Bendra informacija apie egzorcizmus

Kai Bažnyčia viešai ir autoritetingai Jėzaus Kristaus vardu meldžia, kad asmuo ar daiktas būtų apsaugotas nuo Piktojo kėslų arba išvaduotas iš jo valdžios, tai vadiname egzorcizmu. Jį atlikdavo Jėzus, ir Bažnyčia gavo iš Jo galią ir uždavinį išvarinėti demonus. Paprasta forma egzorcizmas atliekamas per Krikšto apeigas. Iškilmingą egzorcizmą, vadinamą „didžiuoju“, gali atlikti tiktai kunigas, gavęs vyskupo leidimą. Čia reikia išmintingai elgtis ir griežtai laikytis Bažnyčios nustatytų taisyklių. Egzorcizmų tikslas – Jėzaus patikėta Bažnyčiai dvasine galia išvaryti piktąsias dvasias arba išvaduoti iš jų įtakos. Visai kas kita yra ligos, ypač psichinės, kuriomis rūpintis turi medicinos mokslas. Tad prieš atliekant egzorcizmą svarbu įsitikinti, kad čia susidurta su Piktojo buvimu, o ne su liga. (KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMAS (KBK), 1673)

Žodis egzorcizmas apima šias reikšmes:

1. Iškilmingas (didysis, viešas) egzorcizmas: jo tikslas yra išvaryti piktąją dvasią iš apsėsto žmogaus ir išlaisvinti iš demonų įtakos. Tai sakramentalija, kurią gali teikti vyskupas arba jo įgalioti dvasininkai. Šis egzorcizmas vykdomas pagal Romos Apeigyno nurodymus. Jis yra viešas, jeigu jį atlieka įšventintas Bažnyčios tarnas, kuris tai daro Bažnyčios vardu ir autoritetu, su galia, gauta per kunigystės šventimus. Kunigas negali tos galios naudoti be aiškaus vietos ordinaro leidimo.

2. Privatūs (mažieji arba paprastieji) egzorcizmai: jie nėra egzorcizmai tikrąja šio žodžio prasme, nes nevartojama iškilmingojo egzorcizmo formulė, t.y., tiesiogiai neįsakinėjama piktajai dvasiai. Tai visų tikinčiųjų kalbamos individualios maldos, pvz., prašymas apsaugoti nuo piktojo pagundų ir varginimo. Tokios yra ir vidinio gydymo maldos. Apskritai tai yra užtarimo maldos būdas, kurį gali naudoti visi kunigai arba religinės bendruomenės, vadovaujamos kunigo ar diakono. Tai nėra iškilmingi egzorcizmai, nors jų tikslas – išlaisvinti iš demonų įtakos (tačiau ne iš paties apsėdimo).

3. Krikšto egzorcizmas: speciali malda Krikšto apeigose nuo pat krikščionybės pradžios.

4. Egzorcizuoto vandens, aliejaus, druskos ir smilkalų vartojimas: tai gali daryti kiekvienas tikintysis, kai tai yra reikalinga. Vandenį, aliejų, druską ir smilkalus pašventinti gali bet kuris kunigas (nebūtinai egzorcistas), naudodamasis Romos Apeigynu.

Egzorcizmas nebus veiksmingas, jeigu jį gaunantis žmogus neturės noro atsiversti, o ypač jei neišsižadės nuodėmės. Negalima palikti velniui atlapotų savo sielos durų, nes jis gali grįžti ir dvigubai smarkiau užpulti. Evangelijoje pagal Matą Jėzus moko, kad „Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda. Tada ji sako: „Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau”. Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma. Taip atsitiks ir šiai piktai kartai” (Mt 12, 43-45). Taigi egzorcizmo tikslas nėra tik išvaryti pačią piktąją dvasią ir nutraukti jos įtaką, bet svarbiausia, kad žmogus atsiverstų ir būtų nukreiptas į gyvo tikėjimo kelią. Išlaisvinimo pagrindą sudaro atsivertimas ir atsiskyrimas nuo blogio.

Neretai išlaisvinimo veiksmų imasi pavojaus nesuvokiantys žmonės, pvz., pasauliečiai, įvairūs bioenergetikos specialistai, būrėjos, kerėtojai ir kiti. Po šių žmonių atliktų veiksmų iš pradžių pastebimas tariamas kamuojamo asmens būklės pagerėjimas (tai placebo efektas, arba velnio apgaulė), po kurio kentėjimas grįžta su nauja jėga. Todėl reikia vengti tokių „gydytojų”, o kliautis kunigų egzorcistų pagalba – plačiau skaityti čia.