Į viską – Jo akimis Aklumo tamsa Kai šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus klausė: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę“ (Lk 6, 39), pirmiausia siekė atkreipti mūsų dėmesį į dvasinio aklumo problemą ir jos pasekmes. Minėtas aklumas – vidinė asmens širdies tamsa. Jo širdies durys pernelyg atvertos išoriniam pasauliui, ir pro […]
VIII eilinis sekmadienis C 2025 Skaityti daugiau »
Ko verta meilė piktadariui Gerumo kitam postūmis Jėzaus žodžiai: Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina, – tarsi įžanga į apmąstymą apie priešų meilę, atskiriančią asmenį nuo jo veiksmų. Pasak Mokytojo, visada turime budėti, kad mylėtume net priešą ir neturėtume jokio pritarimo nuodėmei, skatinančiai neapkęsti jo. Kai matome bloga darančiuosius, kurie piktina
VII eilinis sekmadienis C 2025 Skaityti daugiau »
Palaiminti, gyvenantys Jame Platesnis vertinimas Jėzus iš dangaus pas mus atėjo ne tik pats į viską žvelgdamas per eschatologinės karalystės prizmę, bet ir mus norėdamas išmokyti gyvenimo reiškinius pirmiausia vertinti tikėjimu. Todėl ir Jo mokymas visada turi platesnę potekstę, nei mums iš pažiūros gali atrodyti. Jo žodžių šviesa išsklaido perdėm žmogiškų bei fragmentinių požiūrių miglą
VI eilinis sekmadienis C 2025 Skaityti daugiau »
Palaiminta žvejonė Prie ežero kranto Šio sekmadienio Evangelija byloja, jog dėl gausybės norinčiųjų geriau girdėti, ką sako Išganytojas, jie ėmė Jį taip iš visų pusių spausti, kad labai arti Jo stovintys žydai savaip panašėjo į sieną, kuri slopino Jo tariamų žodžių sklidimą… Todėl Mokytojas ištrūko iš šios „apsiausties“ ir priėjo prie pat Genezareto ežero kranto krašto.
V eilinis sekmadienis C 2025 Skaityti daugiau »
Vestuvės Kanoje Stebuklo potekstė Kokia buvo pirmojo Jėzaus padaryto stebuklo prasmė? Iš pirmo žvilgsnio šis ženklas nebuvo būtinas, nes jis neišgelbėjo žmogaus gyvybės ir niekas nepatyrė išgydymo. Tačiau vandens pavertimas gardžiausiu vynu pirmiausia mums primena Eucharistiją – šventąsias Mišias – tikrąjį mūsų dvasinio gyvenimo šaltinį. Tarsi Jėzus būtų stovėjęs vestuvininkų tarpe ir iš Jo Širdies
II eilinis sekmadienis C 2025 Skaityti daugiau »
Išbandymų akivaizdoje Kartą, žydams gėrintis savo Jeruzalės šventykla, Jėzus netikėtai prabilo apie visišką jos būsimą sugriovimą: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens…“ (Lk 21, 6). Jėzaus perspėjimas sukrėtė žydus, nes ši šventovė buvo jų gyvenimo ašis ir pasaulio centras. Jo žodžiuose glūdi gili potekstė: net gražiausios bei iškiliausios pasaulio katedros
XXXIII eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Mirusieji nemiršta Šalia miestų esančios kapinės – tarsi mirusiųjų didmiesčiai, primenantys, kad visi, į šį gyvenimą atėjusieji, privalės viską, kas yra materialu, palikti ir išeiti… Kapavietės akivaizdžiai liudija, kokie minimalūs pasidaro mirusiųjų kūnų poreikiai, – artimiesiems tereikia tik vieną kartą pasistengti, kad jų namiškių palaikai tinkamai atsidurtų po žeme. Ne tik prieš Vėlines, bet ir
Vėlinės C 2022 Skaityti daugiau »
Malda – sielos kvėpavimas Viešpats mums primena nepaliaujamos maldos svarbą (Lk 18, 1 – 8), kurios dėka Jis nori būti ir bendrauti su mumis; nori mus apsaugoti nuo klaidų ir suteikti pagalbą tinkamu laiku… Apaštalas Paulius ragina tikinčiuosius: „Be paliovos melskitės“ (1 Tes 5, 17). Jis byloja apie mūsų pastangas būti su Esančiuoju ir nuolatos
XXIX eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Lozorius ir turtuolis Jėzaus palyginimas apie begėdiškai sąžinės balsą praradusį bevardį turtuolį liudija sveiku protu nesuvokiamą žmogaus nuopolio tikrovę, o kenčiantysis elgeta Lozorius yra tarsi Naujojo Testamento Jobas, kuris Izraelio patriarchų laikais taip pat visko buvo netekęs. Tiesa, vėliau Dievas Jobui po visų kančių su kaupu viską grąžino… O Lozorius net gali savaip vaizduoti patį
XXVI eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Apgaulinga Mamona – tik priemonė Viešpats Jėzus kreipėsi į savo mokinius ir mokė juos apie turto valdymą (žr. Lk 16, 1 – 12). Turtuolis šioje istorijoje simbolizuoja patį Dievą. Prievaizdas yra asmuo, kuriam patikėta valdyti svetimą turtą. Šios istorijos esmė ta, kad kiekvienas Viešpaties mokinys yra kaip tas prievaizdas, kuriam buvo patikėtas turtas. Taigi šis
XXV eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Buvome tarsi paklydusios avys Fariziejai ir Rašto aiškintojai, priekaištaudami Jėzui, kad Jis priima nusidėjėlius ir su jais valgo, atvėrė sunkiai pagydomą savo vidinio sugedimo pūlinį. O kad jie, užuot vertinę kitų poelgius, patys dėmesingiau būtų pažvelgę į save ir pamatę asmeninį dvasinį paralyžių, blokuojantį objektyvų tikrovės vertinimą! Malonei veikiant, tikėtina, jog būtų pradėję abejoti savuoju
XXIV eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Viską atidavęs visko laukia iš mūsų Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Niekas negali sustabdyti Einančiojo ir sėjančio į alkstančias žmonių širdis Dievo žodžio ir meilės grūdus, keičiančius jų gyvenimus bei likimus! Net fariziejai, nors ir iš pavydo neapkentė Mokytojo, bet, negalėdami tylėti, sakė tiesą: „Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui
XXIII eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Nuolankumas – kūrinio šviesa Nuolankumas be Kristaus – dorybės pamato nebuvimas. Nuolankumas, sekant Mokytoju, – mokinio egzistencijos įprasminimas bei išaukštinimas. Viską pasako paprasti, bet labai prasmingi Jo žodžiai, skirti tikintiesiems: „Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas“ (Lk 22, 26). Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet
XXII eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Pro ankštus vartus einantieji neskaičiuoja išgelbėtųjų Visa iš anksto Žinančiajam užvis labiau rūpėjo ir teberūpi vesti žmones į Išganymą. Nors Atpirkimas įvykdytas, bet, ar mes visi būsime jo verti, priklauso nuo mūsų ryžto iki gyvenimo pabaigos laikytis tikrojo tikėjimo… Kai kažkas Jėzų paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ (Lk 13, 23), Jis, užuot pateikęs informaciją
XXI eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Įžiebk malonės ugnį! Viešpats Jėzus atėjo į žemę įžiebti ugnies (Lk 12, 49), kad jos liepsna sudegintų žmonijos nuodėmes ir kad Jo meilės ugnis uždegtų Kristų įtikėjusiųjų širdis. Kaip pirmasis Adomas neklusnumo nuodėmės vandeniu užgesino dieviškos ugnies kibirkštį, taip antrasis Adomas savo kančia ir mirtimi ant Kryžiaus įžiebė neužgesinamą Išganymo vilties ugnį, kad visi, kurie
XX eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Šeimininko vainikas budintiems „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums Karalystę!“ (Lk 12, 32), sakė Jėzus mokiniams, žinodamas, kad po Sekminių Dvasios išsiliejimo, jų būtis švies gyvo tikėjimo šviesa, nes per jų mintis, žodžius bei veiksmus skleisis Dievo Karalystė, kuri bus visiems skelbiama bei liudijama, net drąsiai pasitinkant kankinių mirtį. Taigi šiems Mokytojo išrinktiesiems
XIX eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Lemtingas minties bei širdies prieraišumas Jėzus mokė: „Saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“ (Lk 12, 15). Kas yra godumo nedorybė? Sveiką protą aptemdantis netvarkingas kūrinių troškimas… Godišius, užuot stengęsis pažinti bei mylėti Dievą, kurio rankose galutinė mūsų lemtis, į savo širdį įsileidžia saiko ribų neturinčią godulystės
XVIII eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Aba, Tėve! Kai Jėzus savo mokinius mokė melstis, sakė, jog maldos pradžioje dera kreiptis į Dievą Tėvą (Lk 11, 2; Mt 6, 9). Tai – sektina paties Viešpaties maldos patirtis. Su kuo Dievo Sūnus bendraudavo nakties metu? Su Tėvu Šventosios Dvasios betarpiškame artume. O kadangi mes esame gavę ne vergystės dvasią, kad vėl bijotume, bet
XVII eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Atsisėsti prie Dievo kojų Kai Jėzus su savo mokiniais apsilankė Betanijos kaime (netoli Jeruzalės) viena moteris, vardu Morta, Jį pakvietė paviešėti. Mortos sesuo Marija, palikusi viską, atsisėdo prie Mokytojo kojų ir klausėsi Jo žodžių (Lk 10, 39). O Mortos sprendimas buvo kitoks: „Brangus Svetys iš kelionės, turbūt išalkęs, tad pirmiausia reikia Jį pavaišinti…“, galvojo ji,
XVI eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Tamsa taps šviesi kaip dienovidis Jėzus iš anksto žinojo, jog vienas Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį (Lk 10, 25), klaus, kokie konkretūs poelgiai lemia amžinojo gyvenimo laimėjimą. Jis (malonės veikme) tą žydą net paskatino šią mintį iškelti į viešumą. Juk kam labiau reikia amžinojo gyvenimo, – Jėzui, kuris yra bekraštė neaprėpiamo Gyvenimo pilnuma, ar mirtingam žmogui,
XV eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Sekimo Kristumi iššūkis „Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). Kai kuriuose vertimuose rašoma, jog Jis nukreipė savo žingsnius. Šiuo atveju „veidas“ ir „žingsniai“ esmės nekeičia: Jėzaus judėjimo kryptis vienintelė – ėjo į lemtingąją Jeruzalę (Judėjos karalystės sostinę) kentėti bei mirti, kad mes galėtume amžinai džiaugtis ir klestėti… Vis dėlto čia Jėzaus
XIII eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Augame sotindamiesi Kristumi Kai Jėzus nuošalioje Betsaidos apylinkėje susibūrusiai miniai skelbė Dievo Karalystę (Lk 9, 11) ir gydė ligonius, žmonės gėrėjosi Juo, ir jų sielose iš tiesų pradėjo augti nežemiškos Karalystės daigai… Nors tikintieji yra gyvi “ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų” (Mt 4, 4), bet Dievas sukūrė kūną,
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) C 2022 Skaityti daugiau »
Trejybės artumas – svarbiau už viską Kaip Jėzaus mirtis ir prisikėlimas iš numirusių yra tobuliausias Tėvo valios pašlovinimas Šventojoje Dvasioje, kad Sūnus būtų išaukštintas Dievo dešinėje (Ef 1, 20), taip ir kiekvienas žmogus yra sukurtas ateičiai, nes laikinasis gyvenimas neegzistuoja be amžinojo. Taigi laikinybė absoliučiai pavaldi amžinybei. Kaip Kristus po prisikėlimo, pasak vieno teologo, priėmė
ŠVENČIAUSIOJI TREJYBĖ C 2022 Skaityti daugiau »
Išritinant iš savo akių ne tik rąstus Ar galime užmerkę akis laisvai vaikščioti? Ne, nes reikės nuolat įsitempus galvoti, kaip neužkliūti už kokio nors daikto ir, praradus pusiausvyrą, nepargriūti… Nepalyginamai didesnė blogybė yra dvasinis aklumas. Kai Jėzus bylojo apie du aklus žmones, kurie, eidami įkrito į duobę (Lk 6, 39), šį palyginimą taikė tiems fariziejams,
VIII eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Meilė priešams kitokia Kai Neklystantysis mums sako: „Mylėkite savo priešus“ (Lk 6, 27), nekalba apie įsimylėjusiuosius, kurių meilė grindžiama abipusių simpatijų jausmais, bet trokšta, kad, šį nelengvai įvykdomą priesaką priimtume besąlygiškai pasitikėdami Jo žodžių išsipildymo tikrumu. Tie, kas stokoja malonės, negali daryti gera tiems, kurie, pavyzdžiui, plėšia jų garbę. Be Dievo pagalbos jie nepajėgs melstis
VII eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Palaimingiausiojo palaiminti Kaip kardinaliai skiriasi Kristaus supratimas apie palaiminimus nuo visuotinai priimto laimės vertinimo. Tas akivaizdus prieštaravimas tarp Jo ir pasaulio yra paremtas radikaliai skirtingais požiūriais į žmonių gyvenimą. Kai daugelio jų elgesį sąlygoja hedonistinis prisitaikėliškumas prie gyvenimo aplinkybių, dažnai dėl pataikavimo savo įgeidžiams bei vien malonumų ieškojimo, numojant ranka į visus silpnėjančio sąžinės balso
VI eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Žvejoti žmones Kristui Kartą Jėzus skelbė Gerąją Naujieną, ir „minios veržėsi prie Jo“ (Lk 5, 1). Ar galėjo būti kitaip, kai žmonės klausėsi Dievo žodžių, sklindančių iš paties Viešpaties Širdies gelmių? Kas kitas, galėjo taip įtaigiai prabilti į klausytojų širdis, kad jose įsižiebtų meilės, vilties ir džiaugsmo liepsnelės, ir jie pradėtų labiau ieškoti būsimojo Gyvenimo
V eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Dievo planų toliaregiškumas Kai Jėzus Nazareto sinagogoje paskelbė Gerąją Naujieną, Jis tarė: Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai. Niekas nesuprato, kad Jis kalbėjo apie save. Nors jau „atėjo įvykdymo metas, ir Dievo Karalystė čia pat!“ (Mk 1, 15), tačiau nazaretiečiai Jėzų tebelaikė tik Juozapo sūnumi, nes, stokodami malonės, nepajėgė Jame matyti dieviškos pasiuntinybės
IV eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Dievo Dvasios patepimas „Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją“ (Lk 4, 14). Evangelistas Lukas Kristaus krikštą Jordane apibūdina kaip Šventosios Dvasios patepimą, skirtą Mesijo tarnystei. O Jo susidūrimas su demonu Judėjos dykumoje ir gundymų atmetimas buvo liudijimas, jog Jėzus, kupinas Dvasios savo viešosios veiklos metu, kovos dėl mūsų išganymo su piktosiomis dvasiomis veikimo, pasireiškiančio, pavyzdžiui,
III eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Vestuvės ir vynas Tik iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad, kai Jėzus su savo Motina ir mokiniais dalyvavo Kanos vestuvėse, Jis nesiruošė minėtos šventės pokylyje padaryti ženklą, kuris pranoks Jo paties sukurtą natūralią gamtos dėsnių tvarką. Jėzus iš anksto žinojo, kad, kai Marija, matyt, artimiau pažindama jaunikius ir jų šeimą ir norėdama jiems padėti, kad dėl
II eilinis sekmadienis C 2022 Skaityti daugiau »
Tokio Karaliaus pasaulis neregėjo! Prikaltas Karalius laimi, valdo, viešpatauja… Kai nors vieną minutę įdėmiai žvelgiame į Nukryžiuotojo atvaizdą, pritraukiame malonę, nes šis mūsų dėmesingumas virsta širdies malda: „Brangus Jėzau, kaip Tu iki galo nesuvokiamu būdu mus myli, nes dėl mūsų išgėrei visą savo kančių taurę iki dugno!“ Tavo, Kristau Karaliau, Visatos Karaliaus šventimo iškilmė yra
KRISTUS, VISATOS VALDOVAS C 2019 Skaityti daugiau »
Artėjant neregimųjų dalykų atodangai Kai kartą žydai grožėjosi savo Jeruzalės šventykla, Jėzus netikėtai prabilo apie jos būsimą visišką sugriovimą: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens…“ (Lk 21, 6). Jo žodžiuose glūdi gili potekstė: tai, ką matome, pernelyg nesižavėkime, nes regimieji dalykai gali nustelbti neregimuosius, turinčius antgamtiškų savybių. Jėzaus perspėjimas sukrėtė
XXXIII eilinis sekmadienis C 2019 Skaityti daugiau »
Dangus – nepasotinamas tiesos sotumas Sadukiejams, netikintiems pomirtiniu gyvenimu, Jėzus ne tik paneigė galimybę amžinybėje vesti ir tekėti, bet pabrėžė tų, kurie bus verti prisikelti iš numirusiųjų su nebegendančiais kūnais, garbę: „Bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai“ (Lk 20, 36). Danguje žmonių santuoka eliminuojama, nes jie jau esti kaip šlovingosios Bažnyčios Sužadėtinės nariai dieviškos
XXXII eilinis sekmadienis C 2019 Skaityti daugiau »
Mirtis – mūsų „tarnaitė“ Tikintieji ne mirtį aukština, o Kristų, kuris savo skaudžiu „susinaikinimu“ ant kryžiaus (pasak teologų, Dievo pavidalo išmainymu į vergo egzistenciją dėl žmonių), mus išvadavo iš amžinai gėdingos mirties. Kasmet švęsdami Visus Šventuosius ir Vėlines, vis giliau suvokiame, jog Kryžiaus skersiniai simbolizuoja mirimo savo ego ir gyvenimo Jėzuje tapatybę. Kaip be mirties
Visi šventieji ir Vėlinės – C 2019 Skaityti daugiau »
Protas natūraliai sukurtas melstis Vienas išminčius nesiliaudavo atakuoti žmonių puoselėjimų Dievo sampratų. „Jeigu jūsų Dievas ateina ir ištraukia jus iš bėdos, – kartą provokuojančiai sakė jis, – laikas pradėti ieškoti tikrojo Dievo“. Paprašytas paaiškinti išsamiau, jis papasakojo tokią istoriją: „Žmogus paliko prekyvietėje neprirakintą naujutėlaitį dviratį, o pats nuėjo apsipirkti. Savo dviratį prisiminė tik kitą dieną
XXIX eilinis sekmadienis C 2019 Skaityti daugiau »
Žmogui penkių juslių nepakanka Kai kartais esti išgydoma tik žmogaus kūno negalia, o siela, apsunkinta nuodėmių naštos, sunkiai tebeserga – tai nėra tikras išgydymas, o tik dalinis, Kristaus krauju išgelbėtojo nepadarantis vertu įžengti į amžinąjį Dievo Karalystės džiaugsmą (žr. Mt 5, 20). Kas iš to, jei, pavyzdžiui, per vidinio išgydymo pamaldas žmogus, už kurį buvo
XXVIII eilinis sekmadienis C 2019 Skaityti daugiau »
Tikėjimas – sielą nešančios kojos Viena svarbiausių Šventojo Rašto ištarmių byloja: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Žyd 11, 6). Be tikėjimo, pasireiškiančio veiklios meilės tarnyste Dievui bei artimui, neįmanoma pasiekti išganymo pilnatvės. Įmanoma turėti tokį stiprų tikėjimą, kad net su ypatinga malone ištarti tikėjimo žodžiai priverstų net kalnus judėti, bet jei tikintysis stokotų Viešpaties Jėzaus
XXVII eilinis sekmadienis C 2019 Skaityti daugiau »
Mūsų turtas – tuštuma, kurioje yra Dievas Didžiojoje turtuolio ir elgetos Lozoriaus palyginimo priešpriešoje (žr. Lk 16, 19) kiekvienas atrandame dalį savęs. Būti nuodėmingai turtingam, – užuot į savo protą bei širdį įsileidus Dievo žodį ir Bažnyčios mokymą, į sielą priimti pasaulio tuštybę, kuri užvaldo žmogaus esybės galias. Kas myli ne Dievą, o tik save,
XXVI eilinis sekmadienis C 2019 Skaityti daugiau »
Kristaus pečiai – kryžiaus skersinis Jėzaus gerumas nusidėjėlius traukė labiau nei vabzdžius, užuodusius šviežią medų. Iš Jo Širdies savaime sklido šviesa, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). Nenuostabu, kad Dievo Avinėlio šventumo kvapsnis traukė prie Jo tuos, kurie suprato, jog jų nuodėmės buvo tapusios jų egoizmą maitinančia šleikščia kasdiene duona, bet nežinojo, kaip iš
XXIV eilinis sekmadienis C 2019 Skaityti daugiau »
Drąsus nuolankumas – tarnystės tiesai džiaugsmas Kai ką nors paviršutiniškai pažindami darome skubotus sprendimus, klystame, nes visą savo dėmesį sutelkiame tik į vieną dalyko pusę. Daugelis nesupranta nuolankumo prasmės dėl to, kad šią dorybę sieja su tam tikru silpnadvasiškumu ir orumo niekinimu. Tačiau nuolankiaširdis Jėzus nusižemino iki kryžiaus mirties (Fil 2, 8) ir šiuo pasiaukojimu
XXII eilinis sekmadienis C 2019 Skaityti daugiau »
Kiek bus išgelbėtų? „Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus“ (Lk 13, 22) tarsi per visą pasaulį, nes Jam priklauso žemė, dangūs ir visa, kas egzistuoja (plg. Ps 89, 12). Kelionės tikslas – Jeruzalė. Kai Jį ten nukryžiuos, bus pasiektas galutinis tikslas – žmonijai atsivers „Dievo miesto, dangaus Jeruzalės“ (Žyd 12, 22) vartai. Jei Jėzus,
XXI eilinis sekmadienis C 2019 Skaityti daugiau »
Palaimingiau imti negu duoti Didžiausia pasauliui dovana – Dievas, kurio įvairios pastangos mus užkalbinti ir patraukti mūsų gyvenimus savęsp visada yra tam tikri ženklai kuriuos turime priimti, maldoje įvertinti bei tinkamais veiksmais atsiliepti. Labiausiai Jam dėkojame už tai, kad ta pačia meile, kuria Tėvas myli savo Sūnų, Sūnus myli mus (Jn 15, 9). O kadangi
XVI eilinis sekmadienis C 2019 Skaityti daugiau »
Meilė sau – artimo meilės sąlyga? Iš pirmo žvilgsnio meilė sau yra egoistiška, kai pataikaujame kūno poreikiams, kaip stabui lenkiamės savimeilei. Tai – ne meilė sau, o vergystė nuodėmei. Kaip neįmanoma tarnauti Dievui ir mamonai, taip negalime mylėti nuodėmės ir širdyje turėti ramybę. Kas stengiasi suderinti minėtus dalykus, aukštyn kojomis apverčia nekintančius gyvenimo principus ir
XV eilinis sekmadienis C 2019 Skaityti daugiau »
Plati širdis – geriausias masalas Jėzus, prisiimdamas žmogaus kūną ir apribodamas savo dievišką veikimą jame, turėjo specialų planą. Dievo Karalystę Jis norėjo skelbti ir plėsti per savo pasiuntinius, kurie Jo klauso, Juo pasitiki ir Jį myli. Kai žmogaus pradinis Dievo pažinimas kaskart auga ir pasiekia tokį tikėjimo lygį, jog Jėzaus asmuo ir Jo darbai tampa
XIV eilinis sekmadienis C 2019 Skaityti daugiau »
Kilniausia Jėzaus kvietimo malonė „Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). Kai kuriuose vertimuose rašoma, jog Jis nukreipė savo žingsnius… Šiuo atveju „veidas“ ir „žingsniai“ esmės nekeičia: Jėzaus judėjimo kryptis vienintelė – ėjo į Jeruzalę (Judėjos karalystės sostinę) kentėti ir mirti, kad mes galėtume su Juo susitikti dangiškoje Jeruzalėje. Vis dėlto čia
XIII eilinis sekmadienis C 2019 Skaityti daugiau »
Trejybės paslaptis atsiveria mylintiems Nors pažinimas išpučia (1 Kor 8, 1), bet be jo žūna tautos (žr. Oz 4, 6). Tad kur yra „paslėptas“ dieviškų dalykų pažinimo raktas? Dievo veikime, kai Biblijos tiesas, įsileidžiame į savo esatį… Pavyzdžiui, žmogus, malonės paliestas, atsiverčia, įtiki Kristų, ir, turėdamas ne tik tikėjimo pažinimo pradmenis, bet ir plačią širdį,
ŠVENČIAUSIOJI TREJYBĖ C 2019 Skaityti daugiau »
Akys kaktoje – širdis Dieve Jėzaus palyginimuose visada slypi gilesnė potekstė. Kai Jis kalbėjo apie du akluosius, kurie įkrenta į duobę (žr. Lk 6, 39), turėjo mintyse visus, kurie neturi akių savo kaktoje. Akys kaktoje? Taip, nes „išmintingasis turi akis kaktoje, bet kvailasis grabaliojasi tamsoje“ (Koh 2, 14). Šv. Grigalius Nysietis komentuoja: „Jei kas „turi
VIII eilinis sekmadienis C 2019 Skaityti daugiau »
Kaip pamilti savo priešus? Priešų meilės esmę atskleidžia krikščionybė. Neturinti analogų Jėzaus mirties bei prisikėlimo iš numirusių dovana yra skirta visiems, ypač labiausiai užkietėjusiems žmonijos piktadariams. Tereikia ją priimti…. Pirmasis kankinys Steponas bei daugybė tikinčiųjų, atidavusių savo gyvybę dėl kitų atsivertimo, paliudijo, kad įmanoma viską ištverti, kai silpnas žmogaus jėgas sustiprina dangus. Mylėti priešus –
VII eilinis sekmadienis C 2019 Skaityti daugiau »
Nuosaikumas – aukso vidurys Kas yra žmonės, kuriems Jėzus sako: „Esate palaiminti“ (Lk 6, 22). Tie, kurie ieško Dievo ir atranda; įsileidžia Jį į savo vidų ir sako: „Neįsivaizduoju, kaip iki šiol galėjau gyventi be Jo“. O ką reiškia kiti Jo žodžiai: „Vargas jums“. Kai žmonės stengiasi suderinti nesuderinamus dalykus – tarnystę Dievui ir Mamonai
VI eilinis sekmadienis C 2019 Skaityti daugiau »
Pagauk gyvenimą Jėzaus sakykla – ne tik sinagoga, kalnuota vietovė, dykuma ar paežerė. Visur, kur susirinkdavo žmonės Jo pasiklausyti, buvo skelbiama svarbioji Naujiena apie žemės gyventojams prisiartinusią Dievo Karalystę (žr. Mk 1, 15). Viena iš įsimintiniausių Biblijos ištraukų byloja, kad žydų „minios veržėsi prie Jėzus klausytis Dievo žodžio“ (Lk 5, 1). Kai išgirdę ar perskaitę
V eilinis sekmadienis C 2019 Skaityti daugiau »
Ne tik dailidė Filme „Kristaus kančia“ (režisierius M. Gibsonas) yra išskirtinė scena, kurioje Jėzus prie ką tik vienam turtuoliui pagaminto stalo šmaikščiai pritupia ir, Motinai Marijai matant, apsimeta, kad atsisėdo ant kėdės. Paskui Jis plauna rankas žaismingai vandeniu aptaškydamas Mariją, kuri, atsiliepdama į Jo linksmumą, Jam dovanoja nuoširdžią šypseną… Tai – meniškas epizodas, vaizduojantis Jėzų,
IV eilinis sekmadienis C 2019 Skaityti daugiau »
Dvasios patepimo tikrovė Ar gamtoje matome vėją? Vienas rašytojas atsako: „Ne, bet žvelgdami į audros blaškomas bangas ar griaunamus namus, švelnaus vakaro vėjelio dvelksmo bučiuojamus gėlių žiedlapius ar nuo rožių vainiklapių nusvyrančius rasos perlus žinote, kad vėjas yra“. Ar matome Dievą Dvasią? Ne, bet Tiesos Dvasia per maldą nematomu būdu ateina į mūsų sielas ir
III eilinis sekmadienis C 2019 Skaityti daugiau »
Geriausias vynas „Galybių Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, puotą su rinktiniais vynais (…). Jis visiems laikams sunaikins mirtį“ (žr. Iz 25, 6 – 8). Šis kalnas – Sionas, dangiškosios Jeruzalės simbolis. Galilėjos Kanoje vykusiose vestuvėse Jėzus, prašomas savo Motinos, padarė stebuklų pradžią – vandenį pavertė vynu. Biblijoje šis alkoholinis gėrimas
II eilinis sekmadienis C 2019 Skaityti daugiau »
Karalius yra Tarnas Absoliuti protingo kūrinio harmonija su Dievu, savimi ir dovanotu gyvenimu. Tai – neužtarnauta duotybė, kai žmogus laisvai, besąlygiškai bei kūrybingai priima neturintį analogų Kūrėjo planą valdyti žemę ir viešpatauti kūrinijai (Pr 1, 28). Tik dėl savo išskirtinai begalinio dosnumo Dievas pirmiesiems žmonėms suteikė dalį savosios tapatybės – malonę karaliauti kitiems vilkint meilės
KRISTUS, VISATOS VALDOVAS C 2016 Skaityti daugiau »
Skaityti laiko ženklus Šaltas ir ramus lapkričio rytas. Šį rudenį pirmą kartą alyvos meta lapus, kurie, nukritę ant žemės, riečiasi į viršų ir primena kūdikius, spurdančius iškeltomis kojomis bei rankutėmis ir savo kūno poza bylojančius: „Padėkite mums, juk matote, kad mes esame silpni“. Kaip savo rūbą keičianti gamta skelbia: „Vyksta neišvengiamos permainos“, taip ir žmonės,
XXXIII eilinis sekmadienis C 2016 Skaityti daugiau »
Danguje ne tik vedybos neberūpės Jėzaus antgamtiškas visų dalykų vertinimas griauna perdėm racionalius, pragmatiškus ir stereotipinius žmonių požiūrius ir mūsų vidinį žvilgsnį kreipia į neaprėpiamus malonės horizontus… Jis aiškiai sako, kad amžinybėje nei vyras, nei moteris nebeprisiekinės vienas kitam ištikimai gyventi, nes Santuokos sakramento institucija nebeteks galių (Lk 20, 34). Ten absoliučiai viskas bus tiesiogiai
XXXII eilinis sekmadienis C 2016 Skaityti daugiau »
Nesiliauti trokšti, pažinti, mylėti… Žemaūgis muitininkas Zachiejus, sužinojęs, jog Jėzus eina per Jericho miestą, tapo neklaužada vaiku, nes, nuvijęs šalin baimę dėl aplinkinių požiūrio į jį, įsiropštė į šilkmedį, pamatė Jėzų, ir jų žvilgsniai bei likimai susitiko… Dievo Sūnus nusileido iš dangaus, kad, tapęs žmogumi, paliudytų, jog nuo šiol kiekvienas, kuris, ieškodamas Jo, „lips“ į
XXXI eilinis sekmadienis C 2016 Skaityti daugiau »
Tikime Ateisiančiuoju? Kodėl Jėzus, bylodamas apie savo antrąjį atėjimą, esminį dėmesį skiria tikėjimui? Dėl to, kad tikėjimas yra tiesiausias kelias į Dievo širdį, iš kurios trykšta malonė, suteikianti tikinčiajam amžinąjį gyvenimą (Jn 6, 47). Kai šitas gyvenimas pasibaigs, tikintysis išlieka ramus, nes tvirtai tiki kito gyvenimo egzistencija, kurioje akis į akį regės dabar pridengtą praeinančios
XXIX eilinis sekmadienis C 2016 Skaityti daugiau »
Leiskime suklysti Sekmadienio Evangelija byloja apie sūnų palaidūną ir jo tėvo gerumą. Į jų bendravimo santykį pažvelkime kiek kitu kampu. Kai jaunesnysis sūnus pareikalavo savosios palikimo dalies, tėvas, iš anksto nujausdamas, kad jo sprendimas yra lengvapėdiškas, neišreiškė nepasitenkinimo, ir nedelsdamas padarė tai, ko pareikalavo jo mylimas sūnus (Lk 15, 11 – 12). Daugelis tėvų šioje
XXIV eilinis sekmadienis C 2016 Skaityti daugiau »
Pirmenybė Žodžiui Kai Jėzus iš savo sekėjų reikalauja nuoseklaus radikalumo sekant Jį, tai mūsų negali stebinti, nes suprantame, kad nuo Jo gailestingumo malonės priklauso viskas – kiekvieno žmogaus nematomo širdies tvinksnio tąsa ir, paskutiniam jos dūžiui nuskambėjus kaip varpui, kviečiančiam į kelionę, jo ateitis amžinybėje. Kaip sprūstantys smėlio grūdeliai iš saujos, dienos, išbarstytos nerūpestingo gyvenimo
XXIII eilinis sekmadienis C 2016 Skaityti daugiau »
Nusižemindami save išaukštiname Jėzus sakė: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 14, 11). Užuot ėmę stebėtis Jo sparnuotu posakiu, prašom malonės teisingai suvokti jo prasmę, kad norėtume ir galėtume jį pritaikyti savo gyvenimo pašventinimui… Tikroji žmogaus vertė ir orumas kyla iš begalinio gailestingumo. Pirmiesiems žmonėms, prieš jiems nupuolant,
XXII eilinis sekmadienis C 2016 Skaityti daugiau »
Saule apsigobusi Jei tik prieš kelis dešimtmečius Bažnyčia paskelbė apie Marijos išaukštinimą danguje, kaip nekvestionuojamą dalyką, gal iki tol palaimintuoju Marijos Ėmimu į dangų katalikai abejojo? Anaiptol. Nuo pirmųjų krikščionybės amžių vyravo įsitikinimas, jog dėl to, kad joks kitas žmogus nepatyrė tokio Jėzaus artumo kaip Marija (nes Ji buvo Aukščiausiojo išrinkta pagimdyti patį Dievo Sūnų),
ŠVČ. M. MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ (ŽOLINĖ) C 2016 Skaityti daugiau »
Tikrasis nuolankumas – neabejotina vertybė Dievo Sūnus visatos mastu ir įsikūnijimo metu tapo tarsi nematoma molekule – žmogumi, kad mes taptume tikrais žmonėmis – Jo didingo kilnumo švyturėliais. Tai nėra perdėtas vertinimas, nes Jis dėl mūsų tapo tarnu, kad mes Jame galėtume apsisiausti mylimųjų Jo karalystės vaikų malone žėrinčiu apsiaustu. Viešpaties nuolankumo viršūnė yra nusižeminimo
XVI eilinis sekmadienis C 2016 Skaityti daugiau »
Kantrybė – kertinė brandžios motyvacijos atrama Viešpats yra mums kantrybės įsikūnijimas. Kai Jis visiškai paniekintas merdėjo prikaltas ant kryžiaus, iki pat dugno išgėrė kokčiausių pažeminimų ir žmonėms iki galo nesuvokiamų kančių taurę. Jis turėjo kantrybę, kurios pasaulis negali duoti. Kankinamas Jis rėmėsi nepalaužiamu tikėjimu: „Ši baisi kančia tikrai baigsis, ir aš, atidavęs savo dvasią Tėvui,
XIII eilinis sekmadienis C 2016 Skaityti daugiau »
Meilės surogatai neverti Mylinčiojo Evangelijoje minima atgailaujanti nusidėjėlė, kuri, kol nepažino Jėzaus, kaip ir daugelis vaikėsi netikros meilės miražų. Kiekviena netvarkingo prieraišumo praktika veda individą į slegiančią ir jo laisvę paralyžiuojančią priklausomybę, nes perdėta meilė kūriniams juos visada iškelia aukščiau Kūrėjo. O Jis yra pavydus Dievas (Iš 34, 14), nes tik dėl Jo gailestingumo mes
XI eilinis sekmadienis C 2016 Skaityti daugiau »
Keistis – tolygu prisikelti iš numirusių Visai nepastebimas naujos gyvybės impulsas, kaip strėlė smingantis į numirėlio širdį, ir jis atgyja, ir, atsisėdęs, didžiausiai jį matančiųjų nuostabai, prabyla… Čia nėra jokio specialaus vaidybinio efekto, be kurio neapseina „Holivudo“ filmų kūrėjai. Tai – vienintelio Dievo, galinčio akimirksniu mirtį perkeisti į gyvenimą, viską apimančio gailestingumo prerogatyva. Tai –
X eilinis sekmadienis C 2016 Skaityti daugiau »
Klausytis kito užmirštant save Tikėjimo šviesoje gyvenimo ištakų apmąstymas įprasmina dabarties momentą ir tiesia taką ateičiai. Pasaulio sukūrimo priešistorė byloja, kad Dievas, prieš pradėdamas kurti dangų ir žemę, pirmiausia savyje amžinai turėjo pasidalinimo dieviškąja meile su tais, kurie bus sukurti, idėją. Ji tapo kūnu, kai Kūrėjas savo gerumu nebūčiai „išaugino“ gyvybės sparnus tardamas: „Tebūna…“ (Per
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) C 2016 Skaityti daugiau »
Jėzus – visados „šiandien“ Jėzus, Nazareto sinagogoje perskaitęs pranašo Izaijo ištrauką, kuri bylojo apie Šventosios Dvasios buvimą su Juo, tarė žodžius, skelbiančius minėtos pranašystės įvykdymą (Lk 4, 21) – žmonių Mesijo laukimo lūkesčiai išsipildė su pertekliumi, nes Jis ne tik Gerąją Naujieną užantspauduos neregėto gailestingumo darbais, bet Jo gerumo viršūnė bus Atpirkimas ant kryžiaus. Tačiau
IV eilinis sekmadienis C 2016 Skaityti daugiau »
Šventoji Dvasia, nuženk! Jėzus, užgrūdintas ilgų dienų pasninko, atmetęs visus šėtono gundymus, grįžta į Nazaretą, kad pradėtų vykdyti pasiuntinybę, kuriai pasaulyje nebus analogų. Sinagogoje Jėzaus skaitytą pranašo Izaijo knygos ištrauką apie Šventosios Dvasios veikimo universalumą (Lk 4, 18) galime ir šitaip išreikšti: „Aš, Jėzus, ateinu gelbėti pasaulį ne vienas, nes su manimi yra Dievo Dvasia,
III eilinis sekmadienis C 2016 Skaityti daugiau »
Pripildyti ne indus, o save pačius Kur ateina Jėzus, ten ateina Gyvenimo pilnuma. Kur Jis būna ir ką daro, viską skiria Tėvo šlovei bei žmonių antgamtinei gerovei. Jėzus yra naujasis Adomas, o Jo motina Marija – naujoji Ieva. Jiedu dalyvavo Galilėjos Kanos vestuvėse, kad savuoju buvimu visiems paliudytų: nuo šiol kuriama naujoji santuokinės meilės civilizacija,
II eilinis sekmadienis C 2016 Skaityti daugiau »
Gyvenimas – tarsi logiškas žaidimas Visatos Karaliaus šventės proga Evangelija, užuot visiškai atitraukusi uždangą nuo žmogiškais žodžiais neišreiškiamu bei iki galo nesuvokiamu antgamtiškumu spinduliuojančio Prisikėlusiojo veido, Jį vaizduoja kruviną ir negailestingai paniekintą, nepanašų į Tą, išaukštintą danguje… Negali būti dviejų Atpirkėjų, nes yra nedalomas Kristus, kuris, atiduodamas paskutines jėgas, „užvilko“ mūsų nuodėmių naštą ant kryžiaus,
KRISTUS, VISATOS VALDOVAS C 2013 Skaityti daugiau »
Išsaugota ištikimybė – nuoseklumo vaisius Nuo virtuvėje tvarkingai panaudotos pašluostės padėjimo iki aukštojo tikėjimo vertybių siekio pilotažo – štai tokia plati mūsų prasmingos Kristuje egzistencijos amplitudė. Žmonių gyvenimo audinys dažniausiai mezgamas iš vos pastebimų kasdienių sprendimų darymo siūlelių. Tvarkingai ir nuosekliai jų atliekami maži veiksmai suponuoja būsimo svarbesnio apsisprendimo sėkmę. Ir atvirkščiai, jei kas ką
XXXIII eilinis sekmadienis C 2013 Skaityti daugiau »
Gyvenimo virsmas Šio sekmadienio Evangelija byloja apie anapusybę, kuri yra visų mūsų neišvengiamybė. Pasak Viešpaties Jėzaus, kas bus vertas įsitraukti į garbingiausios amžinybės kiekvieną esybę kilniausios malonės būdu pašvenčiantį procesą, niekada nebeišgyvens skausmingiausių išbandymų akimirkų ir nebegalvos apie tai, kas susiję su žemiškųjų vertybių laikinumu, nes bus pagauti transcendentinių dalykų stulbinančios traukos jėgos (žr. Lk
XXXII eilinis sekmadienis C 2013 Skaityti daugiau »
Moteris ir vyras atranda save tik Jame Vyras ir moteris, Dievo sukurti kaip lygiaverčiai žmonės, buvo pašaukti įvykdyti esminį Jo planą – dauginimosi būdu pripildyti žemę palikuonių ir valdyti visus žemės kūrinius, kad kūrybingai įsitrauktų Visatoje į visuotinį dieviškosios harmonijos įsiviešpatavimą (žr. Pr 1, 28). Dėl neklusnumo Aukščiausiajam pirmieji žmonės spalvingiausio Edeno sodo ūksmėje suardė
XXX eilinis sekmadienis C 2013 Skaityti daugiau »
Esame Nenugalėtojo nuosavybė Mūsų pagrindinis pašaukimas – atrasti didingiausią dovaną – Kristų – ir gyventi kilnaus orumo prisodrintą tarnystės gyvenimą Jame. Kadangi esame Dievo Avinėlio krauju atpirktos žmonijos vaikai, todėl bet koks vertybių skalėje žemiausiųjų individų prigimtinių poreikių perdėtas sureikšminimas bei iškėlimas (kaip nenutrūkstamas tęstinumas) aukščiau už dieviškų dalykų ieškojimą bei nenuilstamą jų siekimą bei
XXIX eilinis (Misijų ) sekmadienis C 2013 Skaityti daugiau »
Šeimos kelias Besiplečiant sekuliariam bei vartotojiškam visuomenės gyvenimo būdui, kai daugelio jos narių protuose ir širdyse vyksta moralinė vertybių devalvacija, kiekvienos krikščioniškos šeimos puoselėjama dvasinė branda įgyja vis didesnę svarbą. Kas gali labiau padėti namiškiams ar pažįstamiems, kurie dėl įvairių priežasčių yra atsiriboję nuo tikėjimo į Kristų, jei ne tie šeimų nariai, kurie pirmiausia malda
XXVIII eilinis sekmadienis C 2013 Skaityti daugiau »
Turtingi Jame Evangelijos palyginimo apie turtuolį bei elgetą Lozorių priešprieša sulaužo laiko tėkmės rėmus ir atveria transcendentinės tikrovės duris. Be paliovos augantis ekscentriškas turtuolio šykštumas ne tik paniekina paliegusio skurdžiaus viduje gyvenantį Kristų, bet jį patį veda susinaikinimo keliu, nes, sąmoningai būdamas be Jo, žmogus išvaisto visus dovanoto prigimtinio gyvenimo išteklius ir, po mirties atsidūręs
XXVI eilinis sekmadienis C 2013 Skaityti daugiau »
Malda, Šiluva ir pal. Jonas Paulius II Malda yra tarsi statūs aukšto bokšto laiptai, kuriais lipdami aukštyn ir retkarčiais pažvelgdami pro siaurus jo langelius žemyn, negalvojame, kiek dar liko pakopų iki viršūnės, bet dėkojame Dievui už tai, kad Jis mums leidžia matyti vis plačiau atsiveriančią gamtovaizdžio panoramą, kuri mums primena, jog, į viską žvelgiant iš
ŠVČ. M. MARIJOS GIMIMAS C 2013 Skaityti daugiau »
Mokomės, kad teisingai gyventume Pažįstame protu tiesą, ir plūsteli į mūsų širdis laisvės džiaugsmo gūsis. Laviname savo mąstymą suvokdami, kad nuo teisingų ar rafinuoto melo minčių įsišaknijimo priklausys mūsų galutinė lemtis. Mokomės iš klaidų, bet daugiausia išminties semiamės gyvojo vandens šulinyje. Mokomės, kad prasmingai gyventume, ir gyvename, kad pažintų tiesų šviesa nuolat mums šviestų kelią
XXII eilinis sekmadienis C 2013 Skaityti daugiau »
Išlaisvinanti gyvenimo drausmė Kai kartą Jėzų – didįjį gyvenimo piligrimą – kažkas paklausė: „Ar daug bus išgelbėtųjų (žr. Lk 13, 23), kurie pasieks savo aukščiausią egzistencijos tikslą?“, išgirdo Jo atsakymą: „Eikite tik pro ankštus vartus. Daug bus tokių, kurie eis, bet neįstengs“ (žr. Lk 13, 24). Išganytojas nori aiškiai pasakyti, kad galutinio išganymo dovana yra
XXI eilinis sekmadienis C 2013 Skaityti daugiau »
Marija Danguje ir su mumis Mes švenčiame Švč. M. Marijos išaukštinimo Dieve viršūnę – Jos su kūnu ir siela paėmimą tiesiog į dangų. Kai su savo Viešpačiu pasiekusi aukščiausią susivienijimo meilės brandos momentą, Nekaltai Pradėtoji jau daugiau pradėjo priklausyti anapusybės dėsniams, o ne šio pasaulio tvarkai, tada, veikiant Aukščiausiojo galybei, Ji tarsi paukštė giesmininkė išskrido
ŠVČ. M. MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ (ŽOLINĖ) C 2013 Skaityti daugiau »
Klausymas svarbiau nei kalbėjimas Viskas prasidėjo nuo Lozoriaus, kurį Kristus buvo prikėlęs iš numirusiųjų, sesers Mortos iniciatyvos. Kai Jėzus su mokiniais keliavo iš vieno kaimo į kitą, ne kas kitas, o būtent nuoširdžiu paslaugumu garsėjanti Morta (beje, jos vardas aramajų kalboje reiškia „namų šeimininkė, ponia”), pakvietė Jį paviešėti į savo namus. Jos vardo prasmė atitiko
XVI eilinis sekmadienis C 2013 Skaityti daugiau »
Žodis, tikėjimas ir gailestingumas – gyvenimo pokyčių šerdis Visko pradžia ir pilnuma yra Žodis (Jn, 1 – 1), kuris iš beribio gerumo pašaukė iš nieko į buvimą daiktus (plg. Rom 4, 17), o žmonėms suteikė kilniausių savojo panašumo savybių (plg. Pr 1, 27). Nors pirmapradė kaltė žmonių vidų užliejo griaunančios destrukcijos tvanu, bet Dievo Sūnaus
XV eilinis sekmadienis C 2013 Skaityti daugiau »
Keliauju kaip džiugus piligrimas Žmonių pašaukimo žemėje misija tęsiama, nes jų pradėti darbai reikalauja tęsinio ir pabaigos, idant galutinai paaiškėtų, koks buvo jų tikrasis santykis su Dievu, artimu bei savimi. Būsime teisiami ar amžinai palaiminti neatsižvelgiant į įvairių svajonių „kolekcionavimo“ skaičių. Viską lems mūsų pastangos, kurios kilnias, subrandintas mintis (kartais ir spontaniškai kilusias) įkūnija kasdienybėje,
XIV eilinis sekmadienis C 2013 Skaityti daugiau »
Proto vadovas – tiesa Mintys yra proto veikimo vaisius. Kaip žmogus mąsto, taip ir elgiasi. Mintys formuoja jo gyvenimo būdą, kuris vėliau nulems jo likimą. Savo mąstymo galia jis yra panašus į aukščiausiąjį Dievą, kurio mintys yra visada kupinos viską tobulai kuriančios meilės. Vis dėlto savo mąstymu žmogus gali panašėti į beprotį, nes, vadovaudamasis vien
XII eilinis sekmadienis C 2013 Skaityti daugiau »
Šv. Antanas – Dievo ir mūsų bičiulis Šventasis Antanai Paduvieti, būtų nepaprastas įvykis, jei, Dievui leidus, mums XXI amžiaus laikiniems piligrimams, modernių technologijų kerais susižavėjusiems ir minintiems tavo gimimą Dangui, prisistatytum tardamas: „Aš esu šv. Pranciškaus Neturtėlio amžininkas, nes gimiau XII amžiuje, kai dar niekam nereikėjo sukti galvą, kaip efektyviau atnaujinti antivirusines programas. Kai buvau
Šv. Antanas – Dievo ir mūsų bičiulis C 2013 Skaityti daugiau »
Nerimstantis sąžinės balsas Žmogaus dvasinį turtingumą ir skurdumą apibūdina jo sąžinės lygmuo. Ne veltui sakoma: sąžiningas žmogus ir asmuo – be sąžinės. Tiesa, nereikia suprasti, kad jei individas elgiasi nesąžiningai, tai tarsi jam Kūrėjas būtų pašykštėjęs tos intuityvios prigimtinės duotybės, kurios veikiamas gali daryti konkrečius moralinius sprendimus. Nors kiekvienas žmogus apdovanotas sąžinės vidiniu balsu, kuris
X eilinis sekmadienis C 2013 Skaityti daugiau »
Kad duotume – turėkime Tėvo dieną vaikai, savo mamų ar kitų namiškių pamokyti, kai kurie net pasišokinėdami įskuodžia į kambarį, pakšteli mylimam tėčiui į skruostą, įteikia jam gėlelę ar savo piešinuką ir pasveikina, kaip sugeba. Tėvo širdis sušvelnėja ir neseniai tvyrojęs jo viduje pyktis dėl neklaužados sūnaus padarytų eibių susitraukia iki vos įžiūrimo nykštuko silueto.
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) C 2013 Skaityti daugiau »
Švč. Trejybė ir Jos paveikslas – žmogus Kai pasaulio sukūrimo priešistorėje Dievo aukščiausiame prote ir meile perpildytoje širdyje nuo amžių glūdinti mintis – „Tegul iš nebūties gilumų atsiranda būties, gyvybės ir gyvenimo simfonija“ – tapo regimu bei apčiuopiamu kūrinijos egzistencijos pradu, šiame nepakartojamos kūrybos procese dalyvavo ne trys skirtingi dievai, bet vienintelė, nesukurta ir amžinai
ŠVENČIAUSIOJI TREJYBĖ C 2013 Skaityti daugiau »
Žmogaus širdis – Švč. Trejybės šventovė Būk pašlovintas didingasis Dieve, kuris prieš daugybę metų sukūrei Rojų ir pirmuosius jo gyventojus. Viešpatie, viską apžvelgęs, gėrėjaisi savo kūryba, nes Tavo kūrinijai niekas negali prilygti (Pr 1, 31). Vienintelis Viešpatie, Adomą ir Ievą buvai apdovanojęs išskirtine meilės malone: jie ir Tu tarp savęs laisvai bendravote kupinoje harmoningos meilės,
ŠVENČIAUSIOJI TREJYBĖ C 2010 Skaityti daugiau »
Tikrasis dėkingumas priešpriešose Jėzus, keliaudamas į Jeruzalę, prie vieno kaimo sutiko dešimt tais laikais nepagydoma raupsų liga sergančių vyrų (devynis žydus ir vieną samarietį). Išganytojas kaip visada spinduliavo meile visai kūrinijai ir todėl, išgirdęs kaip desperatiškai tie sunkūs ligoniai šaukėsi Jo pagalbos (Jį vadino net Mokytoju), negalėjo jų nepasigailėti. Jėzus jiems nesakė: „Stiprus jūsų tikėjimas,
XXVIII eilinis sekmadienis C 2010 Skaityti daugiau »
Tikėjimo vaisiai – geriausi dalykai Gerai, kad šį sekmadienį iš Evangelijos puslapių prabylantis Kristus vėl mūsų mintis kelia aukštyn. Kilnios mintys išplečia žmogaus širdį, gaivina tikėjimą, teikia anapusybės tikroviškumo pajautą ir drąsina mus ryžtis ant savo kūno, pasak šv. Pranciškaus Asyžiečio, brolio asilo užmauti drausminančios malonės apynasrį, idant kūnas nedelsiant paklustų Dievo Dvasios apšviesto proto
XXXII eilinis sekmadienis C 2010 Skaityti daugiau »
Tėvo diena ir Devintinės Su kokiu žiburiu perdėm vartotojiškoje visuomenėje reikia ieškoti tėvo, kuris savo namiškiams yra ramybės užutekiu ir nepriekaištinga šeimos galva? Negęstantis žiburys yra Dievo žodis, ir kas juo pasišviečia tarsi žibintuvėliu savo gyvenimo taką, tas „nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Kad tėvai trokštų ieškoti šį jų laikinąjį gyvenimą
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) C 2010 Skaityti daugiau »
Šv. Antanas – Dievo ir mūsų bičiulis Šventasis Antanai Paduvieti, būtų nepaprastas įvykis, jei, Dievui leidus, mums XXI amžiaus laikiniems piligrimams, modernių technologijų kerais susižavėjusiems ir minintiems tavo gimimą Dangui, prisistatytum tardamas: „Aš esu šv. Pranciškaus Neturtėlio amžininkas, nes gimiau XII amžiuje, kai dar niekam nereikėjo sukti galvą, kaip efektyviau atnaujinti ativirusines programas. Kai buvau
XI eilinis sekmadienis C 2010 Skaityti daugiau »
Skelbti Kristų – nuo mažų dalykų Nors visų laikų Kristaus mokiniams patikėta pasiuntinybė ir atsakomybė skelbti bei liudyti Jį kitiems yra neabejotinai svarbi, tačiau dar svarbiau: kiekvienam Jo sekėjui apsivilkti Juo (Rom 13, 14), tai yra kiek įmanoma labiau leisti savyje ir per save veikti Šventajai Dvasiai, kuri yra tobuliausia žmonių širdžių Evangelizuotoja. Pasak kun.
XIV eilinis sekmadienis C 2010 Skaityti daugiau »
Pralindęs pro adatos ausį Koks save gerbiantis žmogus be didelio reikalo paskubom ropšis į medį? Ogi tas, kuris trokšta atsiplėšti nuo žemiškų prisirišimų traukos, kad aukščiau pakilęs išvystų Tą, kuris kiekvienam Jo ieškančiam ir Jį priimančiam žmogui dykai duoda išlaisvinančio jungo malonę (Mt 11, 28 -30). Dar neteko matyti tikrai laimingo žmogaus, kuris Jėzaus jam
XXXI eilinis sekmadienis C 2010 Skaityti daugiau »
„Mylėk Viešpatį visu protu!“ Neprilygstama Dievo dovana – protas. Juk jis mums leidžia suprasti, ką dabar skaitome, bet dėl jo savybių vieni iš mūsų (priklausomai nuo mūsų esamos individualios mąstymo ir apskritai dvasinės struktūros) galime skaitomą tekstą su išankstiniu skepsiu tiktai kritiškai įvertinti arba priešingai – priimti jį ir bent vieną kitą mintį sau prisitaikyti…
XV eilinis sekmadienis C 2010 Skaityti daugiau »
Marija – Dievo šlovėje Kaip Jėzus Taboro kalne atsimainė, ir Dievas Tėvas balsu patvirtino, kad didžiausios meilės yra vertas Jo vienintelis Sūnus (Mk 9, 7), taip ir Marija, Šventosios Dvasios įkvėpta, pranašiškai prabilo apie būsiantį visuotinį Jos gerbimą (Lk 1, 48 – 49) pasaulyje ir amžinybėje. Danguje Dievas Švč. M. Mariją iškėlė į neregėtas aukštikalnes,
ŠVČ. M. MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ (ŽOLINĖ) C 2010 Skaityti daugiau »
Malda priartina Dangų Jėzus meldžiasi. Ištariame šiuos žodžius prieš akis iškyla gražiausias iš visų žmonių (Ps 45, 3) – Dievo Sūnus, besimeldžiantis nakties tyloje, dienos karštyje, Alyvų sodo vėsoje, agonijos kančių ugnyje ir skendintis visa pranokstančios Dangaus šalies beribiame triumfuojančių maldų džiugesyje. Ne tik meilė niekada nesibaigia (1 Kor 13, 8), bet ir malda. Štai
XVII eilinis sekmadienis C 2010 Skaityti daugiau »
Karalius ant kryžiaus Iš pirmo žvilgsnio liturginių metų pabaiga stebina netikėtumu. Švęsdami Kristaus, Visatos Valdovo šventę, Jį išvystame ne sėdintį Tėvo dešinėje – Dangaus majestote – ir besigėrintį savo atliktu niekieno nepranokstamu darbu – Atpirkimu, bet matome Jį tokį bejėgiškai silpną ir merdintį, kad, atrodo, viskas baigta: Jėzus netrukus mirs ir Jo kilniausioji žmonijos gelbėjimo
KRISTUS, VISATOS VALDOVAS C 2010 Skaityti daugiau »