Kryžiaus našta
Jėzus mokė: Kas myli tėvą ar motiną labiau už mane, nėra manęs vertas… (Mt 10, 37). Kai namiškius mylime labiau negu Jėzų, supainiojame prioritetus, prarandame Jo palankumą ir atveriame širdies duris netvarkingos meilės sumaiščiai. Mylėti tėvą ar motiną labiau už Dievą – savimeilei teikti pirmumą artimo atžvilgiu. Nors Jėzus sakė, jog „dviem įsakymais (Dievo ir artimo) remiasi visas Įstatymas“ (Mt 22, 40), bet jie nėra lygiaverčiai. Kaip iš šaltinio sruvena vanduo, taip iš pirmojo įsakymo – mylėti Dievą visa savastimi – „išteka“ meilė artimui. Taigi tikra artimo meilė be Dievo meilės – neįmanoma, nes grynai žmogiška meilė visada turės tam tikrų savininkiškumo priemaišų.
Naujame ekumeniniame vertime rašoma: Taip pat kas neima savo kryžiaus ir seka paskui mane, nėra manęs vertas. Vyksta mainai: pirmiausia kviečiami atsisakyti tų pasaulio dalykų apgaulingo spindesio patrauklumo, kuris mus apnarplioja įvairiais prieraišumais bei priklausomybėmis prie daiktų ir žmonių. Šį netikrą ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo (Ef 4, 22) kryžių atiduodame Jėzui, ir tik tada Jis mums duoda savo pergalingos malonės kryžių, pašventinantį visą mūsų egzistenciją. Vienam žmogui dviejų skirtingų kryžių nešti neįmanoma, todėl iš jų renkamės vieną…
Prisiminkime vieną iš Jėzaus mokinių. Kai jis paprašė leidimo nueiti tėvo palaidoti, Viešpats įspėjo jį neiti, nes žinojo, jog jį, matyt, saviškiai perkalbės (gal buvo ir kitos priežastys?), ir jis nebegrįš pas Mokytoją; pasaulis neteks būsimo Evangelijos skelbėjo, ir svarbiausia, – nepaklusęs Viešpačiui, nuskurdins savo sielą amžinybei. Tikėtina, jog tas mokinys pakluso ir neatsisakė tos kryžiaus naštos, kuri jam buvo nuo amžių numatyta; kuri iš tiesų yra lengva (Mt 11, 30), lyginant su žmogaus savimonę bei tapatybę žlugdančiais pasaulio geismais (plg. 1 Jn 2, 16).
Jėzus mus pamilo, kai mūsų dar nebuvo. Jo Širdyje mes visuomet buvome gyvi, nors ir nebuvome gimę. Kadangi nuo amžių buvome Dievo mintyse bei planuose, negalėjome negimti. Gimėme, kad būtume pasmerkti mirčiai? Ne. Pašaukti į Gyvenimą, kasdien mokomės sekti Kristumi, nešdami Jo mums duotą kryžių.
Tačiau Viešpats supranta mūsų žmogišką charakterio nepastovumą ir žino, jog ir Jo sekėjai (dėl pagundų įtakų, nuovargio…) gali prasti budrumą ir nejučiomis imti ilgėtis tų gyvenimo tuštybių, kurios anksčiau valdė jų sąmonę bei širdis. Lemtingą akimirką, prieš įsileisdamas klastūnę nuodėmę vidun, tikintysis bus kviečiamas ją ryžtingai atstumti, nes jo jautri sąžinė iš karto tarsi bakstels į pašonę ir įspės: „Žmogau, nei sekundės nedelsk ir, kol netapai sau pataikaujančios pagundos auka, stabdyk savo poelgį!“ Taigi kai mes blogiui tarsime ne, dangus, išsiliejančiai ant mūsų malonei, sakys taip.
Mus į Dievo vaikų laisvę veda tik tų kryželių nešimas, kurie yra vienintelio Kryžiaus, ant kurio kabojo Tiesa, atplaišos. Su tikėjimu žvelgdami į Kryžių, matysime du Kristaus atvaizdus – Ecce Homo ir Prisikėlusiojo. Jiedu neatskiriami. Kol gyvename žemėje mums reikia ir Kristaus kančios, neleidžiančios mums abejoti dėl Jo pasiaukojančios ištikimybės, ir Jo prisikėlimo iš numirusių galybės, veiksmingai drąsinančios, kad, kai iškils būtinybė, dėl Mokytojo, -Šventoji Dvasia mus įkvėps – visko atsisakysime…
Dievas mus sukūrė ir atpirko savo garbei bei šlovei, kad šlovindami Jį, pasiliktume Jame. Viešpatie, pripildyk mus kilninančio orumo, kad pajėgtume mylėti artimą kaip save; kad kasdien garbintume Tave, kuris visada vertas didesnės šlovės nei mes pajėgūs ją čia ir dabar Tau teikti!
Popiežiaus pamokslininkas Raniero Kantalamesa sakė: „Kadangi didžiausia nuodėmė yra atsisakymas šlovinti Dievą ir Jam dėkoti, tuomet jai priešinga yra būtent šlovinimas. Šlovinimas pakerta ir numarina žmogaus puikybę.
Kas šlovina Dievą, aukoja Jam Pačiam maloniausią auką – Jo Paties šlovę. Šlovinime slypi nuolankumas. Taip reiškiasi apvalančioji šlovinimo galia“. Taigi tikra meilė Dievui – Jo Paties bei Jo valios šlovinimas. Šlovinimas giesmėmis, įvairiais darbais bei užsiėmimais; kai valgome, ar šiaip ką darome – viskas tebūnie skirta Jo garbei bei šlovei (plg. 1 Kor 10, 31). Tai – mūsų likusio gyvenimo glausta programa – visiems viskuo patikti, ieškant ne savo naudos, bet to, kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti. Jėzaus vardu skirta geradarybė vienam iš mažiausiųjų, argi tai nėra tai, kas pašlovina Aukščiausiąjį ir pašventina taip darantįjį?
Tad mylėkime Dievą nepastebimai prarasdami savo gyvybę dėl Jo. Jei ištirpsime Jame kaip vaškas, būsime apsaugoti nuo rizikos savo gyvybę užsklęsti savyje…
Kun. Vytenis Vaškelis