Artėjame prie Tavęs
Pirmasis sekmadienio skaitinys – džiugus ir tikinčiųjų pasitikėjimą žadinantis Zacharijo pranašavimas apie Ateisiantįjį, kuris nuolankus, Verbų sekmadienį įjos ant asiliuko į Jeruzalę (Zch 9, 9), ir minia Jam teiks garbę… Tačiau tai nebus Velykų procesija, kurioje garbinamas nuodėmės ir mirties Nugalėtojas. Sukurstyti žmonės, ką tik liaupsinę Emanuelį, po kelių dienų ne savo balsu šauks: Ant kryžiaus Jį! Ir tik tada, kai Jis kankinystės mirtimi pašlovins Tėvą, ims brėkšti viltingiausio Gyvenimo aušra galutiniam pasaulio perkeitimui…
Antrame skaitinyje iškeliamas nepaprastas Dievo Dvasios vaidmuo. Naujame ekumeniniame vertime rašoma: Bet jūs esate ne kūne, o Dvasioje, jei jumyse gyvena Dievo Dvasia (Rom 8, 9). Kai su tikėjimu Ją kviečiame į savo širdį, Ji ateina ir su Sūnumi bei Tėvu (trejybinis Dievas nedalomas) apsigyvena mumyse (plg. Jn 14, 23). Kas gimsta iš aukštybių, klauso nebe savo kūno įnorių, o pasiveda Šventosios Dvasios vedimui. Kaip žuvis gyvena plaukiodama vandenyje, o žmogus – kvėpuodamas žemėje, taip tikintysis gyvena Dvasioje. Tikintysis gali trumpai nekvėpuodamas, pavyzdžiui, kaip žuvis, plaukti paniręs vandenyje, tačiau, kai jis sąmoningai savo gyvenimą patiki Viešpačiui Jėzui ir, kiek pajėgdamas, laikosi Jo mokymo, nuo to momento jo tikrasis „plaukimas“ vyksta neturinčiam krantų Dvasios vandenyne. Taigi ne tik jis esti Dvasioje, bet ir Dvasia – jame.
Kai savo protą maitiname Dievo žodžio apmąstymų duona ir malda palydime kiekvieną savo pastangą patikti Viešpačiui, tada savaime vis plačiau atveriame širdis Šventosios Dvasios maloningam mūsų sielų užvaldymui bei visų gyvenimo sričių pašventinimui. Atsiduodame Dvasios vedimui į viską žvelgti per Kristaus mokymo prizmę. Tada Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui (Rom 8, 28) ir padeda marinti kūno darbus, kad visiškai priklausytume Prisikėlusiajam, „kuris iš mirusiųjų atgaivins ir mūsų marius kūnus savo Dvasia, gyvenančia mumyse“ (žr. Rom 8, 11). Dėkojame Jai, kad vis labiau artėjame prie vieno iš svarbiausių Biblijos siekinių išsipildymo: Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla (1 Jn 3, 9).
Šį sekmadienį Evangelija skelbia, kaip amžinasis Žodis šlovina Dievą Tėvą. Jėzus kreipiasi į Jį, kaip visavaldystės raktus Turintįjį. Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie (Mt 11, 25). Tai mums primena, koks nesuvokiamai didis Visagalis ir Visažinis! Jis viešpatauja visiems dalykams ir tobulai viską žino.
Kai kas gali pagalvoti, kad jei iš tiesų tokia mums protu nesuvokiama yra galinga Būtybė – Dievas, kodėl Sūnus šlovina savo Tėvą už tai, kad tikėjimo lobius Jis paslėpė nuo tų, kurie esti išmintingi bei sumanūs savo pačių akyse ir Dievo Karalystę apreiškia tik mažutėliams? Jis juk siuntė Sūnų į žemę išgelbėti ir didžiausius kietasprandžius. Ne mums žinoti laiką, kada išmuš atsivertimo valanda ir tiems, kuriems Viešpats siųs tik Jam vienam iš anksto žinomus ir individualiai kiekvienam skirtus išbandymus, kurie jiems taps vienu iš lemtingų gelbstinčios malonės galimybių, skatinančiu pagaliau suvokti, jog ne jie patys sau yra „pasaulio bamba“ – visatos ašis, bet Tikrasis, trokštantis išgirsti vienintelį atsiverčiančiojo kad ir tokį prašymą: Pasigailėk manęs, Dieve! Ne veltui Jėzus kalbėjo, kad danguje džiūgavimas tik dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio yra visus kitus džiaugsmus pranokstantis dalykas…
Dievo žodžių svarba nepriklauso nuo laiko tėkmės. Kaip Jėzus Kristus tas pats vakar, šiandien ir per amžius, taip ir Jo žodžiai, kaip ir Jo ištikimybė, amžini (žr. Ps 119, 89 – 90). Todėl ir dabartiniais aukščiausių technologijų kūrimo laikais (tokio civilizacijos klestėjimo iki šiol nėra buvę, deja, lydimo ir daugelio moralinio nuopuolio), kai žmogus, susižavėjęs savimi, iškelia savo intelekto kūrybinius pasiekimus virš visko, visiškai ignoruodamas esminį dieviškos meilės dėmenį visuomenės gyvenime, nuo kurio priklauso žmonių giminės tikroji Ateitis, klysta, nes kardinaliai prieštarauja Dievo Apreiškimo tiesai – pažinimas išpučia, o meilė ugdo (1 Kor 8, 1).
Nesupriešiname Dievo meilės su pažinimo svarba. Tačiau ne mokslas ir technologijos yra Dievas, o Gailestingumas. Todėl Geroji Žinia skelbiama pirmiausia tiems, kurių širdys tyros bei atviros Tiesos priėmimui ir jų gyvenimų esminiam pertvarkymui.
Viskas priklauso ne vien nuo žmogaus triūso, o nuo atsivėrimo malonei. Jei bus kuo daugiau ateinančiųjų pas Kristų, kad Jam patikėtų visas savo naštas ir su malda širdyje savo kūrybiniu indėliu prisidėtų prie visuomenės gerovės augimo, tik tada mūsuose būtų išlaikoma tam tikra blogio bei gėrio jėgų pusiausvyra…
Žvelkime į save, ir su tikėjimu bei malda neškime Jėzaus mums duotas naštas. Tada Jėzui, antrą kartą prieš pas mus ateinančiam ir klausiančiam: Ar atėjęs berasiu žemėje tikėjimą?, „palengvinsime“ atsakymą, tardami: „Viešpatie, nors stengiausi gyventi Tavuoju tikėjimu, bet pasigailėk manęs, kad ne viską padariau, Tavo vardą skelbdamas!“
Kun. Vytenis Vaškelis