Drąsa, dangaus „monotonija“ ir malonės pagava
1956 metais amerikiečių misionieriai Džimas Eliotas (Jim Elliot) ir keturi jo bendražygiai nuvyko į Ekvadorą skelbti Evangeliją toms vietinėms indėnų gentims, kurių civilizacija dar nebuvo pasiekusi. Nors misionieriai žinojo, jog gali labai nukentėti, bet (dėl ištikimybės Kristui) jie drąsiai laikėsi tikėjimo iki paskutinio atodūsio… Netrukus jie tapo kankiniais. Juos nužudė tie patys vietos čiabuviai, kuriems jie mėgino skelbti bei liudyti Gerąją Naujieną. Džimas Eliotas viename iš savo anksčiau vestų dienoraščių buvo užrašęs įsimintinus žodžius: Nėra kvailas tas, kuris atsisako to, ko negali išlaikyti, kad gautų tai, ko negali prarasti.
Kai žmogus laikоsi Kristaus tikėjimo kelio ir, dėl kilniausių motyvų pernelyg nebrangindamas savosios gyvybės (žino, kad ji jam nepavaldi), viską sudeda į rankas To, kuris jam suteiks tai, už ką jis bus amžinai dėkingas, – jau dabar palaimintas! (plg. Mt 10, 39). Malonės paveikti tikintieji iš tiesų mokosi pasikliauti Jėzaus žodžiais, ypač persekiojimų metu: Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos, ir, pasitikėdami Jo pagalba bei stiprinami Šventosios Dvasios vedimo, stengiasi (su malda širdyje) tinkamai priimti tuos gyvenimo išbandymus, kurie skiriami ne tik jų tikėjimo išmėginimui, bet ir amžinųjų nuopelnų laimėjimui.
Apie tai svarbu prabilti, nes kokią tuomet turėtų prasmę mūsų kasdienių kryželių nešimas Kristuje, jei neturėtume galimybės su apaštalu Petru Jo paklausti: Štai mes viską palikome ir sekame paskui Tave. Kas mums bus už tai? Jėzus visų laikų krikščionims pažadėjo, jog kas dėl Jo jau dabar atsiriboja nuo daugelio dalykų, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą (Mt 19, 29). Neužmirština, jog „šimteriopai“ yra tapatu 10000 procentų pelnui!
Tačiau yra manančiųjų, jog amžinybė bus tarsi monotoniška automagistralė, kuria važiuoti darosi nuobodu… Jei Viešpats jau šiame gyvenime mums dosniai teikia savo gėrybių, nes nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo lietaus bei vaisingų metų, teikė jums maisto ir širdies džiaugsmo (Apd 124, 17), tai ką bekalbėti apie tuos nuostabius Dievo gerumo pasireiškimus, kuriuos tikimės išvysti bei išgirsti (plg. 1 Kor 2, 9) Jo Karalystės šlovėje. Ten džiaugsmo niekam netrūksta, nes laimingieji nuolatos savaip intensyviai gėrisi tuo, ką regi, su kuo bendrauja ir iš ko savo gyvenimo apstumą semia! Taigi danguje bet kokia pilka monotonija – paprasčiausiai negalima.
Savo teologinių įžvalgų netikėtumu yra nepralenkiamas žymusis rašytojas K. S. Liuisas (C. S. Lewis). Apie Anapusybę, kaip apie mums numatytą atlygį, jis drąsiai spėja ir teigia, jog „būsime supami angelų, kurie bus mūsų vyresnieji broliai, ir žvėrių, kurie, bus mūsų linksmintojai, tarnai ir žaidimų draugai“. „Katalikų pasaulio leidiniai“ leidyklos išleistoje minėto rašytojo knygoje „Kančios problema“ rašoma, jog gyvūnai išgelbstimi „savo šeimininkuose“, kaip jų šeimos dalis. Pasak K. S. Liuiso, dabar galiu jums nupasakoti savo vaikystės laukus – šiandien jie virtę statybvietėmis – tik netobulai, žodžiais. Galbūt ateis diena, kai galėsiu jus pakviesti po juos pasivaikščioti.
Tikėtina, jog Amžinybės „autostradoje“ bus daugybę kartų mūsų egzistenciją Dievo gerumo pažinimu kaskart praturtinančių „kalnelių“ – stulbinančių potyrių, kurie liudys, jog dinamiškas Gyvenimas Dievo artumoje neturi jokių sąsajų su nuobodulio banalybe. Beje, didžiausia laimė bei džiaugsmas bus ne tik matyti Tą, apie kurį žemėje mąstėme; tikėdami žmonių akivaizdoje Jį išpažinome ir visas viltis į Jį sudėjome, bet, trokštantys Dievo, galės „dovanai gerti iš gyvojo vandens šaltinio“ (Apr 21, 6). Taigi „vaikščioti“ su pačiu Dievu nebereiks pastangų, nes būsime, kaip apaštalas Paulius, Jo malonės pagauti bei Meilės užvaldyti…
Tačiau dabar tebeturime kovoti šauniąją tikėjimo kovą, kad pagautume amžinąjį gyvenimą, kuriam esame pašaukti ir kurį turime išpažinti daugelio liudytojų akyse (žr. 1 Tim 6, 12). Nors Kristaus liudijimas yra susijęs su tam tikrais persekiojimais, bet Jis mus drąsina: Nėra nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Taigi kito žmogaus persekiojimas ir pasmerkimas nėra galutinis taškas.
Teismo dieną į žmogaus nuomonę jau niekas nebeatsižvelgs. Nors visų žmonių visus poelgius absoliučiai teisingai vertins vienintelis Dievas ir žmonių galutinius likimus lems tikėjimo darbų bei nuodėmių santykis, tačiau, pasak teologo Miguelio Garigueso (Miguel Garrigues), „vienintelis dalykas, galintis mus pražudyti, yra puikybė. (…) Mirti be meilės, tiesą sakant, reiškia mirti ne tik nemylint, bet ir atsisakant būti mylimam. Visada, kai iš puikybės atsisakome būti mylimi, jau šiek tiek esame pragare“.
Tačiau kai į savo širdis priimame Jėzų – Meilę, tampame Dievo gerumo trupiniais, kuriuos gali valgyti aplinkiniai…
Kun. Vytenis Vaškelis