Nazareto Šeimos pamokos
Mokytojai tampa mokiniais
Kaip Švenčiausios Trejybės Asmenys yra vienintelio Dievo „šeima“, taip Nazareto Šeima yra Jėzaus šeimyna, kurioje pirmuoju smuiku griežė ne Dievo Motina su šv. Juozapu, bet Dievo Tėvo iš Aukštybių Siųstasis. Tiesa, būdamas kūdikiu, Jis visiškai priklausė nuo Marijos bei globėjo Juozapo paslaugaus rūpestingumo. Tačiau ilgainiui Jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su Juo. Marija ir Juozapas (naujagimio Jėzaus rūpestingiausi globėjai bei mokytojai) palaipsniui tapo Jo mokiniais, nes išmintį pateisina jos darbai. Kai dvylikametis Jėzus Jeruzalės šventykloje kalbėjosi su Rašto aiškintojais apie tikėjimo dalykus, gimdytojai ne tik „stebėjosi Jo išmanymu“ (Lk 2, 47), bet ir suprato, jog Jo artimumas savo Tėvui neturi ribų…
Tyrumas – šventumo brolis
Išminties pilnatvė – tiesioginė nuoroda į absoliučią išmintį, kuri yra Visagalio savastis. Neužmirštama tiesa: Įsikūnijusysis yra ir tikras žmogus, ir tikras Dievas. Vaiko (vėliau jaunuolio) Jėzaus mąstymo gilumą, minčių tyrumą, sutelktumą ir skvarbumą, atminties gerumą bei kitas savybes lėmė antgamtinis nenuodėmingumas. Kai žmogus yra laisvas nuo gimtosios kaltės pasekmių, tada niekieno netrukdomas jo sąmonės imlumas Dievo žodžio tiesai tapatinasi su tauriausiu troškimu savo gyvenimą grįsti vien šventumo siekimu… Tuo pasižymėjo Marija – Nekaltai Pradėtoji, kuri pati, būdama laisva nuo bet kokio nedorumo šešėlio, visa esybe veržėsi į Dievo artimumą, ypač būdama dėkinga Jėzui, kurio dorybių šviesa, tolydžio stiprėdama, ne tik pašventinančiu kilnumu persmelkė Jo paties žmogiškumą, bet tų spindulių palaimingą poveikį jautė kiekvienas Nazareto gyventojas, kam tik „nusišypsodavo“ galimybė su Juo pabendrauti…
Maldinga kova ir galutinė palaima
Daugiausia Marijos, Juozapo ir Jėzaus tarpusavio bendrystę stiprino kasdienė malda; pirmiausia, kai jie aukštino Dievo vardą bei Jo valią. Nors Šventąją Šeimą saugojo dangaus angelai, bet vis tiek reikėjo jai melstis, kad atsitolintų tamsybių jėgos, klastingai kėsindamos (beje, bergždžiai!) įvilioti į pagundų spąstus. Juk kur susitelkia amžino gerumo pajėgos žemėje, ten ima siausti piktosios dvasios, nes jose glūdintis absoliutus blogis, alsuodamas degančiu keršto įsiūčiu, ypač trokšta pakenkti tiems, kuriuos Dievas išaukštins savo Karalystėje… O kas gi kitas, jei ne Dievo Avinėlis yra vertas visa pranokstančios šlovės, kuris, kaip naujas ekumeninis vertimas byloja: Būdamas Dievo pavidalo, nemanė pasiglemžti lygybės su Dievu, bet padarė save nieku, prisiimdamas vergo pavidalą, tapdamas panašus į žmones ir išore pasidaręs kaip žmogus (Fil 2, 5 – 7).
Malda – tikėjimo darbų žadintoja
O, kad tėvai kasdien stengtųsi maldos gyvenimui teikti pirmumą, tada vaikai pamatytų konkretų pavyzdį, kaip reikia, nerizikuojant prarasti net savigarbos trupinio (beje, orumas maldos aplinkoje tik auga), ramiai išdrįsti (drauge su gimdytojais) atsiklaupti prieš čia ir dabar esantį Gyvąjį ir Jam padėkoti, Jį pagarbinti ir paprašyti, kad Jo laiminanti ranka lydėtų kiekvieną jų žingsnį. Tuomet tikrai mažėtų tarp tėvų ir jų atžalų pykčiai ir nesutarimai, susipriešinimai ir atsikalbinėjimai! Tada nuoširdžios tėvų pastangos savo atžalų širdyse pasėti nenykstančių dorybių sėklas, nebūtų tarsi šauksmas tyruose. Nuosekliai dorybingi tėvų veiksmai susilauktų ir atitinkamo vaikų atoveiksmio, nes po visus šeimyniškius Dieve apjungusios maldos, darbai juk bus tik kaip į Jį veržimosi pasekmė…
Taigi šeima – grynai Dievo dovana, – kaip mokykla, kurioje mokosi suaugę ir maži… Čia tikroji mokytoja – Šventoji Dvasia. Ji skelbia ne save, o Evangeliją. Laimingi, kurie leidžiasi vadovaujami Dvasios, nes Ji tiesiausiu keliu nuves ten, kur dabar gyvena ir visų mūsų laukia Nazareto Šeima.
Kun. Vytenis Vaškelis