Pro ankštus vartus einantieji neskaičiuoja išgelbėtųjų
Visa iš anksto Žinančiajam užvis labiau rūpėjo ir teberūpi vesti žmones į Išganymą. Nors Atpirkimas įvykdytas, bet, ar mes visi būsime jo verti, priklauso nuo mūsų ryžto iki gyvenimo pabaigos laikytis tikrojo tikėjimo… Kai kažkas Jėzų paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ (Lk 13, 23), Jis, užuot pateikęs informaciją apie išgelbėtojų skaičių, pakvietė visus savo sekėjus siekti gyvenimo įprasminimo Jame, einant tik pro ankštus vartus!
Taigi ištikimybe Mokytojui grindžiama kasdienybė (darant tai, ko Jis moko) yra tikroji šviesa aplinkiniams, idant daugėtų tų, kurie vis labiau bodėtųsi pasaulio tamsa (plg. 1 Jn 2, 15 – 16) ir savo širdis gręžtų į vienintelį ir neišsenkantį pasaulio šviesos Šaltinį (žr. Jn 8, 12). Mums svarbiausia ne žengiančiųjų į Dangų statistika, bet, kad patys siekdami Atpirkimo pilnatvės, galėtume ir kitus savaip skatinti tikruoju gyvenimo tikėjimu keliu tvirčiau eiti…
Nuteisinimo tikėjimu esmė – ne Įstatymo raidės laikymasis, o tikėjimo pavaldumas malonei, kad tikėjimas tarnautų Dievo Sūnaus meilės priesakų vykdymui. Kai sakoma: Teisusis gyvens tikėjimu, turima omenyje, jog jis tiki, vadovaudamasis krikščioniška meile, nes be jos visi mes esame niekas (1 Kor 13, 2).
Antgamtiniu požiūriu tikėjimas be meilės ir meilė be tikėjimo neegzistuoja. Jie visada tarpusavyje sąveikauja. Kuo daugiau žmoguje gyvo tikėjimo bei pasitikėjimo Viešpačiu, tuo aktyvesnė veiklioji meilė bei stipresnė išganymo viltis (1 Tes 5, 8). Nedoras žmogaus gyvenimas nesuderinamas su tikėjimu, veikiančiu meile. Tie, kurie net stebuklingus ženklus darė Dievo vardu (žr. Mt 7, 22), o savo netikrą meilę Dievui grindė savivale, labai apsigavo. Kai jie prisiartino prie Dievo Karalystės slenksčio (Lk 13, 26), buvo ne tik Jėzaus neatpažinti, bet ir atmesti. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai! – sakė Jis.
Tad kaip svarbu, kad pradėję Dievui tarnauti tikėjimu bei meile, niekada neiškeistume jų į abejotinos vertės regimuosius dalykus, kuriuose užmaskuota galia mus suvilioti, suvedžioti ir tuščiai išvaistyti gyvenimo dovaną. Kai kartais tai įvyksta, palaimintas nusidėjėlis, kuris ne per vėlai prisimena Jėzaus įspėjančius žodžius: „Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę. Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atsiversk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jeigu ne, – jei neatsiversi, – tai aš ateisiu ir išjudinsiu iš vietos tavo žibintuvą“ (Apr 2, 4 – 5). Išjudinti žibintą – netekti dieviškosios malonės apsiausto, kuris (po individo mirties) būtų tapęs amžinosios Dievo Avinėlio vestuvių šlovės mantija (plg. Mt 22, 12). Viešpats ragina mus atsukti asmeninio gyvenimo filmą atgal ir pamatyti bei prisiminti, kur ir kada buvo pirmasis kad ir menkutis moralinis nuopuolis, nuo kurio prasidėjo kelionė į dvasinio drungnumo akligatvį…
Atminties „atgaivinimas“ žmogaus gyvenimo vairą gali pasukti lemtingo atsivertimo kryptimi… Antai jaunėlis sūnus tapo nauju žmogumi, kai, prisiminęs tėvo gerumą, nusprendė palikti kiaulių jovalą ir grįžti ten, iš kur atėjo. Imtis pirmykščių darbų – atgailaujant parklupti prieš Dievą – Meilę, nes tik Ji su kaupu pajėgi grąžinti malonę, be kurios būtų amžinai gėda dėl savo ontologinio nuogumo…
Dievo Karalystėje nieko nebereikš žmonių turėti titulai ar varžybose iškovoti aukso medaliai. Bėgimo varžybų take nugalėtojas būna vienas kaip sala. Bet Dievo dovanoto gyvenimo bėgime laimi visi, kurie bėga laikydamiesi Jo nurodymų. Amžinybėje visi mūsų poelgiai bus vertinami, atidengiant slapčiausius jų motyvus bei priežastis. Kad mes artimo meilės tarnystės lenktynėse, kitus mokydami, patys nepasidarytume atmestini, stengiamės kasdien tvardyti netvarkingus savo kūno polinkius (žr. 1 Kor 9, 27) ir siekti maldingo Dievo artumo, augančio meile… Šv. Kryžiaus Jonas rašė: Mažas trupinėlis šios brangiausios meilės yra vertesnis Dievo akyse ir duoda didesnę naudą Bažnyčiai, net jei atrodo, kad siela nieko nedaro, negu visi kiti darbai kartu sudėjus.
Kai 96 metų močiutę paklausė, – kiek jai metų, ji atsakė: „Štai netrukus bus treji“. „Kaip tai gali būti?“ „Iš tiesų pradėjau gyventi tik prieš beveik trejus metus, kai pažinau savo brangų Gelbėtoją, Jėzų Kristų… Iki tol tai nebuvo gyvenimas, o klaidžiojimas tamsoje ir nuodėmėje. Širdyje buvo tuščia bei nyku. Tai – pražuvę metai“.
Nors Kristaus krauju yra išgelbėti visi žmonės, bet kiek bus vertų Jį regėti akis į akį, paaiškės po mirties. Pro ankštus vartus einantieji neužsiima išgelbėtojų statistika…
Kun. Vytenis Vaškelis