Skirtingi brolių pasirinkimai

Paklusnumo problema

Kokios skirtingos dviejų brolių pirmosios reakcijos į vieną ir tą patį savo tėvo prašymą? (Mt 21, 28-30) Tarsi jiedu būtų turėję du tėvus, skirtingai juos auklėjusius. Kai tėvas juos paprašė padirbėti vynuogyne, jis nesakė, kad jie turės nešti dienos ir kaitros naštą, kaip tie pasamdyti darbininkai, iš pavydo skundęsi šeimininkui, jog ir kiti, vos valandą dirbusieji, taip pat gavo po denarą. Čia gimdytojas savo vaikus kvietė į darbą, ne kaip samdinius, kuriems jų pačių vienadieniai interesai yra jų susikurti stabai (plg. Jn 10, 12 – 13), bet kaip mylimiausius savo vaikus, kurie galėjo iš karto paklusti savo tėčiui – daryti tai, kas liepta, ir būtų buvęs puikus liudijimas, jog neveltui jie nuo mažumės šeimoje buvo mokomi eiti dorybėmis grįstu keliu. Tačiau tėvo širdžiai šį kartą nebuvo lemta pradžiugti, – dėl atžalų neklusnumo per jo širdį nuvilnijo nerami liūdesio banga…

Palyginimo sušiuolaikinimas

Jei šio sekmadienio Evangelijos palyginimui suteiktume šiuolaikinį perfrazavimo kontekstą, galėtume tėvo dialogus su savo vaikais pavaizduoti kad ir tokia iliustracija. Vyras turėjo du sūnus. Jis priėjo prie pirmojo ir sako:
– Sūnau, ar galėtum nuplauti automobilį ir nušluoti kiemą priešais garažą? – Negaliu! Po dešimties minučių prasidės įdomios rungtynės, nenoriu jų praleisti… Kai įsijungė televizorių ir pradėjo žiūrėti žaidimą, rungtynės neužvaldė jo jausmų (buvo gana nuobodžios), ir sūnus prisiminė, kaip jis nemandagiai bendravo su tėčiu ir jį įskaudino. Jis atsiminė, kiek kartų tėvas leido laiką su juo, nors buvo labai užsiėmęs. Tėtis vežėsi jį į keliones ir stovyklauti, o kai sirgo, juo rūpinosi ir meldėsi.
Po kelių minučių vaikinas išjungė televizorių, apsivilko darbinius džinsus ir nuėjo į garažą. Nuplovė mašiną ir sutvarkė kiemą.
Tėvas tuo metu buvo sode, už namo. Ten rado savo antrąjį sūnų, kuris skaitė mėgstamą kompiuterinį žurnalą. Jis priėjo prie jo ir paklausė, ar norėtų daryti tai, ko brolis nenorėjo.
– Žinoma, tėti! Greitai tai padarysiu! – nedvejodamas atsakė  šis. Tačiau po kurio laiko pamiršo, ką buvo pažadėjęs… Netrukus pas jį atėjo draugai, ir su jais pradėjo žaisti kompiuterinį žaidimą.

Atsivertimo prošvaistė

Pirmojo sūnaus atsakymas: Nenoriu, nors atrodė labai nemandagus ir arogantiškas, laužantis elementaraus elgesio rėmus, bet jame glūdėjo nuoširdaus atvirumo kibirkštis, galinti įžiebti uolios veiklos liepsnelę. Taip ir nutiko, kai minėtas sūnus po neapgalvotai pareikšto atsisakymo dirbti, pradėjo galvoti, ką padarė; suprato klydęs, pakeitė savo sprendimą ir kibo į darbą. Dėl to, kad (nors ir suvėlinęs) ėmėsi darbo, tikėtina, jog už tai jį aplankė įžvalgos malonė, kuri bylojo: Brolau, kai kitą kartą išgirsi tėvo kvietimą ar prašymą, pirmiausia nors trumpai apsvarstyk, ką girdėjai ir kas į tave kreipėsi, ir tik tada priimk sprendimą, dėl kurio nebeteks gailėtis!

Pažado netesėjimas

Antrojo sūnaus atsakymas tėvui – nenatūraliai mandagus, atmieštas išorinio padorumo veidmainiškumu: „Einu, viešpatie“, bet nenuėjo. Geriau būtų diplomatiškai patylėjęs, nei begėdiškai apsimelavęs. Kas sako savo tėvui, kad eina dirbti ir šio pažado neparemia menkiausiu veiksmu, šiuo nepateisinamu neveiklumu ne tik netenka pasitikėjimo ir savigarbos jo akyse, bet labiausiai pakenkia sau – neklusnumo nuodėmė jį priartina prie tų puolusių angelų, kurie kadaise pasirinko negrįžtamą savigriovą (plg. Jud 6), visa būtimi tardami Dievui: Netarnausime! Тaigi pažadas be judesio – tinginystės „padažas“, kurį valgantieji ilgainiui karčiai atsirūgsta, nes tai – ir gilus Jėzaus Širdies įskaudinimas, prisimenant Jo žodžius: „Ką kitiems padarėte, man padarėte“.

Jėzaus laisvė neuždusinama

Pasak egzegetų, pirmasis sūnus yra pagonių, atsivertusių nusidėjėlių sinonimas, o antrasis – atstovauja fariziejus ir Rašto žinovus, kurie atmeta Gerąją Žinią. Jie kalba, bet nedaro (Mt 23, 3). Kai žmogaus tariami žodžiai (netgi maldos metu) kardinaliai kertasi su jo kasdieniais poelgiais, tai – apgailėtinas individualizmu grįsto savo gyvenimo būdo „sudievinimas“, manant, kad aukščiausia saviraiškos laisvė elgtis, ne kaip kitiems būtų geriau, bet kaip man pačiam patogiau… Tai – laisvės antipodas, nes Jėzaus atėjimo tikslas buvo mus visus išlaisvinti iš netikrojo aš kalėjimo, kad, atgimę iš aukštybių, visada prisimintume: Laisvei Kristus mus išlaisvino! Tad tvirtai stovėkite ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą! (Gal 5, 1).

Viską lemiantis Jėzaus taip

Kas sako Viešpaties valiai taip ir tai stengiasi patvirtinti visu gyvenimu, panašėja į patį Jėzų ir tampa Jo tikrosios laisvės vėliavnešiu. Kai Jis Alyvų sode Tėvo valiai ištarė taip, šiame žodyje glūdėjo Atpirkimo kaina, paženklinta kovos ryžtu, kraujo praliejimu ir ašaromis. Jėzaus „taip“ turėjo didžiulę galią. Tai atnešė Išgelbėjimą pasauliui.

Taigi tik nuo mūsų taip ar ne priklausys, ar Dievui leisime mus vesti į Ateitį dabar ar tik po mirties.

Kun. Vytenis Vaškelis