KRISTAUS PRISIKĖLIMAS (VELYKOS) A 2023

Prisikėlimas iš numirusių

Kai šv. Velykų rytmetį tikintieji gausiai renkasi į bažnyčias švęsti Kristaus Prisikėlimą, vieni daugiau, o kiti mažiau tiki, jog Jis trečią dieną buvo prikeltas iš numirusių, ir dėl to, pasak vieno teologo, ir jiems „gresia“ prisikėlimas iš numirusių. Todėl krikščionys Kristaus pergalę prieš mirtį švenčia dvasiškai pakiliai bei džiugiai. Kristus tikrai prisikėlė, Jam – Aleliuja!, tarsi patvinusi upė laisvai liejasi Jį ne tik žodžiais garbinančiųjų širdyse.

Tačiau anuomet taip nebuvo. Velykų rytui auštant, niekas apie kažkokią Prisikėlusiojo garbei rengiamą procesiją net išdrįsti pagalvoti negalėjo. Žydus, prielankius Mesijui, mačiusius Nukryžiuotojo mirtį, kaustė nusivylimas bei nerimas. Jie manė: „Tas, kuris kitus, po jų mirties, vėl į šį gyvenimą pašaukdavo, pats dabar guli kape, mirties ant menčių paguldytas…“

Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė beviltiška. Viešpaties planuose nebūna padėties be išeities. Kol Jėzus savo mokiniams leido išgyventi slegiantį liūdesį (dėl Jo netekties) ir baimę, kad fariziejai juos gali persekioti, jie buvo atsidūrę nežinojimo, ką toliau daryti, tamsoje.

Visus abejonių rūkus ėmė sklaidyti pergalingos vilties spindulys, įsižiebęs ne apaštalų, o moterų, Marijos Magdalietės, Jokūbo bei Juozapo motinos Marijos ir Salomės širdyse. Ne kas kitas, o būtent jos (plg. Mk 16, 1) pirmosios Velykų rytą, saulei tekant, atskubėjo prie kapo ir be galo nustebo, – įėjimas laisvas, nes didžiulio akmens ant rūsio angos nebėra! Buvo neįmanoma nežengti į kapą, kur turėjo gulėti Šventojo kūnas. Įėjusios į kapo rūsį, išvydo sėdintį jaunuolį baltais drabužiais, pirmąjį šv. Velykų šauklį.

Nors Jėzaus kūno jau nebebuvo, ir jos nusigando, bet kai tik išgirdo jaunuolio – angelo – žodžius: Nenusigąskite! (…) Jis prisikėlė, Jo čia nebėra… Eikite, pasakykite Jo mokiniams ir Petrui: Jis eina pirma jūsų į Galilėją. Ten Jį pamatysite, kaip Jis yra jums sakęs, viskas kardinaliai ėmė keistis. Nesvarbu, kad minėtų moterų širdys dar virpėjo dėl to, ką pamatė bei išgirdo, bet jų tikėjimas bei pasišventimas Viešpačiui pranoko artimiausių Jėzaus mokinių atsidavimą Jam… Ne jie, bet jos tapo naujosios Žinios apaštalėmis.

Net tada, kai moterys, sugrįžusios nuo kapo, gyvai mokiniams liudijo apie Prisikėlusįjį, tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo. Tiesa, Petras pašokęs nubėgo prie kapo, bet ten pamatęs tik drobules, grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę. Taigi Jėzaus kūno nebuvimas jį nepaskatino tikėti Tuo, kuris iš tiesų prisikėlė. Jam neapsireiškė joks dangaus pasiuntinys, skelbiantis, jog Mesijas yra amžinai gyvas. Petras net galėjo truputį pavydėti toms moterims, kurios kape matė angelus ir girdėjo juos kalbant, o jis, net būdamas Uola, ant kurios Jėzus pastatys savo Bažnyčią, nesulaukė šios malonės.

Viešpaties valia buvo kitokia. Jam ir jo draugams paprasčiausiai reikėjo ramiai priimti tai, ką skelbė jų bendražygės, ir ruoštis visam gyvenimui įsimintinai su Prisikėlusiuoju susitikimo šventei Galilėjoje. Žinome, kad prisikėlęs iš numirusių, Jėzus pasirodė visiems Vienuolikai (…), priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę Jį prisikėlusį. Beje, iš apaštalų vienintelis Jonas, kuris su Petru buvo atbėgęs prie Jėzaus kapo, pamatęs, jog kapas tuščias, gavo malonę tikėti Jo prisikėlimu. Todėl jam minėti Pasirodžiusiojo priekaištai nebuvo taikomi.

Žvelgiame į savo sielos vidų ir klausiame: „Ar tikiu tuo, ką skelbė Marija Magdalietė po susitikimo su Prisikėlusiuoju?“ Jei taip, tada mūsų kasdienybė pirmiausia mums patiems turi liudyti, jog iš tiesų stengiamės labiau gyventi tikėjimu ir vis mažiau remiamės tais dalykais, kuriuos matome… Čia viską lemia maldingas artimumas su Juo. Kaip Marija Magdalietė nieko nelaukdama apkabino Pasirodžiusįjį ir nebenorėjo Jo paleisti, taip ir mes tik kasdien skirdami Jam savo laiko betarpiškai bendrystei, pavyzdžiui, Švenčiausio Sakramento adoracijai, garbinsime Jį ir sulauksime netikėto malonių proveržio…

Tiems, kurie kaskart skiria laiko Eucharistinio Jėzaus adoracijai, pats Viešpats labai viltingai 2020 metais išleistoje Katalikų pasaulio leidyklos knygoje (In Sinu Jesu), „Kai Širdis kalba širdžiai“ per vieną vienuolį kunigą byloja: Tai, ką tau duosiu, neturės jokio kartumo (…). Aš tau duosiu tik savo šviesą, tiesą, saldybę, meilę ir dalį visose Mano būsenose ir visuose Mano slėpiniuose. Įvesiu tave į slapčiausią savo Šventovę, kur Aš garbinu savo Tėvą kaip Jo amžinasis Kunigas ir aukojuosi Jam kaip amžinoji meilės Auka.

Tai – gyvybe alsuojanti Velykų dvasia, panardinanti mus Dievo artumos gelmėje.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content