Nukryžiavimas – Dievo tarnystės viršūnė

Pakilus garbinimas su netikrumo atspalviu

Iš pažiūros, kiek daug žadanti Verbų sekmadienio pradžia, pirmiausia švenčiant džiaugsmingą Žmogaus Sūnaus įžengimą į Jeruzalę, beje, jojantį ne ant eiklaus žirgo, o ant asilaičio. Šitoks kuklus Mesijo pasirodymas žydų miniai, menančiai, kokių nuostabių ženklų Jis jiems padarė, ir entuziastingas Jo sveikinimas, skanduojant: Osana! – Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu!, yra priminimas, jog jei jų burnos būtų buvę tarytum pilnos smėlio, t.y. užčiauptos, tada akmenys būtų pradėję šlovinti Dievą! (plg. Lk 19, 40). Vis dėlto tam tikra žydų dalis į Mesiją tebežvelgė kaip į ypatingą pranašą, ir nors jie šlovino Dievą už visus stebuklus, kuriuos buvo regėję (Lk 19, 37), bet kai kurie iš jų su tam tikru ilgesiu galėjo pamanyti: „Po duonos padauginimo, tąkart nesuspėjome Jį pasigriebti ir paskelbti savo karaliumi (Jn 6, 15). O gal dabar tai pavyktų?..“

Dievo garbinimas garbinimui nelygu

Galime Jam teikti garbę, iš dėkingumo dar labiau stengiantis savo ištikimu pasišventimu Jam visada patikti ir šį pasiryžimą malda palydėti: „Viešpatie, nuoširdžiai prašau, padėk man Tavojo kelio laikytis!“ Bet, deja, kiti Dievo garbintojai gali, pavyzdžiui, minios vienadienio emocinio entuziazmo paveikti, ne iš širdies, o paviršutiniškai melstis – tik lūpomis šlovę Jam teikti (žr. Mk 7,6).

Taigi Viešpats, viską iš anksto žinodamas, negalėjo pasitikėti tais, kurie be didesnių pastangų bus sukurstyti ir Jo atžvilgiu ims elgtis net priešiškai. Nors jie su palmių šakelėmis sveikino Mokytoją, t. y. tarsi vilkėjo Jo ištikimų sekėjų uniformomis, bet stokojo nepalaužiamo charakterio savybių, nes paprasčiausiai jie dar nesimokė kaip pašauktieji apaštalai Jo mokykloje ir jų tikėjimas tebuvo embriono būsenoje. Reikės sulaukti Sekminių Dvasios išsiliejimo, idant Dievas Globėjas daugeliui krikščionių taptų tikruoju Vedliu per Kristų pas Tėvą.

Išdrįsti į Viešpatį kreiptis: SOS! 

Verbų sekmadienio liturgija – Teisingojo kančios kulminacija. Ji tarsi slepia Prisikėlusiojo veidą, kad, užuot per Didžiąją savaitę kontempliavę Velykų žygdarbį, į pirmą vietą iškeltume kryžių, kuris atskleidžia mums ilgai slėptą meilės paslaptį, kai Dievas atiduoda save pasauliui. Kryžius yra atsakymas žmogui, liudijantis, kokia neperžengiama praraja skiria maištaujantį kūrinį nuo Kūrėjo, ir tik Avinėlio Auka gali visus, nuodėmės naktyje pasiklydusius, paskatinti išdrįsti iš savo vidinių gelmių šaukti SOS, suprantant, kad, vien patiems, į nelaimės duobę įkritusiems, niekada nebus lemta iš jos išsikapstyti…

Kryžius yra dovana

Kadangi pats Mokytojas tik dėl mūsų išgėrė kančių taurę, todėl ir Jo mokiniams nedera iš visų jėgų išsisukinėti, kuo toliau bėgant net nuo mažiausių kentėjimų… Bėgti nuo neišvengiamo skausmo, nemylėti Dievo ir savęs. Meilė yra tapatinimasis su Dievo valia, esant įsitikinus, jog jei Jėzus visada darė tai, ką ir Tėvas Jo vietoje darytų, tai ir mūsų tikslas taip su malda pažinti Tiesą, kad mūsų laisvę laisvai elgtis vis dažniau bei labiau valdytų ne mūsų užmačios, o malonė. Lai ne teorinių ketinimų burbulai, bet mūsų poelgiai pirmiausia mums paties teatskleidžia tikrąjį savęs pažinimo kodą.

Viešpatie, nuplėšk nuo mūsų bet kokią veidmainystės kaukę, kurią iš puikybės užsidedame, kai, pavyzdžiui, norime, jog kiti apie mus manytų geriau; kai pasiskaitę tekstų apie autonominės saviugdos galią, užmirštame Tavo mums duotą kryžiaus dovaną, kurio nešimas mus ugdo ir iškelia mus aukščiau už visus vienadienius mūsų troškimus…

Didžioji savaitė

Tik Jo kančios šviesoje atsiveria Velykų džiaugsmo versmė. Tikime, kad dėl Viešpaties mirties bei prisikėlimo nuopelnų amžinųjų Velykų garbėje tikrai mūsų laukia palaimingesnis Dievo akis į akį regėjimas, negu gyvenimas tikėjimu žemėje. Tačiau dabar tikėjimas yra svarbiau nei žiūrėjimas, nes labiausiai palaiminti tie, kurie tiki nematydami Neregimojo…

Didžioji savaitė prasmingiausia metuose, nes mūsų Išganymo slėpinys išsipildė per Kristaus kančias, mirtį ir prisikėlimą. Mes ne tik mename kertinius Atpirkimo įvykius, bet tiesiog tapatinamės su skausmų Vyru, kai, sąmoningai dalyvaudami minėtos savaitės liturgijoje, šloviname Emanuelį, prisiminę, kokią kainą Jis sumokėjo už mūsų laisvę bei išgelbėjimą.

Apibendrinkime

Verbų sekmadienis nesuvokiamas be Kryžiaus. Lėčiau skaitydami, įsigilinkime į šiuos žodžius. Šis kryžiaus medis yra tarsi mūsų laivo kelionė išganymo link, o ne bausmė, – juk amžinojo išganymo kelionė veda į kitą išgelbėjimą, – nes nejaučiu mirties, kai jos trokštu, nepatiriu kančios, kai ją niekinu, nepažįstu baimės, kai jos nepaisau, – taip mąstė ir gyveno ne tik šv. Ambraziejus Milanietis.

Kun. Vytenis Vaškelis