Išbandymų akivaizdoje
Kartą, žydams gėrintis savo Jeruzalės šventykla, Jėzus netikėtai prabilo apie visišką jos būsimą sugriovimą: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens…“ (Lk 21, 6). Jėzaus perspėjimas sukrėtė žydus, nes ši šventovė buvo jų gyvenimo ašis ir pasaulio centras. Jo žodžiuose glūdi gili potekstė: net gražiausios bei iškiliausios pasaulio katedros yra paženklintos laikinumo ženklu ir tėra nuoroda į artėjančią absoliutaus sakralumo tikrovę, – į tą, apie kurią bylojo Viešpats Jėzus: Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu.
Kai apaštalai Jėzaus klausė, kada Jeruzalės šventykla bus išgriauta (ji buvo sunaikinta 70 metais po Kristaus) ir „koks Tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?“ (Mt 24, 3), Jis pasakė, kad daugelis, prisidengę Jo vardu ir sakydami: „Aš – Mesijas!“, meluos ir daugelį suklaidins (Mt 24, 5). Antai ir šiais moderniais laikais, kiek daug tokių, kurie, prisiimdami netikro mesijo vaidmenį, pernelyg susireikšmina, ir, pavyzdžiui, įsitraukdami į apsišaukėlių ekstrasensų, bioenergetikų, suvedžiotojų būrėjų ir panašių šarlatanų veiklą, manipuliuoja lengvabūdžių žmonių patiklumu, juos suvedžioja, apkvailina, ir „jiems paskui darosi blogiau negu pirma“ (2 Pt 2, 20).
Įtampa pasieks kulminaciją, nes pasaulyje, prieš Mesijo antrąjį atėjimą, bus karų, ligų, žemės drebėjimų, badmečių, potvynių bei kitokių kataklizmų. Argi pastaruoju laiku Ukrainoje prasivėręs karo žiaurumų pūlinys neliudija, jog pasaulio visuomenę yra ištikusi moralinė krizė, nes daug yra žmonių, kurie, užuot rūpinęsi pažinti Dievą, kad galėtų laikytis Tikrojo kelio, remiasi vien savikliova ir yra patys sau kaip Dievas, ir todėl jie pilni visokio neteisumo, (…) žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos (Rom 1, 29)?
Jėzus įspėjo, jog „žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo“ (Lk 21, 25). Ar mūsų planetoje tirpstantys milžiniški ledynai ir šylantis klimatas nėra ženklai, liudijantys daugelio beatodairiškai pelno besivaikančių didžiųjų verslo bei pramonės korporacijų magnatų savivalę ir bet kokią nuosaikumo ribą peržengusį godumą? Negalime ignoruoti šių mus perspėjančių Jėzaus žodžių: „Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus“ (Mt 24, 38 – 39).
Argi būsimas viską skandinantis vandenynų perteklius yra vien negandų versmė? Ne, nes jis gali simbolizuoti ir gyvojo vandens, trykštančio iš Jėzaus Širdies bei sklidinai užliejančio trokštančias dieviškos artimybės tikinčiųjų širdis, šaltinį. Kokia didi žmogui suteikiama privilegija su pasitikinčiu atsidavimu Viešpačiui nerti į Jo beribių malonių upę, kuri trykšta į amžinąjį gyvenimą! (Jn 4, 14).
Nors susivienijimo Dieve džiaugsmo pilnatvę tikintieji patirs kitapusybėje, tačiau ir dabar Jis teikia savosios paguodos visiems, kurie ne tik nesiliauja ieškoti Jo veido (žr. Ps 27, 8), bet, kaip rašoma visuotinėje maldoje, skirtoje 2022 metų Pasaulinės Vargstančiųjų Dienos minėjimo proga, jie savyje atsinaujinančią malonę išgyvena, kai su stokojančiaisiais dalindamiesi savo laiku ir materialinėmis gėrybėmis patys vis labiau išsilaisvina iš nerimo ir paviršutiniškumo pančių…
Į Gyvenimą kviečiami visi žmonės, nes Išganytojas nori, kad visi būtume išganyti (plg. 1 Tim 2, 4). Todėl tikintieji turi atsargiai, be išankstinio nusistatymo, vertinti tuos asmenis, kurie iš pažiūros atrodo panašūs į pietines voveres skraiduoles, narvelyje nesąmoningai liuoksinčias nuo vienos šakos ant kitos, nes jų gyvenimas sukasi tik vienadienių rūpesčių verpete… Kadangi kiekvienas „žmogus – gelmė, o jo širdis – bedugnė“ (Ps 64, 7), todėl kas iš tiesų slepiasi jo širdies viduje, geriausiai žino tik Dievas. O Jis įvairiais būdais stengiasi į save patraukti ir tuos, kurie dėl tam tikrų priežasčių dar stokoja gyvo bendravimo su Kūrėju bei Atpirkėju.
Vatikano II Susirinkimas byloja: „Visi be kaltės nepažįstantieji Kristaus Evangelijos ir Jo Bažnyčios, bet ieškantieji Dievo nesugadinta širdimi ir besistengią malonės poveikyje įvykdyti savo darbais Dievo valią, kaip ją diktuoja sąžinės balsas, gali pasiekti amžinąjį išganymą“. Taigi tikintieji turėtų jausti didelę paguodą, kai viską, ką daro, pirmiausia skiria Jėzui. Tegul mūsų intencijų grynumas taip persipina su konkrečių veiksmų nuoširdumu, jog iš mūsų sielų sklistų vidinė šiluma, ir ją galėtų pajausti ne tik aplinkiniai…
Visų būsimų išbandymų akivaizdoje esame kviečiami su Kristumi savo ištverme išlaikyti savo gyvybę (Lk 21, 19). Tautų apaštalas Paulius sakė: „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Kor 9, 22). Bent kažkuo padėdami mažiausiajam, pačiam Kristui teikiame garbę. Vienas rašytojas klausia ir atsako: „Ar žinai, koks Kristaus džiaugsmas apima išgelbėtą nusidėjėlį? Tai – tas džiaugsmas, kuriuo mes džiaugsimės danguje. (…) Tu su Juo triūsei ir kentėjai, o dabar su Juo ir karaliausi. Tavo veidu, kaip ir Jo, tekėjo prakaitas; dabar tavo veidas – kaip ir Jo – nušvis dangišku spindesiu, o tavo siela bus pripildyta palaimingo džiaugsmo“.
Kun. Vytenis Vaškelis