Malda – sielos kvėpavimas

Viešpats mums primena nepaliaujamos maldos svarbą (Lk 18, 1 – 8), kurios dėka Jis nori būti ir bendrauti su mumis; nori mus apsaugoti nuo klaidų ir suteikti pagalbą tinkamu laiku…

Apaštalas Paulius ragina tikinčiuosius: „Be paliovos melskitės“ (1 Tes 5, 17). Jis byloja apie mūsų pastangas būti su Esančiuoju ir nuolatos atsiduoti Jam. Kasdien, kai tik pabundame, iki tol, kol vėl užmiegame, mes turime prisiminti, kad Dievas yra su mumis, ir, kad Jis aktyviai veikia mūsų mintyse bei veiksmuose. Taigi nuolatinė malda – pastovus pasitikėjimas Dievu ir mūsų bendravimas su Juo.

Kai tik mūsų mintys nukrypsta į nerimą, baimę, nusivylimą ar pyktį, turime budėti, ir, pastebėję juos savo nuotaikų kaitoje bei elgesyje, kvieskime pagalbon Šventąją Dvasią, kad vėl galėtume susigrąžinti ramybę ir dėmesingą proto budrumą. Ne veltui tautų apaštalas mokė: Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami. Pauliaus maldų kartelė yra pakelta į antgamtines aukštumas. Jis bylojo: „Visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui“ (Fil 4, 6). Taigi negalime užmiršti nei vieno iškilusio poreikio, – viską patikėkime Visagaliui ir Visažiniui! O jei kas nors sakytų: „Iš begalinės meilės Viešpats rūpinasi visu mano gyvenimu, todėl nebūtina stengtis į Jį kaskart su malda kreiptis“, tuomet tegul juos tepamoko ši iliustracija.

Vieno kaimo gyventojo šulinio vanduo buvo tyras ir šaltas. Karščiausiomis vasaromis ir didžiausių sausrų metu jis neišždžiūdavo, ir todėl jo šeimininkui jis buvo kaip atgaivos šaltinis.   Vėliau sodyba buvo rekonstruota: įvesta elektra, o nutiesus vandentiekį, namuose ėmė tekėti karštas bei šaltas vanduo. Ilgainiui senasis šulinys tapo nereikalingas, tad buvo nuspręsta jį užkalti ir palikti nenumatytiems atvejams ateityje.

Po daugelio metų, įkvėptas šviesių vaikystės prisiminimų apie gaivų ir tyrą vandenį, minėtas žmogus atvėrė šulinį ir nuleido į jį kibirą, tikėdamasis pasemti nostalgiją keliančio vandens. Jo nuostabai, ilgus metus tarnavęs ir didžiausias sausras atlaikęs šulinys, buvo visiškai nusekęs. Suglumęs, jis kalbėjosi su vietiniais gyventojais, siekdamas išsiaiškinti, kodėl taip nutiko. Jis sužinojo, kad vanduo į tokio tipo šulinius atiteka šimtais mažų požeminių upeliūkščių. Kol vanduo semiamas, šuliny nuolatos atsiranda vietos naujam vandeniui atitekėti, todėl upeliais visada teka srovė, neleidžianti jiems užakti. Tačiau nustojus naudoti šulinio vandenį, tuose upeliuose prisirenka purvo, ir vanduo nebeteka. Taigi šulinys išdžiūvo ne todėl, kad buvo dažnai naudojamas, bet priešingai –  kad liovėsi jo eksploatacija…

Mūsų sielos yra panašios į minėtą šulinį. Kai dėl tam tikrų priežasčių imame tolti nuo Jėzaus, ignoruojame maldos gyvenimą, gyvojo vandens šaltiniai (žr. Jn 7, 38) mumyse užanka, tampame dvasiškai drungni, ir mes nė nepastebime, kaip ateina „aštunti sausros metai“. Negerdami iš Dievo mums teikiamų giliųjų versmių, ilgainiui prarandame bet kokį poreikį gerti, ir todėl gyvenimas be maldos – kelias į niekur…

Dvasinio gyvenimo žinovas Evagrijus Pontietis, gyvenęs apie 345 – 399 metus, mokė: „Mums nėra įsakyta nei be paliovos dirbti, nei budėti, nei pasninkauti, bet mums yra įstatymas melstis nepaliaujant, nes protas natūraliai sukurtas melstis“. Ši ištarmė grindžiama apaštalo Pauliaus žodžiais: „Be paliovos melskitės!“ (1 Tes 5, 17) Žinoma, malda yra panaši į darbą, nes reikalauja tam tikrų pastangų. Bet ji nepanaši į keptą balandį, savaime lekiantį į burną. Kol nepradėsime melstis, tol nepradėsime alkti Jėzaus artumos ir gyvensime perdėm asmeniniame pasaulėlyje. Rašytojas Tomas Kelis (Thomas Kelly) rašo: „Iš tiesų maldos darbas neatima laiko, o tik užima visą gyvenimą. (…) Protinį gyvenimą galime suderinti taip, kad vienu metu galėtume mąstyti, aptarti, matyti, skaičiuoti ir patenkinti visus išorinius poreikius. Bet giliai viduje, užkulisiuose, subtilesniame lygmenyje, galima melstis ir garbinti, giedoti ir šlovinti bei jautriai priimti Dievo kvėpavimą“.

Kai Kristus mūsų klausia: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8), – įspėja, jog šio pasaulio įvairiausios vilionės bei gundymai gali pavojingai silpninti net krikščionių tikėjimą, nes vis didėjanti regimųjų dalykų gausa bei jų užvaldanti įtaka nustelbia gyvenimą tikėjimu į Jį.

Viešpatie, suteik mums nesiliaujantį širdies troškimą, kad su arkivyskupu Taitu galėtume sakyti: ,,Noriu, didesnio, gilesnio ir tikresnio maldos gyvenimo“.

Kun. Vytenis Vaškelis