Dvasios įkvėpti
Šio sekmadienio skaitinys iš Apaštalų darbų atskleidžia galingą Dievo veikimą per diakoną Pilypą, atvykusį į vieną iš Samarijos miestų skelbti Mesiją (Apd 8, 5). Kai jis kalbėjo apie Jėzų, buvo pagydyta daug paralyžiuotųjų ir luošų. Tuos, kurie visa tai matė, apėmė didelis džiaugsmas. Kaip arti Dievo karalystės buvo geranoriški samariečiai ir net šviesmečiais nuo Dievo buvo nutolę tie fariziejai, kuriems dieviškos kilmės stebuklingi ženklai – vien dingstis susidoroti su jų Darytoju!
Nors diakonas Pilypas krikštijo įtikėjusius samariečius, bet ant jų, kad nužengtų Šventoji Dvasia, rankų nedėjo, nes tokią teisę turėjo apaštalai. Todėl jie iš savo tarpo į Samariją nusiuntė Petrą ir Joną, kurie, su malda dėdami rankas ant pakrikštytųjų, „pažadino“ Dvasios išsiliejimą… Taigi reikėjo, kad ankstyvosios Bažnyčios nariai, labiau mylintys Dievą nei save bei apdovanoti Jo charizmomis su didžiu pasišventimu lig pat žemės pakraščių skelbtų ir liudytų Tą, dėl kurio jie per daug nebrangino savo gyvybės… Dėl to jie tapo daugybės naujų krikščionių sėkla. XXI amžiaus krikščionys, sudarantys apie trečdalį visų gyventojų, yra dalinai šios Dievo padaugintos sėklos vaisiai…
Antrasis skaitinys iš šv. Petro pirmojo laiško byloja apie krikščionių pasirengimą tinkamai atsakyti tiems, kurie nori iš savo pašnekovų išgirsti liudijimų apie jų asmeninę tikėjimo patirtį, glūdinčią negęstančioje viltyje į Kristų (plg. 1 Pt 3, 15).
Tačiau, kai tikintiesiems tenka bendrauti su tais, kurie be jokio pagrindo šmeižia jų gerą elgesį (1 Pt 3, 16), tada, pasak katekizmo, „šmeižtas atima artimo gerą vardą ir garbę“. Kas, pavyzdžiui, dėl pavydo ir meluodamas viešai blogai kalba apie kitą asmenį, sunkiai nusideda. Šv. Grigalius Didysis mokė: „Iš pavydo gimsta neapykanta, apkalbos, šmeižtai, džiaugsmas dėl artimo nelaimės ir susikrimtimas dėl jo sėkmės“.
Kad šmeižiantys (…) liktų sugėdinti dėl to, už ką jus šmeižia (1 Pt 3, 16), tikintieji tepasiima kantrybės dorybės skydą, į kurį atsimuštų visos melo strėlės, skriejančios iš priešo stovyklos, ypač jų persekiojimų metu. Tikėtina, jog anksčiau ar vėliau, krikščionių nekaltumas nuvils jų šmeižėjus, o tikintiesiems, ištvėrusiems gyvenimo sunkumus, neteks matyti nusivylimo saulėtekio… Juk parašyta: (…) Pilni ištvermės ir kantrybės, su džiaugsmu dėkokite Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje, kuris išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus Karalystę (Kol 1, 11 – 13). „Pagaliau, jei tokia būtų Dievo valia, verčiau kentėti už gerus darbus negu už piktus“ (1 Pt 3, 17).
Meilė Jėzui – Jo įsakymų laikymasis. Apie tai kalba pats Kristus, kuris tikintiesiems (šio sekmadienio Evangelijoje) prabyla apie Dievą Globėją, kurį atsiųs Dievas Tėvas (Jn 14, 16). Čia Šventoji Dvasia vadinama Tiesos Dvasia, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes yra pernelyg susižavėjęs savimi. Beje, jo dievas – regimybė, visiškai ignoruojanti Amžinybę. Nors šis pasaulis tikintiesiems nėra svetingas, nes pasaulyje jų laukia priespauda (dėl ištikimybės Mokytojui), bet Jo žodžiai teikia viltį su pertekliumi: Jūs būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį! Taigi Jo mokymo galia, Jo gyvenimo tyrumas ir Jo mirtimi ant kryžiaus žmonijos mirties įveikimas – mūsų tapimo nauju kūriniu pašaukimas.
Todėl Dievo Dvasios mokymo smaigalys visada yra nukreiptas į Kristų – Tiesą, kad Evangelija perkeistų mūsų protą, širdį ir gyvenimo būdą. Čia Šventoji Globėja atlieka esminį darbą. Ji ne tik padeda mums nutraukti visus ryšius su nuodėme ir veda per Kristų pas Tėvą, bet ir Ji pati laukia daugiau mūsų dėmesio, kad Ją vis dažniau prisimintume bei dėkotume, nes Ji yra pas mus ir bus mumyse (Jn 14, 17). Ji ne tik – mumyse, bet nori (kaip įsikūnijusios meilės Asmuo) su mumis bendrauti asmeniškai, panašiai kaip mes maldomis kreipiamės į Jėzų ir į Tėvą.
Nors Šventosios Dvasios protas neturi ribų, ir todėl Ji (kaip Jėzus ir Tėvas) Visažinė, bet, bendraudama su tikinčiaisiais, visada gerbia jų daromus sprendimus. Todėl kiek individas trokšta bei pajėgia atsiduoti Dievui Dvasiai veikimui, tiek jis išvien veikia su Ja, o Ji – žmoguje. Kasdienis su pasitikėjimu atsidavimas Jai – visų asmens galių bei gebėjimų pašventinimas bei sukilninimas ir Dievo Karalystės vartų atvėrimas.
Žmogui visada paliekama laisvė laisvai veikti bei gyventi. Bet ar įmanoma kur kitur rasti didesnę laisvę, negu Dieve? Kuo labiau pažinsime tiesą, tuo laisviau atsiversime Dvasios meilei. Tai – meilė, kuri neatimama iš tų, kurie ją turi.
Kun. Vytenis Vaškelis