Švenčiausioji Trejybė amžinai skendėjo savajame kuriančios meilės džiaugsme ir be mūsų. Tačiau paslaptingas Visagalio troškimas pasidalyti viskuo su visomis protingomis būtybėmis (kiek mums

Investuokime dorybes Jo toliaregiškas numatymas Mūsų paskirtis žemėje – ieškoti Dievo Karalystės ir Jo teisumo, kad savo ištikimybę Jo valiai liudytume, pradėdami nuo mažų dalykų (plg. Mt 25, 21). Šio tikslo siekiui Jis mums davė talentus, kuriuos esame pašaukti sąžiningai investuoti į kiekvieną darbą bei užsiėmimą. Apie tai byloja Jėzaus palyginimas apie talentus – pinigus,

Išminties aliejus Kas yra išmintis? Apie išmintį mąstyti protingiausia (Išm 6, 15), skelbia šio 32–ojo sekmadienio pirmasis skaitinys. Protui išmintis iš aukštybių – vaistas, atgaiva ir deguonis. Su mažiausia tiesos paklaida žmogaus daromas sprendimas. Išmintis – Dievo galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės spinduliavimas (Išm 7, 25). Tai – pati Tiesa – Jėzus, atskleidęs neturinčios

Gyventi neveidmainiaujant Kristus visus įspėja saugotis Rašto aiškintojų ir fariziejų veidmainystės raugo (Mt 23, 1 – 7). Nors Jis sakė, jog jų asmeninis gyvenimo būdas yra veidmainiškas, todėl – atmestinas, bet ką jie liepia, – darykite. Vis dėlto, jeigu kas nedorai gyvena, tada ir mąsto netinkamai, ir, kalbėdamas, ieško tik sau naudos. Jų kalba –

Ačiū Dieve, už mus perkeičiančią meilę! Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį (1 Jn 4, 9). Po šių ypatingos svarbos žodžių Dievo Dvasia šv. Joną įkvėpė parašyti dar ir kitus gyvybiškai aktualius žodžius, kurie yra ne tik kilniausias atsiliepimas į Jėzaus Apsireiškimą žemėje,

Klusnumo mokestis Tik Dievo Dvasia galėjo blogą fariziejų ketinimą – Kristų pažeminti, Jo kalboje atrandant klausytojus piktinančių žodžių -perkeisti į Jo asmens išaukštinimą. Veidmainystės „bomba“ glūdėjo kreipimosi į Jėzų pabaigoje: Mokėti ar nemokėti ciesoriui mokesčius?, (pinklių esmė – jei pritari mokesčių rinkliavai, papiktini žydus, nekentusius romėnų viešpatavimo; o jei atsisakai mokėti – kyla reali grėsmė

Vestuvių menė visiems Arba, arba Dalyvauti Prisikėlusiojo Karalystėje vestuvių pokylyje – tai švęsti Danguje mylimosios Sužadėtinės Bažnyčios narių nebeišskiriamo mistinio susijungimo su savo Jaunikiu šventę. Todėl šio sekmadienio Evangelijos parabolė, bylojanti apie karalių, kuris kėlė savo sūnui vestuves yra nepaprastos svarbos, nes ji tiesiogiai siejama su mūsų visų egzistenciniu atsiliepimu į paties Dievo kvietimą ateiti

Tikėjimo vaisiai – mūsų lemtis Dievo gerumo planas Pirmieji Jėzaus palyginimo apie vynininkus sakiniai lakoniški ir turi gilią potekstę, kurioje glūdi Kryžiaus pergalės plano atodanga. Šeimininko gerumas – plačiai žinomas. Jis pasodina vynuogyną ir pasirūpina visais kitais dalykais, kad tiems, kam jis bus išnuomotas, tereikėtų tik tinkamai prižiūrėti patikėtus vynmedžius, ir užderės gausių vaisių. Šios

Skirtingi brolių pasirinkimai Paklusnumo problema Kokios skirtingos dviejų brolių pirmosios reakcijos į vieną ir tą patį savo tėvo prašymą? (Mt 21, 28-30) Tarsi jiedu būtų turėję du tėvus, skirtingai juos auklėjusius. Kai tėvas juos paprašė padirbėti vynuogyne, jis nesakė, kad jie turės nešti dienos ir kaitros naštą, kaip tie pasamdyti darbininkai, iš pavydo skundęsi šeimininkui,

Dirbti pasitikint Juo Pradžioje vargo nebuvo Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę (Pr 1, 1). Iš savo meilės ir iš nieko. Ačiū Viešpačiui, kad į buvimą pašaukė ne tik įvairių rūšių gyvūnus, bet – vyrą ir moterį (su panašumo apstumu į Save). Pirmųjų žmonių (be nuodėmės) sukūrimo pašaukimas buvo skleistis palikuonimis į ateitį, valdyti žemę

Atleisti – Dievo iniciatyva Atėjimo intencija Jėzus pas mus atėjo, kad sulaužytų mūsų gailestingumo matmens ribojimo rėmus ir uždegtų mūsų širdis savąja malonių liepsna, ir mes nebebrėžtume ribų, vykdydami Jo valią bei nebevaržytume savęs, darydami gera dėl Jo vardo kitiems. 77 kartų prasmė Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus, atsakydamas į Petro klausimą: „Viešpatie, ar man prasikaltusiam

Prie artimo žaizdų – tik su Jėzaus gerumu Etimologinis požiūris Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus iš karto prabyla apie tai, kas visiems ir visada bus svarbu: Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių (Mt 18, 15). Atsivertę Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, skaitome: barti – griežtais žodžiais koneveikti, priekaištauti. O žodžio koneveikti

Šėtonu pavadinto Petro pamoka Tariamas prieštaravimas Nors žinome, kad Jėzaus žodžiuose nėra prieštaravimų, bet jie mokinių galvose galėjo kilti, vertinant iš pirmo žvilgsnio, dėl tam tikro pažadų nenuoseklumo. Visai neseniai Jėzus Petrą padarė savo Uola ir sakė, kad ant jos pastatysiąs nenugalimą Bažnyčią, o šio sekmadienio Evangelija jau byloja apie būsiantį Jo nužudymą bei prisikėlimą

Uolos ola Dievas čia, dabar ir ypač Jėzuje Tikėjimo į Dievą lygis ir bendrystė su Juo arba Jo ignoravimas daro tiesioginę įtaką kiekvieno žmogaus dabarčiai ir lemčiai. Juk jei Jį priimame, kaip Tą, kuris yra mūsų visų tikrasis gyvenimo pašventintojas, trapios žmogiškos egzistencijos palaikytojas ir mūsų šio bei pomirtinio gyvenimo įprasmintojas, tada, pasak Tomo Mertono,

,,Šunyčiai“ nėra nurašyti žmonės Priešistorė Kai anuomet Jėzus skelbė Žinią ir jos tikrumą palydėdavo stebuklingais išgydymo ženklais, fariziejai su erodininkais iš pavydo ir neapykantos Dievo Sūnui, ėmė tartis kaip Jį pražudyti (Mk 3, 6). Užuot Teisusis būtų priimtas, buvo savųjų atstumtas. Todėl iš dalies dėl šios ir kitų priežasčių Jis su savo mokiniais patraukia į

Baimė nugalima tikėjimu Prieš gilindamiesi į Jėzaus ,,pasivaikščiojimo” audringo Tiberiados ežero bangų paviršiumi fenomeną, apie kurį byloja šio sekmadienio Evangelija (žr. Mt 14, 26), prisimename stebuklingą duonos padauginimą, simbolizuojantį gyvąją Duoną – Eucharistiją. Net tada, kai Jėzaus mokiniai atpažino Esantįjį, ramiai einantį per ežero bangas ir akimirksniu suvaldžiusį gamtos stichiją, Juo tik stebėjosi, nes visiškai

Atsimainymas – žmogaus širdies kaita Kai 1978 m. spalio 16 d., kardinolai, susirinkę Romoje, rinko naują popiežių, lenkė alpinistė Vanda Rutkievič (Wanda Rutkiewicz) (beje, gimusi Plungėje) įkopė į Everestą už tūkstančių kilometrų. Ji pasiėmė keletą akmenų iš aukščiausios žemės viršūnės. Po metų, 1979-ųjų birželį, ji sutiko Joną Paulių II ir vieną iš jų padovanojo jam. Popiežius jai pasakė:

Atrastas Perlas yra Viskas Žmogaus paskirtis – ieškoti ir atrasti Dievo artumą, tai yra tą Perlą, kuris buvo prarastas Edeno sode ir apie kurį byloja šio sekmadienio Evangelija (žr. Mt 13, 46). Tuo neįkainojimu brangakmeniu laikytina buvusi pirmųjų tėvų betarpiška (be, abejo slėpininga) bendrystė su savo visagaliu Dievu, kuris nebuvo tinkamai jų pažintas ir pamiltas

Nesutaikomos priešpriešos atomazga Šio sekmadienio Evangelijoje pateikiama alegorija apie nesutaikomą Dievo vaikų ir piktojo priešpriešą. Vaizduojama Žmogaus Sūnaus gerosios geros sėklos sėja – tikinčiųjų ruošimas Dievo Karalystei ir matome piktojo naikinančios veiklos strategiją, pirmiausia nukreiptą į dvasiškai drungnuosius bei kitus pažeidžiamiausius visuomenės narius, kurie (šėtono manymu) gali tapti jo lengviausiu grobiu pasmerktųjų karalijoje (plg. Mt

Krisk, grūde, į gerą žemę! Šio sekmadienio pirmasis skaitinys – per pranašą Izaiją bylojantis palyginimas: neišvaizdus pasėtas grūdas ilgainiui virsta maistu būtinų žmogaus kūno reikmių patenkinimui, ir – prasivėrusios Dievo lūpos, iš kurių trykšta gyvojo vandens versmė sielų perkeitimui, niekada pas Jį negrįžtanti bergždžia… Kaip iš debesų krintantis lietus bei sniegas, virtęs gyvybę žadinančiu šaltiniu,

Artėjame prie Tavęs Pirmasis sekmadienio skaitinys – džiugus ir tikinčiųjų pasitikėjimą žadinantis Zacharijo pranašavimas apie Ateisiantįjį, kuris nuolankus, Verbų sekmadienį įjos ant asiliuko į Jeruzalę (Zch 9, 9), ir minia Jam teiks garbę… Tačiau tai nebus Velykų procesija, kurioje garbinamas nuodėmės ir mirties Nugalėtojas. Sukurstyti žmonės, ką tik liaupsinę Emanuelį, po kelių dienų ne savo

Kryžiaus našta Jėzus mokė: Kas myli tėvą ar motiną labiau už mane, nėra manęs vertas… (Mt 10, 37). Kai namiškius mylime labiau negu Jėzų, supainiojame prioritetus, prarandame Jo palankumą ir atveriame širdies duris netvarkingos meilės sumaiščiai. Mylėti tėvą ar motiną labiau už Dievą – savimeilei teikti pirmumą artimo atžvilgiu. Nors Jėzus sakė, jog „dviem įsakymais

Drąsa, dangaus „monotonija“ ir malonės pagava 1956 metais amerikiečių misionieriai Džimas Eliotas (Jim Elliot) ir keturi jo bendražygiai nuvyko į Ekvadorą skelbti Evangeliją toms vietinėms indėnų gentims, kurių civilizacija dar nebuvo pasiekusi. Nors misionieriai žinojo, jog gali labai nukentėti, bet (dėl ištikimybės Kristui) jie drąsiai laikėsi tikėjimo iki paskutinio atodūsio… Netrukus jie tapo kankiniais. Juos

Iš krantų išsiliejęs Gailestingumas Jėzus, eidamas per miestus bei kaimus, matė daugybę žmonių, kurie buvo suvargę ir apleisti (Mt 9, 36). Matymas matymui nelygu. Mūsų žvilgsnis dažniausiai fokusuojamas į asmeninių poreikių patenkinimą, manant, kad kai sutvarkysiu savo reikalus, tada galėsiu ir artimą, kaip save patį mylėti. Tačiau artimo meilės veiksmingumą lemia prioritetų svarba. Jėzus mus

Gyvųjų monstrancijų šviesa Nors krikščionių tikėjimas į Eucharistinį Jėzų gyvuoja nuo krikščionybės pradžios, bet Bažnyčia Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) šventę pradėjo švęsti tik XIII amžiuje. Šios iškilmės įsteigimas yra tiesiogiai susijęs su vienuole šv. Julijona iš Kornijono (netoli Belgijos miesto Lježo). 1208 metais ji vizijoje regėjo Jėzų, kuris jos prašė, kad būtų įsteigta

Papiktinimai, atsiteisimas… ir Tėvo diena Kai buvo paskelbta žinia, jog vienas Vilniaus arkivyskupijos kunigas prieš kelis mėnesius yra nuteistas dėl vaikų pornografijos asmeniniame kompiuteryje laikymo ir galimu nepilnamečio lytiniu išnaudojimu, šis skaudus įvykis ne tik sukrėtė daugelį, bet ir sukėlė pasipiktinimų bangą… Pirmiausia su tam tikru skausmu širdyje tenka apgailestauti, kad tai nutiko su viešu

Su Juo pakilti virš savęs Gyvename netobulame pasaulyje, mus visada matančio tobulo Dievo akivaizdoje, kurio įžvalgumas neturi ribų. Sukurdamas pirmuosius žmones, Jis žinojo, jog Edeno sode artimiausios bendrystės su savo Kūrėju džiaugsmą, jie iškeis į dūžtančią meilę sau. Žinojo, kad Siųstasis iš dangaus, atiduos save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų

Teisumas – grynos sąžinės vaisius Jėzus mokiniams kalbėjo: „Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į Dangaus Karalystę“ (Mt 5, 20). Nesame galutinai išgelbėti, kol neatsisakėme nuosavo teisumo ambicijų, pataikaujančių nuodėmei, ir nepriėmėme teisumo iš tikėjimo Kristumi. Todėl laikytis asmeninio teisumo, kai Viešpats siūlo savąjį, – aklas užsispyrimas! Ši bėda ištiko tuos žydus,

Pasūdyti ugnimi Tęsdamas Kalno pamokslą, Jėzus pasinaudojo metaforomis ir mokė, jog tikrieji Jo sekėjai yra žemės druska ir pasaulio šviesa. Kai Viešpats kalbėjo Aaronui, bylojo apie nesugriaunamą bendrystę, kaip amžiną nepažeidžiamą sandorą (pažodžiui druskos sandorą) (Sk 18, 19). Kaip senovės Rytuose druska buvo svarbi kaip tam tikros sutarties sudarymo sąlyga, taip ir dabar ji simbolizuoja

Palaiminimai – malonių užtaisas Viešpats, užkopęs į kalną, mokė apie palaiminimus, susijusius su Dievo karalyste, ne tiesiogiai griaudamas klausytojų klaidingus įvaizdžius (žydai manė, kad, kai atėjęs Mesijas Izraelio tautą išvaduos iš romėnų pavergėjų okupacijos, laimė jų gyvenimuose tekės tarsi pieno bei medaus upės), o skelbdamas naują Žinią apie tikrosios laimės prasmę, glūdinčią Dieve. Jėzus nežadėjo,

Atsiversti – kasdien gręžtis į Jį Kai Jono Krikštytojo viešosios veiklos žibintas ėmė slopti (nors, jam esant suimtam kalėjime, jo širdyje degė neužgesinama Dievo valiai atsidavimo liepsnelė), atėjo lemtingų permainų laikas, nes užtemdytą nuodėmės šešėlių pasaulį nušvietė neužgesinama visur ir visada viešpataujančio Dievo Sūnaus gailestingumo šviesa. Pradėtas atviras Jėzaus kvietimas: Atsiverskite, nes čia pat Dangaus

Apokaliptinis Avinėlis Neseniai švęsdami Kristaus krikštą supratome, kad Jonas Krikštytojas Siųstąjį iš Dangaus Jordano upėje krikštijo dėl to, kad ant Jo nužengtų pats Patepimas – Dievas Dvasia; kad Mesijas galėtų pradėti viešą didžiojo Gailestingumo misiją mūsuose. O štai šį sekmadienį bažnyčiose girdime Evangelijos ištrauką, kuri byloja apie Viešpatį, naikinantį pasaulio nuodėmę ir žmones krikštysiantį Šventąja

Tikrasis Karalius ir širdžių revoliucija Kai Žmogaus Sūnus antrą kartą ateis į žemę, Jo apsireiškimo mastas pasieks visą pasaulį, nes Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės. Nors Jis vienus žmones kaip avis pastatys dešinėje, o kitus tarsi ožius – kairėje, tai nebus žmonijos perskyrimas, atsižvelgiant į jos narių lytį, rasę, tautybę, amžių, išsilavinimą ar

Dievo aritmetika kitokia Ar tuos, kurie gyvenime gauna vieną talentą, Dievas myli mažiau nei tuos, kuriems suteikia daugiau gabumų ir dėl to jie gali susikrauti didesnį kapitalą? Iš pažiūros atrodo, kad, jei kas esti iš prigimties labiau apdovanotas įvairiais gebėjimais ir juos kūrybiškai panaudoja Dievo garbei, tuomet ir amžinybėje kaip Jo numylėtinis bus labiau išaukštintas.

Kaip pasitikti Jaunikį? Škotų rašytojas Arčibaldas Kroninas (Archibald Cronin) rašė apie medicinos seselę, kuri daugiau nei dvidešimt metų ištikimai ir kantriai, ramiai ir meiliai tarnavo žmonėms. Jos atlyginamas buvo visai nedidelis. A. Kroninas stebėjosi jos pasiaukojimu ir kilniaširdiškumu. Jis manė, kad ši seselė nusipelnė geresnio atlygio, todėl paklausė: „Kodėl nereikalaujate, kad jums mokėtų daugiau? Juokinga dirbti

Pakeliui su šventaisiais Visų Šventųjų bei Vėlinių dienos šventimas primena, kad nuo šio vienintelio gyvenimo žemėje priklauso mūsų likimas po mirties. Kai tikime Jėzų, ir Jo žodžių tiesa apšviečia mūsų žingsnius kasdienybės kelyje, esame palaiminti, nes, jei Viešpats artimiausiu laiku pasišauktų į Amžinybę, iš kandidatų kategorijos būtume pakylėti į triumfuojančios Bendrijos narių bendrystę danguje, nors

Meilės kartelės aukštis Dievo meilė yra kiekvieno žmogaus egzistencijos pamatas. Iš mums nesuvokiamos savo meilės gausumo Jis mus sukūrė, o kai nusidėjome (žr. Rom 5, 12), nepasmerkė, bet savo gailestingos meilės kartelę kilstelėjo iki „beprotybės“, nes dėl maištingo kūrinio išgelbėjimo siuntė į žemę Mylimąjį (žr. Ef 1, 6). Tikroji meilė ne tik visa pakelia, visa

Kas Dievo – Dievui Ar įmanoma Jėzui užduoti logišką klausimą, kuris išmuštų jį iš dieviško mąstymo vėžių, ir Jis atsidurtų aklavietėje, nežinodamas, kaip atsakyti oponentui? Visažinio Dievo mintys visada pranoksta mūsų žmogiškų samprotavimų standartus, ir dar prieš mums ketinant užduoti Jam klausimą, Jis iš anksto žino atsakymą.  Tūkstantį metų prieš Kristų Dovydas rašė: „Su ištikimu

Ateikite į vestuves! Šio sekmadienio Evangelija byloja apie Dangaus Karalystę, kurią simbolizuoja vestuvių pokylis, kai į jį pakviestieji nenorėjo eiti, nes žemiški darbai bei rūpesčiai užgožė bet kokį norą paklusti karaliui, kuris iš širdies visiems, atėjusiems pas jį, visokeriopai troško duoti daugiau nei jie buvo verti (plg. Mt 22, 2 – 7). Didžiausias žmonių paklydimas

Kertinis akmuo Spalvinga metaforų kalba Senasis Testamentas byloja apie Dievo ir Jo išrinktosios tautos artumą bei jos neištikimybę Jam: „Viešpaties mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse“ (Iz 5, 1). Dievas tikėjosi, kad bus auginamos teisumo vynuogės, bet pradėjo augti izraelitų neklusnumo rūgštuogės. Nors galybių Viešpaties vynuogynas yra Izraelio namai, ir Jis pagrįstai iš jų laukė

Kai sprendimui „nenoriu“ lemta tapti „noriu“ Evangelijoje minimi dviejų brolių skirtingi sprendimai (Mt 21, 28 – 30) simbolizuoja gėrio bei blogio sankirtą. Tėvas savo sūnums, prašydamas padirbėti vynuogyne, nesuteikia trečios galimybės rinktis. Yra du keliai: paklusti savo tėvui ir atlikti jo užduotį arba atsisakyti dirbti… Iš pažiūros darbas vynuogyne, matyt, nebuvo įdomus, o gal ir

Atlygis be pavydo kruopelės Laikas ir šis gyvenimas įaustas į žmonių istoriją, kuri yra amžinybės audinio lemtingas fragmentas. Todėl Jėzus svarbiausią dalyką – Tėvo namų buveines – dažnai iliustruodavo palyginimais, kad žmonės palaipsniui suvoktų, jog jų paskirtis pranoksta asmeninius įsivaizdavimus… Ir kai Jis kalbėjo apie pasamdytų darbininkų atlygį (žr. Mt 20, 8), turėjo omenyje amžinąją

Esame atleidimo mokykloje Kai Jėzus mokė Petrą ir davė mums pamoką, kad visiems, kas mus įžeidžia, reikia atleisti milijonus kartų, nes tiek ir daugiau kartų reiškia Jo žodžiai: „Aš nesakau tau — iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 22), primena savo begalinį atlaidumą tiems, kurie, pasmerkdami Jį mirčiai ant kryžiaus, nežinojo, kad

Akių, minčių ir širdžių akistata Kai kartą Jėzus glaustai mokė sakydamas: „Jei tavo brolis nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių“ (Mt 18, 15), norėjo, kad, užuot vienu ar kitu būdu mus įžeidusiajam reikšdami savo „teisėtą“ nepasitenkinimą ar net ant jo pykdami, ieškotume su juo dialogo, vedančio į visišką susitaikymą. Kad taip įvyktų, tam

Nebijoti atsižadėti dėl Kristaus Mes, tikintieji, suvokiame, jog be Jėzaus kančios ir mirties ant kryžiaus nebūtų įvykęs žmonijos Atpirkimas. Nemariam Dievo Sūnui būtinai reikėjo numirti, kad Jo prisikėlime iš numirusių kiekvienas galėtume turėti Viešpaties iš anksto mums numatytą amžinųjų Velykų dalį. Kai Mokytojas savo mokiniams pradėjo kalbėti, kad turi „būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“

Kas Aš esu tau? Dar mes nebuvome gimę, o Viešpats, viską vertindamas amžinybės požiūriu ir mus kiaurai permatydamas, jau iš anksto vadino gyvojo Dievo vaikais, nes dėl Kristaus įvykdyto Atpirkimo „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kol 2, 14). Aukščiausiojo akyse jau dabar esame tapę amžinojo gyvenimo paveldėtojais, kuriuos

Viską nugalintis pasitikėjimas Jėzaus misionierystei neprilygsta niekas, nes joks žmogus pas mus negalėjo ateiti iš dangaus, išskyrus Dievą. Atlikęs viską, kam buvo siųstas, turėjo grįžti pas savo Tėvą. Aukštai iškėlęs Evangelijos vėliavą, ėjo per visus miestus ir kaimus… Jėzus lankėsi ir pagoniškose Tyro ir Sidono apylinkėse (dabartinio Libano vietovės); iš ten anuomet pas Jį atskubėjo

Išklausytas šauksmas Kai Jėzus stebuklingai padauginta duona pasotino didžiulę minią, „tuojau pat prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą, kol Jis atleisiąs minią“ (Mt 14, 22). Kodėl Jėzus net įsakmiai mokiniams liepė kuo greičiau atsiskirti nuo minios? Matyt, kad jų slapti troškimai galėjo sutapti su minios, kuri rengėsi pasigriebti Jį

Sielų pasotinimas Kai Jėzus sužinojo apie Jono Krikštytojo mirtį ir palaidojimą, „laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą“ (Mt 14, 13). Pasak žydų istoriko Juozapo Flavijaus, I amžiuje nedideliame Galilėjos krašte buvo 204 miestai bei kaimai ir kiekviename iš jų gyveno daugiau nei 15.000 žmonių. Tankiai gyvenamoje Galilėjoje atitolti nuo žmonių ir surasti nuošalią vietą vienumai

Atrasti perlą savyje Ką matome, girdime ir protu priimame mums lengvai suprantamus dalykus, visuomet už jų glūdi gilesnė neregimoji tikrovė, kurią ne iš karto suvokiame… Pavyzdžiui, didžiulį ąžuolą išlaiko ne jo kamienas, bet nuo mūsų žvilgsnių po žeme pasislėpusios ir plačiai išsikerojusios tvirtos šaknys, kuriomis teka viso medžio gyvybingumą palaikantys syvai. Tikroji išmanaus telefono vertė

Ką bendra turi gėris ir blogis? Jėzus – dangaus pasiuntinys. Jis iš amžinos patirties geriau už mus visus žino, kad šis laikinasis gyvenimas pasaulyje nė iš tolo negali prilygti Dievo Karalystei, į kurią pateks visi, kas jos bus verti. Dievo Sūnus dėl to ir prisiėmė žmogaus prigimtį, kad solidarizuotųsi su žmonija, tapdamas kelrode žvaigžde į

Mūsų lemtis – įsišaknyti Jame Neilgai Jėzus dienos metu galėdavo pabūti vienas, nes Jo su galia skelbiamas Dievo žodis bei daromi stebuklingi ženklai, žmones traukė kaip bites prie pavasariu kvepiančių žiedų. Viešpats dar prieš ateidamas prie ežero žinojo, kad ne tik galės trumpą poilsio valandėlę grožėtis savo rankomis sukurtu tyvuliuojančiu vandens telkinio vaizdu, bet prie

Mažiau manęs – daugiau Jo manyje Jėzus šlovina Tėvą už dieviškus dalykus, kuriuos Jis apreiškia ne pasaulio išmintimi besivadovaujantiems apsukriems asmenims (Mt 11, 25), bet tiems, kurie, kaip šv. Jonas Krikštytojas, trokšta dėl Kristaus mažėti (Jn 3, 30). Mažėti – ne savo žmogišką orumą prarasti, bet atvirkščiai – siekti savo žmogiškumo sukilninimo aukštumų Dieve. Kas,

Nenumaldomas troškimas – vis labiau mylėti Jį Kas myli savo namiškius labiau už Jėzų, nesupranta, kad be Jo jų meilė yra niekas. Kas iš to, jei tėvai iš prigimtinės meilės vaikams, jei galėtų, net viso pasaulio gėrybes atiduotų, bet vis tiek nuo mirties jų nepajėgs išgelbėti ir Išganymo nesuteiks… Mylėti šeimyniškius labiau už Jėzų, –

Pasitikėjimas Dievu – mūsų gyvenimo credo Kai Jėzus drąsino apaštalus nebijoti žmonių (Mt 10, 26), kalbėjo apie neišvengiamus persekiojimus dėl Jo vardo (Mt 10, 22). Jokia baimė neturėtų sustabdyti Gerosios Naujienos skelbimo, nes pats Dievo Sūnus ją skelbė ir dėl jos įkūnijimo gyvybę paaukojo, kad ji taptų mūsų Išganymo duona. Jėzaus žodžiai apie būsimą atodangą,

„Atnašauju…“ Nors pasaulis skirtas žmogui, bet žmogaus gyvenimo tikslas – Dievas. Net gimtoji pirmųjų tėvų kaltė nepajėgė Dievo atskirti nuo mūsų, nors mes per ją šviesmečiais buvome nutolę nuo Jo. Kadangi Jo meilė mums apsireiškė aukščiausiu lygmeniu kaip Tėvo Sūnui (žr. Jn 17, 21 – 26), užuot, sulaukę skaudaus, bet teisingo sprendimo, Viešpats Jėzus padarė

Švč. Trejybė pažįstama tik Ją mylint Kai prabylame apie visur Esantįjį, kurio buvimas amžinai tęsiasi trijų Asmenų – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios -paslaptingiausios meilės bendrystėje, norisi, užuot apie Dievą kalbėjus, melsti Jo malonės, kad Jis mus nuolat skatintų Jam už viską dėkoti… Mūsų gyvenimo įprasminimas – tikėti bei mylėti Dievą, o tik paskui apie

 Grįžti prie šaltinio Jėzaus liepimas mylėti ne tik artimą, bet ir priešus (Mt 5, 44) – kvietimas visuotine Jo meile apjuosti visą gimtosios nuodėmės sužeistą pasaulį. Neįmanoma keisti save ir leisti per savo gyvenimo būdą Dievo malonei prisiliesti prie aplinkinių širdžių, jei mūsų širdyse Dievui bus per ankšta. Kai žmonių mintis bei širdis užvaldo netvarkingi

Grabnyčios – nuoroda į Atpirkimą Vaikelio Kristaus paaukojimas šventykloje yra įžanga bei tiesioginė nuoroda į Jo pasiaukojimą ant Kryžiaus.  Jėzus yra Įstatymo vykdytojas, kuris į savo visiško atsidavimo Tėvo valiai viršūnę iškėlė klusnumą Šventosios Dvasios vedimui, nes „raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3, 6). Jėzus atėjo, kad, užuot teikdami pirmumą Mozės Įstatymui

Tu myli labiau, nei įsivaizduojame Šv. Jonai Krikštytojau, kai buvai įmestas į kalėjimą, tavo, kaip tiesos šauklio misija, pasiekė viršūnę, nes, parodęs pasauliui Dievo Avinėlį, netrukus būsi pagerbtas nežemiškai spindinčio kankinio karūna. Tau išeinant atėjo Kristus, skelbiantis Dangaus Karalystę, kaip nieku kitu nepakeičiamą vertybę. Viešpatie Jėzau, kad Tavo skelbimo Žinia, lydima stebuklingų ženklų, žmonių širdyse