Sakramentalijos

1667 „Šventoji Motina Bažnyčia įsteigė sakramentalijas. Jos yra šventi ženklai, kurie panašiai kaip sakramentai ženklina ypač dvasinius, Bažnyčios maldomis gaunamus vaisius. Sakramentalijos parengia žmones priimti savitą sakramentų veikimą ir pašventina įvairius gyvenimo atvejus.“

BŪDINGI SAKRAMENTALIJŲ BRUOŽAI

1668 Sakramentalijas įsteigė Bažnyčia kai kurioms bažnytinėms tarnyboms, kai kurioms žmogaus būsenoms, labai įvairiems krikščioniško gyvenimo atvejams, taip pat žmogaus vartojamiems daiktams pašventinti. Pagal ganytojiškus vyskupų nurodymus jos taip pat gali atsiliepti į ypatingas kurio nors regiono ar laikotarpio krikščionių reikmes, jų savitą kultūrą ir istoriją. Sakramentalija – tai malda, kurią dažnai lydi tam tikras ženklas: rankos uždėjimas, kryžiaus ženklas, krikštą primenantis pašlakstymas švęstu vandeniu.

1669 Sakramentalijų pagrindas yra Krikštu gautoji kunigystė: kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas būti „palaiminimu“ ir laiminti. Dėl to kai kuriems palaiminimams gali vadovauti ir pasauliečiai; kuo labiau palaiminimas siejasi su bažnytiniu ir sakramentiniu gyvenimu, tuo labiau jam vadovauti paliekama įšventintam teikėjui (vyskupui, kunigui, diakonui).

1670 Sakramentalijos neduoda Šventosios Dvasios malonės tokiu būdu kaip sakramentai, tačiau Bažnyčios malda jos parengia gauti malonę ir su ja bendradarbiauti. „Beveik kiekvieną tikinčiųjų gyvenimo įvykį pašventina, kai jie yra deramai pasirengę, Dievo malonė, kylanti iš velykinės Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo paslapties; iš Jo gauna savo galią visi sakramentai ir sakramentalijos. Ir vargu ar bet kokio deramo medžiaginių daiktų vartojimo nebūtų galima nukreipti žmogaus pašventinimui ir Dievo pagarbinimui.“

ĮVAIRIOS SAKRAMENTALIJŲ FORMOS

1671 Sakramentalijos pirmiausia yra asmenų palaiminimai ir (valgio, daiktų, vietų) pašventinimai. Kiekvienas palaiminimas – tai Dievo pašlovinimas ir malda, kuria prašoma Jo dovanų. Dievas Tėvas laimina krikščionis Kristuje „visokeriopa dvasine palaima“ (Ef 1, 3). Dėl to Bažnyčia laimina, šaukdamasi Jėzaus vardo ir, kaip įprasta, darydama šventą Kristaus kryžiaus ženklą.

1672 Kai kurių palaiminimų bei pašventinimų veikimas yra tvarus: jie pašvenčia asmenis Dievui, o daiktus bei vietas paskiria vien tik liturginėms reikmėms. Iš teikiamų asmenims palaiminimų – o jų negalima tapatinti su sakramentiniu įšventinimu – minėtini: vienuolyno abato ir abatės palaiminimas, mergelių ir našlių įšventinimas, vienuolių įžadų apeigos ir kai kurioms bažnytinėms tarnystėms tinkamų asmenų (lektorių, akolitų, katechetų ir t. t.) palaiminimai. Iš daiktams skiriamų palaiminimų kaip pavyzdį galima paminėti šventųjų aliejų, liturginių indų ir rūbų, varpų ir t. t. šventinimą. (KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMAS (KBK)