Smalsumas žiūri – tikėjimas kalnus kilnoja

Visokio gerumo užutekis

Dievo Karalystės skelbimo neįsivaizduojame be išgydymų. Viešpats Jėzus išgydydavo žmones, dar prieš apaštalui Petrui paskelbiant tikėjimo žinią: „Jūs esate pagydyti Jo žaizdomis“ (1 Pt 2, 24). Jėzus toks pat dabar ir per amžius, todėl ir prieš Jam leidžiant save nukryžiuoti, Gerąją Naujieną Jis skelbė iš to paties meilės pertekliaus, kuri įgijo aukščiausią amplitudę Golgotoje. Jis amžinai buvo ir visada bus pirmiausia nuodėmės sužeistų širdžių gydytojas, vargstančiųjų priebėga, silpnųjų užuovėja, neviltyje atsidūrusių paguoda ir įvairių bėdų ištiktųjų vilties šviesa bei ramybės užutekis tiems, kurie su tikėjimu ateina pas Jį…

Spaudimas dėl užvaldžiusio smalsumo

Šio sekmadienio Evangelija pristato Jėzų ir gausią minią, kuri ėjo įkandin Jo ir Jį spauste spaudė (Mk 5, 24). Vargo vakarienė, – Jis, skelbdamas Dievo žodį, kitiems save dalija kaip duoną, o jie Jam „atsilygina“ tam tikru spaudimu, tai yra Jo sekimu grynai iš smalsumo. Beje, kartą Jėzus net turėjo prašyti mokinių paruošti Jam valtelę, kad minia Jo per daug nespaustų (žr. Mk 3, 9).

Čia žodis „spaudimas“ turi tam tikrą blogio savybę, nes jei žmonių noras pamatyti Jėzaus daromus stebuklus kyla vien iš emocinio smalsumo patenkinimo, tuomet tai panašu į spektaklį: žiūrovai stebi užvaldantį jų dėmesį reginį, bet daugelis net nepagalvoja, kad kiekvienas, kas turi malonę matyti, kaip Viešpats išgydo ligonius ir juos išlaisvina iš vidinės nuodėmių sumaišties, tai – ne vaidinimas, bet visiems siūlomas kvietimas atsiversti -pradėti tikėti Tą, kuris atėjo ne iš šio pasaulio, bet „iš Tėvo“ (Jn 16, 28), kad visi „būtume išgelbėti“ (Jn 5, 34).

Reikia kito

Dievas kartais ligoniui leidžia, kad jis savaip „nukraujuotų“, tai yra galėtų pats įsitikinti, jog vien žmogiškos pastangos išgyti gali būti bergždžios, nes reikia kito pagalbos. Gyvenime esti tokių situacijų, kurias pakeisti gali tik malonė. Kuo anksčiau tai suprasime, tuo mažiau laiko kentėsime, nes visas savo ligas bei kitas bėdas pirmiausia Jam patikėsime. O kai iškart nematydami maldos rezultatų vis tiek Jėzui su tikėjimu už viską dėkosime, greičiau į savo kasdienybę (pagal Dievo valią) malonę pritrauksime.

Tikėjimo prisilietimas

Štai viena moteris, dvylika metų kamuojama kraujoplūdžio, ir visas santaupas išleidusi šios ligos gydymui, pristigo lėšų eilinį kartą kreiptis į gydytojus… Kiti jos vietoje būtų jau seniai nuleidę rankas, bet jos atkaklumas bei kantrybė patiko Dievui, ir, be abejo, pirmoji iniciatyva prisijungti prie smalsuolių minios atėjo iš Jo… Kai tik išgirdo Dievo žinią Skelbiantįjį, pradėjo brautis pro minią ir artėti prie Jo. Malonės impulsą lydėjo ryžtingas veiksmas. Ką tik buvusi minios gale, ji netrukus atsidūrė jos priekyje. Jos gyvenime išsipildė Jėzaus žodžiai: „Daugel paskutinių bus pirmi“ (Mt 19, 30). Būdama visai arti Mokytojo, ji sakė: „Dabar ar niekada. Jeigu paliesiu bent Jo drabužį – būsiu išgelbėta!“ Prisiartino prie Jo iš nugaros, palietė Jo drabužį ir išgijo. Tačiau kai buvo išgydyta, nusigando, manydama (dėl Jo pažinimo stokos), kad Jėzus gali atšaukti stebuklą, ir ji, dėl sugrįžusios ligos, vėl kentės…

Kad Jo šviesa visus pasiektų

Kas mane palietė? (beje, Jėzus, iš anksto viską žinojo), garsiai klausė dėl to, kad visi dar kartą įsitikintų, jog Žmogaus Sūnus turi Dievo galią gydyti, ir, kas prie Jo artinasi kad ir su mažu (kaip garstyčios grūdas), bet gyvu tikėjimu, žmogaus širdyje pasiliekančiu, esti išklausomas, ir namo grįžta džiaugsmo šviesą skleisdamas, kad ir kitus pažadintų Jo ieškoti. O paskui, kai Jėzus taps jų viso gyvenimo ašimi, jie nebegalės tylėti ir prisipažins: Jei Jo kada nors netekčiau, be Jo nebegalėčiau gyventi…

Į Tave kreipiamės pasitikėdami Tavimi

„Viešpatie, padėk ir mums su pasitikėjimu veržtis prie Tavęs. Nors negalime kaip Jonas priglusti prie Tavo krūtinės, nei Tavo apsiausto pirštu paliesti, užtat galime su Tavimi Eucharistijoje artimiausiu būdu susijungti, kad mus gydytum taip, kaip Tu nori. Kasdien stiprink mūsų tikėjimą, nes be jo net švenčiausių dalykų priėmimas yra nieko vertas, nes tai savaime mūsų nekeičia“.

Kun. Vytenis Vaškelis