Dirbti pasitikint Juo

Pradžioje vargo nebuvo

Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę (Pr 1, 1). Iš savo meilės ir iš nieko. Ačiū Viešpačiui, kad į buvimą pašaukė ne tik įvairių rūšių gyvūnus, bet – vyrą ir moterį (su panašumo apstumu į Save). Pirmųjų žmonių (be nuodėmės) sukūrimo pašaukimas buvo skleistis palikuonimis į ateitį, valdyti žemę (neliejant pastangų prakaito) ir viešpatauti kūrinijai (Pr 1, 28). O esminis tikslas – augti dėkingumo džiaugsmu Dieve, visur bei visada su pilnu nevaržomos laisvės kūrybingumu, paklūstant Jam, ir, vien iš besąlygiško atsidavimo Kūrėjui, šlovinti Jį… Juk Dievas – begalinės meilės perteklius, dėl kurio mes amžinai buvome Jo mintyse, ir vien dėl to atsiradome Žemėje, kad, gyventume Kristuje ir laimėtume Dangų, kuris yra palaimingesnis už prarastąjį Edeno sodą.

Darbas – dar ne viskas

Nors Velykų nakties liturginio šlovinimo metu giedama: Adomo nuodėmė iš tikro buvo prasminga, nes Kristaus mirtis ją išdildė!, bet Dievo ištarmė: Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, iki laikų pabaigos galioja žmonijai, kaip pirmapradės kaltės pasekmė. Tai patvirtina ir šio sekmadienio Evangelija, kai šeimininko anksčiausiai pasamdyti darbininkai, lygindami save su kitais, tedirbusiais tik vieną valandą, gavo tiek pat, kiek ir jie – vieną denarą. Reikšdami savo pavydu apnuodytą nepasitenkinimą dėl atlygio, kad šeimininkas jų nešamą dienos ir kaitros naštą (Mt 20, 12) sulygino su tais, kurie plušėjo tik 60 minučių, tapo panašūs į kenkėjų pažeistą obels vaisių.

Išbandymų nauda

Iš pažiūros sunokęs obuolys gali atrodyti sveikutėlis, bet, pažvelgę į kitą jo pusę, kartais matome puvėsį. Obuoliai suserga neparazitinėmis ligomis, kai sutrinka normali medžiagų apykaitos funkcija. Panašiai esti ir su žmogumi. Jis sąlyginai ramus, kol nepatiria stresų ir išbandymų. Neatgimusiojo iš aukštybių savimeilė yra išvešėjusi ir labiau pažeidžiama pavydo nei tikinčiojo, kuris savo mintis bei širdį stengiasi atnaujinti, valgydamas Dievo žodžio kasdienių apmąstymų duoną.

Kitų vertinimo veidrodis

Palyginimas apie darbininkus, plušančius vynuogyne, byloja ne apie darbo valandų trukmę ir jo intensyvumą, kai dirbantieji patys sau priskiria tam tikrus nuopelnus už atliktą darbą bei savaip didžiuojasi savo ilgo gyvenimo patirtimi, manydami, jog Dievas už tai jiems bus dosnus Amžinybėje. Tiesa, kiekvienas pjaus tai, ką pasėjo. Tačiau jei, pavyzdžiui, daug metų dorai, net pamaldžiai gyvenęs žmogus, tuos, kurie Viešpaties kvietimą atsiversti priėmė, sulaukę brandos amžiaus, pozityvius jų pasikeitimo bruožus iš anksto vertina kritiškai, klysta.

Motyvų atnaujinimo vaisiai

Taigi maldingoje tyloje tyrinėkime savo poelgių motyvus ir suprasime ne tik savo klaidų priežastis, bet ir pastebėsime begalinį Dievo maloningumą, kasdien mus įkvepiantį vienaip ar kitaip kitiems daryti gera. Tada negalvosime, kiek mums malonių suteikė Viešpats, bet tik norėsime Jam dėkoti už Šventosios Dvasios vedimą ir už tai, kad esame ir pasiliekame Jame. Tapatindamiesi su Dievu, tolydžio noriau priimsime Dievo Apvaizdos leistus ar duodamus gyvenimo kryželius, ir suprasime, kad žmogui naudingiausia mokytis į Prisikėlusįjį žvelgti per Nukryžiuotojo Širdies gelmės prizmę.

Sąžinei burnos neužčiaupsime

O jei kartais Dievu pasitikinčiojo širdį suspaustų pavydo žnyplės, matant kito įžvalgesnį sumanumą, proto aštrumą, nuoširdesnį paslaugumą, turintį geresnę sveikatą ar gaunamą didesnį atlygį, tada vis tiek turėtų sugrįžti trumpai pradingusi ramybė, nes, malonei veikiant, jis išgirstų blogam ketinimui nepritariančios savo sąžinės balsą: Žmogau, tučtuojau nustok su pavydo kartėliu kitiems suteiktas dvasines bei kitokias dovanas lyginti su savo iš Dievo gautomis duotybėmis! Atsimink tau suteiktas malones, nes tu Jo akyse ne mažiau brangus nei aplinkiniai!

Viešpaties buvimas daugiau nei darbas

Budėsime, kad atliekamo darbo neiškeltume aukščiau paties Dievo, grynai nuo kurio priklauso mūsų veiklos rezultatai. Tam tikrais laiko intervalais atsitrauksime nuo perdėm didelio įsitraukimo į atliekamus veiksmus, kad, besidarbuodami neužmirštume To, kurio dėka čia ir dabar egzistuojame, kvėpuojame ir tik, Jam padedant, sugebame daryti tai, ką turime daryti. Pasiųsime mus visur Matančiajam „strėlinės“ maldos atodūsį, liudijantį, jog tikime maldos galia, kuri ne tik pašventina mūsų darbus, bet Jo paties buvimą bei veikimą mūsų širdyse iškelia į pirmą vietą. Visada prisiminsime, jog vienas svarbiausių Dievui Tėvui patinkančių darbų: tikėti Tą, kurį Jis yra siuntęs (Jn 6, 29).

Kun. Vytenis Vaškelis