Budrumas – maldos sūnus
Jėzaus antrojo atėjimo belaukiant
Nors nuo Advento pirmojo sekmadienio pradedame ruoštis Mesijo, apsireiškusio bejėgiško kūdikio pavidalu Betliejuje, šventei, bet tai – taip pat priminimas, jog, kaip svarbu mums laukti ir antrojo Jo atėjimo, įvyksiančio pasaulio pabaigoje. Tada Žmogaus Sūnus apsireikš pjauti ne tik Jam ištikimai tarnavusiųjų geradarybių derlių (žr. Apr 14, 15 – 16), bet ir dviašmeniu kalaviju ištikti neklusnias tautas (Apr 19, 15). O kadangi mes nežinome, kada ateis Šeimininkas, todėl, kad staiga atėjęs, mūsų neužkluptų į negrįžtančio laiko tėkmę pro pirštus atsainiai žvelgiančių, Jėzaus paliepimą: Budėkite (Mk 13, 33) (kai kuriuose rankraščiuose pridedama: Ir melskitės), priimkime kaip vieną iš svarbiausių dalykų gyvenime.
Ant maldos pagalvės
Tebūna šis daugybę gyvenimo sričių apimantis budėjimas pašventintas sustiprintos maldos malone. Mūsų budrumas taps akylesniu dėmesingumu, kai dažniau prisiminsime Mokytoją (kopiantį į kalną melstis), kuris po daugybės atliktų dienos darbų ieškojo tylos atgaivos valandų, priglusdamas prie ant Tėvo kelių padėtos maldos pagalvės… Kai milijonai žmonių eidavo ilsėtis, Jis už juos (ne vien už savo dvylika sekėjų) melsdavosi, kad jie rytmetį, pakirdę iš miego, su malda pajėgtų atpažinti gundančias pasaulio tuštybes bei iliuzines svajones, ir, atmesdami jas, budriai bei maldingai teiktų pirmumą gerumo darbams, liudijantiems, jog turime vieni kitiems tarnauti su tuo, ką turime.
Melstis – mokytis klausyti
Vienas svarbiausių maldos mokymosi momentų yra kviesti Viešpatį, kad būtume Jo artume. Kai kas galvoja, jog tereikia ištarti vieną kitą maldos žodį ir Dievo Dvasios jėga teka per mus į kitus. Bet iš tiesų taip nėra. Savo širdies „antenas“ – maldos kreipinius -turime nustatyti panašiai kaip nustatomi, pavyzdžiui, radijo imtuvai, kad priimtų tinkamus dažnius. Taigi meldžiamės, bet rezultatų nematyti… Aiškėja, jog savo maldos „imtuvų“ nebuvome nustatę priimti Dievo „bangas“. Turime budėti, kad savo malda neužbėgtume Viešpačiui už akių. Jis labiau į mus nori prabilti nei mes į Jį. Mes galime melstis iš įpročio, o Jis į mus kreipiasi tik meilės, ir mes galime pradėti Jį girdėti, kai suvokiame, jog kantrybė – Dievo klausytis maldoje mokymosi dorybė… Rašytojas S. Kierkegardas kartą pastebėjo: Žmogus meldėsi, ir iš pradžių jam atrodė, kad tik jis kalba. Bet pamažu jis vis tilo ir galiausiai suprato, kad melstis reiškia klausytis. Viešpatie, mokyk mus advento metu išgirsti Tavąjį balsą, patirti Tavo įkvėpimą…
Jo maldos pamokos
Vienas autorius įžvalgiai rašė: „Nepaprasta Jėzaus maldavimų trukmė. Ilgos budėjimo valandos Jam neprailgo. Šaltas vėjas neatvėsino Jo pasišventimo. Niūri tamsa neužtemdė tikėjimo, o vienatvė nesutrukdė Jo atkaklumui. Mes negalime pabudėti su Juo vienos valandos, o Jis dėl mūsų budėjo ištisas naktis. (…) Malda buvo Jo priebėga ir paguoda… Ar neturėtume iš Jėzaus pasimokyti atsiskirti maldai, kai patiriame išbandymus ar norime apmąstyti naujus siekius Mokytojo šlovei skleisti? Viešpatie Jėzau, išmokyk mus melstis“.
Skirtingų sprendimų padariniai
Dievo Avinėli, mokyk mus su malda priimti tuos Tavo leistus likimo smūgius, kurie mus brandina Amžinybei ir padėk taip budėti, kad, atmesdami nuodėmę, išvengtume ir skausmingo savo gėdos išgyvenimo, turinčio tiesioginę sąsają su tų nelaimingųjų dalia, kuriems atpildas – Dievo akis į akį neregėjimo kančia Anapusybėje – buvo ir visada išlieka, kaip jų sąmoningo nenorėjimo žemėje tarnauti savo Kūrėjui esminio apsisprendimo pasekmė…
Palaimingas prabudimas
Dieve Tėve, mokyk mus taip apsivilkti Kristumi, kad nebelepintume savo kūno ir netenkintume jo geidulių (plg. Rom 13, 14). Taigi budėti – prabusti iš dvasinio drungnumo miego ir lenktyniauti ne tik tarpusavio pagarba (Rom 12, 10).
Kun. Vytenis Vaškelis