Aba, Tėve! Kai Jėzus savo mokinius mokė melstis, sakė, jog maldos pradžioje dera kreiptis į Dievą Tėvą (Lk 11, 2; Mt 6, 9). Tai – sektina paties Viešpaties maldos patirtis. Su kuo Dievo Sūnus bendraudavo nakties metu? Su Tėvu Šventosios Dvasios betarpiškame artume. O kadangi mes esame gavę ne vergystės dvasią, kad vėl bijotume, bet
Atsisėsti prie Dievo kojų Kai Jėzus su savo mokiniais apsilankė Betanijos kaime (netoli Jeruzalės) viena moteris, vardu Morta, Jį pakvietė paviešėti. Mortos sesuo Marija, palikusi viską, atsisėdo prie Mokytojo kojų ir klausėsi Jo žodžių (Lk 10, 39). O Mortos sprendimas buvo kitoks: „Brangus Svetys iš kelionės, turbūt išalkęs, tad pirmiausia reikia Jį pavaišinti…“, galvojo ji,
Tamsa taps šviesi kaip dienovidis Jėzus iš anksto žinojo, jog vienas Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį (Lk 10, 25), klaus, kokie konkretūs poelgiai lemia amžinojo gyvenimo laimėjimą. Jis (malonės veikme) tą žydą net paskatino šią mintį iškelti į viešumą. Juk kam labiau reikia amžinojo gyvenimo, – Jėzui, kuris yra bekraštė neaprėpiamo Gyvenimo pilnuma, ar mirtingam žmogui,
Sekimo Kristumi iššūkis „Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). Kai kuriuose vertimuose rašoma, jog Jis nukreipė savo žingsnius. Šiuo atveju „veidas“ ir „žingsniai“ esmės nekeičia: Jėzaus judėjimo kryptis vienintelė – ėjo į lemtingąją Jeruzalę (Judėjos karalystės sostinę) kentėti bei mirti, kad mes galėtume amžinai džiaugtis ir klestėti… Vis dėlto čia Jėzaus
Augame sotindamiesi Kristumi Kai Jėzus nuošalioje Betsaidos apylinkėje susibūrusiai miniai skelbė Dievo Karalystę (Lk 9, 11) ir gydė ligonius, žmonės gėrėjosi Juo, ir jų sielose iš tiesų pradėjo augti nežemiškos Karalystės daigai… Nors tikintieji yra gyvi “ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų” (Mt 4, 4), bet Dievas sukūrė kūną,
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) C 2022 Skaityti daugiau »
Trejybės artumas – svarbiau už viską Kaip Jėzaus mirtis ir prisikėlimas iš numirusių yra tobuliausias Tėvo valios pašlovinimas Šventojoje Dvasioje, kad Sūnus būtų išaukštintas Dievo dešinėje (Ef 1, 20), taip ir kiekvienas žmogus yra sukurtas ateičiai, nes laikinasis gyvenimas neegzistuoja be amžinojo. Taigi laikinybė absoliučiai pavaldi amžinybei. Kaip Kristus po prisikėlimo, pasak vieno teologo, priėmė
Kai nužengia Dievo Dvasios jėga Kokie būtų per Sekmines Šventosios Dvasios nužengimo ant apaštalų vaisiai, jei Jos įtaka būtų buvusi paviršutiniška ir malonė nebūtų įsiskverbusi į giliausius jų sielų bei širdžių klodus ir jų charakteriai būtų nepakitę? Tada žmonijos Išganymo planas nebūtų pilnai įvykdytas, nes be visą žmogaus būtį perkeičiančios Dvasios jėgos bei galybės anuomet
ŠV. DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) C 2022 Skaityti daugiau »
Šeštinės su Sekminių potekste Nors Jėzui kylant į dangų, Jo laiminančios rankos pranyko aukštybių tolyje, bet Jis – visuomet su mumis. Veiksmo eiga visada yra daugiau už jo dalį. Jei Viešpats Šeštinių dieną, trumpai palaiminęs apaštalus ir pamaldžiai sudėjęs rankas, būtų ėmęs kilti aukštyn, visą dėmesį sutelkęs tik ten, kur Jo ilgesingai laukė Tėvas, tokiam
VIEŠPATIES ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) C 2022 Skaityti daugiau »
Klusnumas Dievo Žodžiui – meilės įrodymas Dievas pas mus ateina ir apsigyvena ne sapne, bet gyvenimo tikėjimu tikrovėje. Kartais kai kurie pamaldūs tikintieji liudija, jog jie Viešpatį ar Dievo Motiną yra matę sapne, ir jiems tai buvo didelė paguoda. Kai, pavyzdžiui, nakties ar kitu metu vienoks ar kitoks Dievo artimumo išgyvenimas žmogų skatina „atsilyginti“ ne
Tobuliau mylėti priešus nei draugus Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jėzus, duodamas naują įsakymą mylėti vienas kitą (Jn 13, 34), pakartoja jau Kunigų knygoje užrašytą Viešpaties paliepimą: Mylėsi savo artimą kaip save patį. Jėzaus žodžiuose – Kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau, glūdi visuotinio gailestingumo prasmė, nes čia artimo meilės sąvoka
Ganytojo avių privilegija Apie kokį galėtume kalbėti ganytoją ir jo ganomas avis, jei Kristus nebūtų prisikėlęs iš numirusių? Apie netikrą ganytoją, kuris yra samdinys, kuriam atlygis už avių priežiūrą rūpi labiau nei pačios avys; kuris, užuot budriai ganęs avis, dar iš tolo pastebėjęs sėlinantį vilką (Jn 10, 12), tampa panašus į bailų kaimenės išdaviką –
Prisikėlimo kryžius ir mūsų Motina Velykų laiku švenčiant liturgiją Bažnyčia mums pateikia tokius Šventojo Rašto skaitinius, kurie ypač iškelia Jėzaus nukryžiavimo bei prisikėlimo iš numirusių vientisumo svarbą. Kai žydai buvo suėmę apaštalus ir draudė jiems skelbti Jėzų, Petras teismo tarybos narius apkaltino nužudžius Mesiją (žr. Apd 5, 30), ir paaiškino, jog Dievas Jį išaukštino savo
III Velykų sekmadienis C 2022. Motinos diena Skaityti daugiau »
Atvelykio gailestingumas Prisikėlusiajam nebėra jokių užtvarų. Dabar Jo kūnas antgamtiškai skvarbus, ir Jis gali kiaurai eiti pro bet kokią sieną… Galime tik iš dalies įsivaizduoti apaštalų nuostabą, kai jie visiškai nesitikėdami išvysti Esantįjį, pamato Jį taip paslaptingai pas juos atėjus, panašiai, kaip tai įvyko, Jam slėpiningu prisikėlimu iš numirusių išsivadavus iš kapo gniaužtų. Šv. Hiliaras
Prisikėlusysis – mūsų širdžių deguonis Tuščias kapas, kuriame buvo palaidotas Išganytojas, paradoksaliai yra Jo iš numirusių prisikėlimo įrodymas. Tuštuma tapo nuoroda į gyvybės pilnatvę. Mirusysis yra Nemirtingasis. Jėzaus kūno neradimas kape paliudijo Jo neribotą dievišką jėgą, kuri absoliučiai nepavaldi nei laiko tėkmei, nei Jį pasmerkusiųjų mirti ir Jį nukankinusių budelių įniršiui, nei ginkluotų sargybinių (Jo
Ecce Homo – štai Žmogus Dievo Sūnui priderėjo būti išaukštintam prieš kančią. „Tasai, kuriam ir iš kurio yra Visata, norėjo daugybę savo vaikų nuvesti į garbę“ (Žyd 2, 10). Jis – visavaldis Karalius, ateinantis Viešpaties vardu (žr. Lk 19, 38). Tačiau anuomet, užuot Visatos Šeimininkas į Jeruzalę atjojęs ant eiklaus žirgo ar atvykęs puošniausia karieta,
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS C 2022 Skaityti daugiau »
Veidmainystė ir pasigailėjimas Po maldos Alyvų kalne, Jėzus auštant pasirodė Jeruzalės šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie Jo (Jn 8, 2). Atėjo tie, kuriuos Jo skelbiama Naujiena bei Jo asmenybė traukė labiau nei kuris kitas dalykas. Tačiau buvo ir tokių, kurie iš pavydo bei neapykantos ruošėsi paspęsti Viešpačiui spąstus. Fariziejai manė, kad šį kartą Jis bus
Grįžti pas Tėvą – grįžti į save Gavėnios kelionės pusiaukelėje skaitome Evangelijos ištrauką apie jaunesnįjį vieno tėvo sūnų, kuris, pasinaudodamas savo laisve elgtis taip, kaip nori, atsidūrė savo tuštybės ir žemiausių instinktų tenkinimo nelaisvėje. Kai iš savo geraširdžio tėvo pareikalavo jam priklausančios palikimo dalies (Lk 15, 12), šis, nė vienu žodžiu neprieštaraudamas, netrukus padalijo sūnums
Gyventi atsivertimo malonėje Kai Jėzus sužinojo „apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukomis“ (Lk 13, 1), Jis prisiminė ir aštuoniolikos žmonių žūtį prie Siloamo tvenkinio, užgriuvus ant jų bokštui. Pabrėžęs, kad šių tragedijų aukos nėra tiesiogiai susijusios su jų asmeninėmis nuodėmėmis, dėl kurių jie būtų verti mirties bausmės, Mokytojas savo klausytojus paskatino atgailauti.
Kristaus Atsimainymas – žavi akimirka pakeliui į Kančią Kas galėjo tikėtis, kad Besimeldžiantysis ant Taboro kalno pradės žėrėti kaip saulė ir Jį matantys mokiniai Petras, Jonas ir Jokūbas pasijus tarsi atsidūrę Danguje? Nors Jėzus galėjo savo dėkingumo kupiną širdį išlieti Tėvui ir kitoje vietoje, bet Jo malda kalno viršuje yra pavyzdys mums, kad, kai meldžiamės,
Priešo puolimai tik su Kristumi įveikiami Kaip pirmasis Adomas lengvabūdiškai leidosi suvedžiojamas piktosios dvasios, taip antrasis Adomas, kupinas Šventosios Dvasios, dykumoje stoja į atvirą kovą su šėtonu ir visų laikų žmonėms asmeniniu pavyzdžiu parodė, kaip reikia nedelsiant atremti visus priešo gundymus. Dar prieš pradėdamas savo viešąją veiklą, Jėzus, kai buvo gundomas velnio, remdamasis Šventojo Rašto
Išritinant iš savo akių ne tik rąstus Ar galime užmerkę akis laisvai vaikščioti? Ne, nes reikės nuolat įsitempus galvoti, kaip neužkliūti už kokio nors daikto ir, praradus pusiausvyrą, nepargriūti… Nepalyginamai didesnė blogybė yra dvasinis aklumas. Kai Jėzus bylojo apie du aklus žmones, kurie, eidami įkrito į duobę (Lk 6, 39), šį palyginimą taikė tiems fariziejams,
Meilė priešams kitokia Kai Neklystantysis mums sako: „Mylėkite savo priešus“ (Lk 6, 27), nekalba apie įsimylėjusiuosius, kurių meilė grindžiama abipusių simpatijų jausmais, bet trokšta, kad, šį nelengvai įvykdomą priesaką priimtume besąlygiškai pasitikėdami Jo žodžių išsipildymo tikrumu. Tie, kas stokoja malonės, negali daryti gera tiems, kurie, pavyzdžiui, plėšia jų garbę. Be Dievo pagalbos jie nepajėgs melstis
Palaimingiausiojo palaiminti Kaip kardinaliai skiriasi Kristaus supratimas apie palaiminimus nuo visuotinai priimto laimės vertinimo. Tas akivaizdus prieštaravimas tarp Jo ir pasaulio yra paremtas radikaliai skirtingais požiūriais į žmonių gyvenimą. Kai daugelio jų elgesį sąlygoja hedonistinis prisitaikėliškumas prie gyvenimo aplinkybių, dažnai dėl pataikavimo savo įgeidžiams bei vien malonumų ieškojimo, numojant ranka į visus silpnėjančio sąžinės balso
Žvejoti žmones Kristui Kartą Jėzus skelbė Gerąją Naujieną, ir „minios veržėsi prie Jo“ (Lk 5, 1). Ar galėjo būti kitaip, kai žmonės klausėsi Dievo žodžių, sklindančių iš paties Viešpaties Širdies gelmių? Kas kitas, galėjo taip įtaigiai prabilti į klausytojų širdis, kad jose įsižiebtų meilės, vilties ir džiaugsmo liepsnelės, ir jie pradėtų labiau ieškoti būsimojo Gyvenimo
Dievo planų toliaregiškumas Kai Jėzus Nazareto sinagogoje paskelbė Gerąją Naujieną, Jis tarė: Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai. Niekas nesuprato, kad Jis kalbėjo apie save. Nors jau „atėjo įvykdymo metas, ir Dievo Karalystė čia pat!“ (Mk 1, 15), tačiau nazaretiečiai Jėzų tebelaikė tik Juozapo sūnumi, nes, stokodami malonės, nepajėgė Jame matyti dieviškos pasiuntinybės
Dievo Dvasios patepimas „Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją“ (Lk 4, 14). Evangelistas Lukas Kristaus krikštą Jordane apibūdina kaip Šventosios Dvasios patepimą, skirtą Mesijo tarnystei. O Jo susidūrimas su demonu Judėjos dykumoje ir gundymų atmetimas buvo liudijimas, jog Jėzus, kupinas Dvasios savo viešosios veiklos metu, kovos dėl mūsų išganymo su piktosiomis dvasiomis veikimo, pasireiškiančio, pavyzdžiui,
Vestuvės ir vynas Tik iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad, kai Jėzus su savo Motina ir mokiniais dalyvavo Kanos vestuvėse, Jis nesiruošė minėtos šventės pokylyje padaryti ženklą, kuris pranoks Jo paties sukurtą natūralią gamtos dėsnių tvarką. Jėzus iš anksto žinojo, kad, kai Marija, matyt, artimiau pažindama jaunikius ir jų šeimą ir norėdama jiems padėti, kad dėl
Jėzaus krikšto unikalumas Kai Nenusidėjusysis drauge su tėvynainiais, kurių širdis slėgė gimtosios nuodėmės padarinių naštos, artėjo prie Jordano upės krikštytis, niekas nenumanė, kad ši žydų eilė yra simboliškas visos žmonijos būsimosios Kristaus pergalės eisenos (žr. 2 Kor 2, 14) įvaizdis. Nors mums atgaila – atsivertimo ir gyvenimo Evangelija pradžia (žr. Mk 1, 15; Apd 3,
Dievo Motina ir laiko tėkmė Mums Dievo dovanotas laikas tarsi įteka į amžinybės jūrą. Tam tikra prasme laikas yra „įaustas“ į būsimojo nežemiško gyvenimo kilimą. Ne amžinybė pavaldi laikui, bet laikas priklauso jai. Ne Dievas priklauso nuo žmonių įnorių, bet mūsų likimas nuo Jo galutinio sprendimo. Ar mes galvojame apie metus, ar ne, jie ateina
Šv. Kalėdos – žmogaus kilnumo sudievinimas Šv. Jeronimas apie Viešpaties gimimą rašė: „Šiandien pasauliui patekėjo teisioji saulė, šiandien į amžių tamsą įžengė šviesa. Dievas tapo žmogumi, kad žmogus galėtų tapti Dievu. Šeimininkas panoro būti tarnu, kad tarnas galėtų tapti šeimininku. Dangaus Sutvėrėjas apsigyveno žemėje, kad žmogus, žemės gyventojas, galėtų pakilti į dangų“. Begalinės Dievo meilės
Žvelgti į Kalėdas tikėjimo žvilgsniu Kai per Kalėdas ateisime į bažnyčią, išvysime Betliejaus prakartėlę, kurioje centrinė vieta skiriama Gimusiojo skulptūrai. Ji vaizduoja Jo vos pastebimą šypseną, pakeltas rankutes, tarsi ketinančias apglėbti visą pasaulį ir kiekvieną žmogų atskirai… Tai simbolizuoja Kristaus besąlygiško gerumo bei atlaidumo įsikūnijimą visiems žmonėms. O jei (nors trumpai) prisiminsime svarbiausią Jo apsireiškimo
Gyventi pagal sąžinę Kai Pajordanėje Jonas Krikštytojas, „skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Lk 3, 3), minioms sakė, jog nedera bėgti nuo besiartinančios rūstybės, tai buvo eschatologinė žinia, kaip įspėjimas tiems, kurie formaliai, be vidinio nusiteikimo keistis, ruošėsi priimti atgailos krikštą. Pasak istorinių šaltinių, žydai, taip pat ir Jonas Krikštytojas, laikėsi judaizmo apokaliptinės nuostatos, jog Karalystė
Sužadėtinio bičiulis Evangelija pagal Joną pateikia Jono Krikštytojo liudijimą, kuriame jis ne tik primena esminį savo gyvenimo pašaukimą, kad yra siųstas būti Jėzaus pirmtaku (žr. Jn 3, 28), bet drąsiai bei subtiliai save vadina Sužadėtinio bičiuliu. Neseniai Mesiją apibūdinęs kaip ateinantį Dievo Avinėlį, kuris simbolizuoja Atpirkimo aukos įvaizdį, dabar Jonas pranašiškai kalba apie Jį kaip
Ruoštis Kalėdoms – pasirengti sutikti Grįžtantįjį Pirmąjį Advento sekmadienį Evangelija byloja apie Žmogaus Sūnaus sugrįžimo priešistorę (žr. Lk 21, 25 – 28). Ruošimasis Kalėdoms prasideda ne nuo Ateinančiojo į žemę atpirkti žmonijos apmąstymo, bet nuo svarbesnio dalyko – tinkamo pasirengimo Jį sutikti laikų pabaigoje. Nors be Kalėdų nebūtų Velykų ir turbūt nebebūtų nieko (Dievo Sūnaus
Atėjo kaip vargšas, sugrįš kaip viešpačių Viešpats Jėzus, atėjęs tyliąją naktį į žemę mūsų atpirkti, laikų pabaigoje sugrįš „debesyse su didžia galia ir šlove“ (Mk 13, 26), ir Jį pamatys milijardai Jo atpirktųjų… Kai kartą mokiniai Jėzų, atsisėdusį Alyvų kalne, klausė apie būsimus Jo antrojo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklus (žr. Mt 24, 3), Jis
Neišmatuojama našlės širdies auka Evangelijoje našlės aukojamų dviejų pinigėlių moralinė vertė gali simbolizuoti būsimosios Jėzaus aukos neaprėpiamą ant kryžiaus mastą. Tos dvi mažytės monetos – tarsi dvi išganymo plane dalyvaujančios figūros: Dievo Sūnus, atiduodantis už mus save, ir tikintieji, kurie besąlygiškai priima Jį, ir, sekdami Jo pavyzdžiu, savo gyvenimu atsiliepia į malonių pilną kvietimą. Naujame
Dievo meilė yra Jo esatis Viskas prasideda nuo teisingų minčių, kurios žmogaus mąstymą kreipia link Dievo planus atitinkančių veiksmų. Dievas Sūnus yra Tiesa, ir kuo labiau pažindami Jį bei Jo mokymą kviečiame Šventąją Dvasią, kad Ji vestų mus paskui Kristų, tuo giliau suvokiame, jog mūsų tarnystė artimui yra tikras veikliosios meilės liudijimas Jam. Kai tikėdami
Dvasios šauksmas Jėzui keliaujant per miestelius bei kaimus ir skelbiant dievišką Žinią, lydimą stebuklingų ženklų galybės, žmonių gyvenimuose vyko neregėti pasikeitimai. Priėmę Evangeliją į savo širdis, jie atsiversdavo, ir tikėjimo malonė juos skatino sekti Mokytoju. Kai Jėzus su mokiniais, sekant gausiai miniai, ketino keliauti iš Jericho (Mk 10, 46), aklas elgeta Bartimiejus, sėdėjęs prie kelio,
Laimės kodas – tarnystė kitiems Kai Jėzus apaštalams baigė kalbėti apie savo kančią, nužudymą ir prisikėlimą iš numirusių, prie Jo priėjo Jokūbas ir Jonas ir ėmė prašyti garbingiausios šlovės danguje – vienam sėdėti Prisikėlusiojo dešinėje, kitam – kairėje (Mk 10, 34 – 37). Pirmiausia iš šio prašymo aiškėja, kad jie jau neabejojo Kristaus nemirtingumu ir
Išsigelbėjimo prerogatyva Šio sekmadienio Evangelija byloja apie vieną jaunuolį, kuris pribėgo prie Jėzaus, puolė prieš Jį ant kelių ir klausė, ką turįs daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą (Mk 10, 17). Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jis panašus į karštai įtikėjusį konvertitą, nuolankiu parpuolimu ant žemės liudijantį, jog yra pasirengęs besąlygiškai vykdyti Mokytojo nurodymus. Tačiau teisingai
Šeima Dievo šviesoje Jėzus nenuilstamai keliavo iš vienos vietovės į kitą ir tęsė savo pasiuntinybę gelbėti pražuvusių Izraelio namų avių (Mt 15, 24). Atvykęs į Judėją, Jis mokė daugybę žmonių, trokštančių išgirsti, ką skelbia Tas, kuris Gerosios Naujienos tiesas patvirtina stebuklingais ženklais. Viešpačiui kiekvieno žmogaus širdis – atversta knyga, kurioje surašyti geri bei blogi darbai…
Bodėtis blogio darant gera kitiems Kai 2021 metais minime pasaulinę migrantų bei pabėgėlių dieną ir prisimename keturis tūkstančius vaikų, motinų ir vyrų, dėl įvairių priežasčių, palikusių savo gimtinę, pastogę, artimuosius ir atvykusių į mūsų kraštą ieškoti priebėgos bei oresnio gyvenimo nuo juos persekiojančių negandų, suvokiame, kad tai – mūsų visuomenėje naujas reiškinys, kviečiantis kiekvieną jos
Žmogų sukilninantis mažumas Dieve Kodėl apaštalas Paulius troško skelbti „tik Kristų, ir Tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2, 2)? Todėl, jog jis visa esybe suvokė, kad jo buvo pasigailėta… Nors jis buvo nuožmus pirmųjų krikščionių persekiotojas (taip elgėsi dėl neišmanymo), tačiau, kai atsivertė, tapo ne tik Viešpaties Jėzaus kryžiaus galybės trimitininku, bet ir savo kūne nešiojo
Jo kryžiaus dovanos pilnumas atsiveria tik jį nešantiems Jėzaus pradėta Dievo žodžio skelbimo misija tęsis iki pasaulio pabaigos. Ji visada vyksta per atviros širdies žmones, pasiruošusius išgirstą Naujieną priimti į savo gyvenimą ir pirmiausia asmeniniu pavyzdžiu aplinkiniams byloti, jog yra ir kitas pasirinkimas, ne tik pašventinantis kiekvieno asmens egzistenciją, bet ypač palengvinantis dorotis su iškylančiais
Klausydami įtikėjome ir prakalbome Kai beribiu Dievo gerumu žydinčiame Rojaus sode įvyko tragedija, pirmieji žmonės paliovė klausytis savo sąžinės balso ir pražūtingu neklusnumo nuopuoliu sugriovė visus dieviškos bendrystės tiltus su Tuo, nuo kurio absoliučiai priklausė jų visuotinė gerovė. Jie dvasine prasme tapo akli bei kurti, panašūs į bejėgius kačiukus, kurie ką tik gimę nemato bei
Kai širdis „numazgota“, žmogus visas švarus Rankas plauname muilu, o širdis – atgaila. Tačiau fariziejai elgėsi priešingai: rankų mazgojimo apeigą sudievino, o Jahvę – nuvertino. Esminius dalykus savavališkai sukeitė vietomis. Remdamiesi nuosavu teisumu, užuot, asmeniniu širdies bei gyvenimo atsidavimu Dievui, vykdę Jo valią ir Jam besistengią visur ir iki paskutinio atodūsio visiškai paklusti, Išrinktosios tautos
Kas gali klausytis Jėzaus žodžių? Kai Jėzus mokiniams bylojo apie save, kad Jis yra gyvoji duona nužengusi iš dangaus ir kas valgo šią duoną – gyvens per amžius, šis liudijimas papiktino daugelį Jo mokinių (tuo metu būta daugiau nei septyniasdešimt pašauktųjų, žr. Lk 10, 1), ir jie sakė: Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!
Panašiausiosios į Dievą Sūnų Ėmimas į dangų Kaip Jėzus Taboro kalne atsimainė, ir Dievas Tėvas balsu patvirtino, kad didžiausios meilės yra vertas Jo vienintelis Sūnus (Mk 9, 7), taip ir Marija, Šventosios Dvasios įkvėpta, pranašiškai prabilo apie būsiantį visuotinį Jos gerbimą (žr. Lk 1, 48 – 49). Nors Biblijoje apie Marijos galutinį atbaigimą po Jos
Gyvybės duona – gyvenimo Jame garantija Kai žydai, ieškodami Jėzaus, surado Jį kitapus Tiberiados ežero, Jis jiems priminė neseniai padarytą stebuklą – duonos padauginimą. Tada žmonės jos prisivalgė lig soties ir dėl to norėjo Jį paskelbti karaliumi, jų užgaidų tenkintuoju… Jų sotūs pilvai tarsi jiems šnibždėjo: „Suradome geraširdį stebukladarį, kuris išpildys mūsų prašymus… O ko
Duonos padauginimas vidiniam praregėjimui Kai Jėzus, nuvykęs anapus Galilėjos ežero ir, pamatęs, kokia daugybė pas Jį atėjusi, paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“, iš anksto žinojo atsakymą, nes buvo neįmanoma už du šimtus denarų (Romos denaras – darbininko dienos uždarbis) įsigyti daugybę duonos kepalų, kad kiekvienas iš didelės minios gautų bent po gabalėlį. Stebuklingai
Atokvėpio valandėlė beribio gailestingumo pagreičiui Apaštalų išsiuntimas žvejoti sielų jiems buvo pirmas „saldus“ Dievo išganyme dalyvavimo potyris. Viskas vyko sklandžiai: žmonės išgirdo naują Žinią, atviromis širdimis priėmė ją, atsivertė, ir Jėzaus vardu mokiniai išvarė daug demonų. Misijai pasibaigus, jie iš džiaugsmo švytinčiomis akimis sugrįžo pas Mokytoją, nes darė tai, ko mokė Jis. Klusnumas Dievui –
Siuntimas – žmogaus būties perkeitimui Kai dar neegzistavome, amžinai buvome Dievo mintyse bei Jo Širdyje, nors ir negyvenome šiame pasaulyje. Pasinaudodamas mūsų tėvų save dovanojančia meile, Dievas mus tarsi „ištraukė“ iš nebūties „klampynės“, nes, kai mus pagimdė motinos, Jis iš anksto buvo sumanęs per Dievo Sūnaus Auką mus visus nusivesti pas Tėvą, kad Jo namai
Sunki kelionė namo Kur žmogui mieliausia sugrįžti, išvykus iš savo tėviškės? Dažniausiai vėl į gimtinę! Šilti vaikystės prisiminimai, nuoširdi bendrystė su giminaičiais ir kaimynais, laimėtos dvasinės kovos ir laikini pralaimėjimai, savaip grūdinę dvasią, – viskas įsirėžia į žmogaus sąmonę, formuoja jo gyvenimo būdą ir likimą. Argi Nazareto gyventojai, sužinoję, kad namo grįžta Tas, kurio rankomis
Audros ir tylos pamokos Šio sekmadienio pirmojo skaitinio pradžia – Aukščiausiojo apsireiškimas teisuoliui Jobui, kuris prarado viską, bet išsaugojo pasitikėjimą Dievu. Nors trys Jobo draugai norėjo įbrukti subjektyvias nuomones, teigdami, kad jo kančios (Dievo leisti išbandymai) yra pelnytos, jis jiems prieštaravo, nes jo sąžinė nebuvo apsunkinta kalčių… Giliai Jobo dvasinei kolizijai išspręsti reikėjo dangaus pagalbos.
Ūglyje – didingo kedro galia Šio sekmadienio pirmajame skaitinyje Viešpats per pranašą Ezechielį metaforiškai pažada atstatyti Izraelį su būsimuoju Mesiju: Aš pats paimsiu ūglį nuo aukštojo kedro viršūnės, pats jį pasodinsiu. Šis ūglis – „kaip šaknis sausoje žemėje“ (Iz 53, 2), nes Dievo Tarnas buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme Jį, bet nepamėgome. Jis buvo
Amžinasis Žodis yra žmogaus maistas Ar gali būti kas nors brangiau už Eucharistinį pokylį, kuriame Jėzus mus sotina pačiu savimi? Šv. Mišiose Jis mums dovanoja savo Kūną ir Kraują, kad pasiliktume Jame ir būtume verti prisikelti paskutiniąją dieną amžinajam gyvenimui. Šv. Tomas Akvinietis apie Eucharistiją rašė: „Joks kitas sakramentas nėra išganingesnis už šį, kuriuo apvalomos
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) B 2021 Skaityti daugiau »
Meile liepsnojanti Trejybė Kai pavasarį atsiranda galimybė įėmiau stebėti paprastą žalia spalva pasipuošusį medžio lapą, kuris prieš pora mėnesių ant šakelės stiebo neaugo, imi suvokti, jog nieko nereiškia sodintojas nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas. Augimo fenomenas yra paslaptingas, tylus ir lemtingas. Jis – Dievo charakterio atspindys. Viešpats veikia pasaulyje ir mūsų gyvenime slėpiningai
Ateik, Sekminių Dvasia! Žmogus gali laimėti net visą pasaulį, bet jei pasikliaus vien savikliova ir ditirambus giedos asmeninės saviraiškos dievui, nors ir kūdikystėje bus krikštytas, be Kristaus savo gyvenimą tik barstys. Kodėl? Todėl, kad kiekvieno asmens lemtis visiškai priklauso nuo Dievo, kuris tik iš begalinio savo maloningumo palaiko mus buvime ir trokšta mus regėti danguje.
ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) B 2021 Skaityti daugiau »
Prieš kildamas Aukštyn leidosi žemyn Kristaus Dangun Žengimas – Atpirkimo darbo pabaiga, primenanti, jog per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę. Jėzus įsikūnydamas paliko dangaus šlovę, prisiėmė kančią – kenozę, kuri liudijo, kad, tapdamas klusnus iki kryžiaus mirties, bus ir išaukštintas iki begalybės… Tik iš neįsivaizduojamos meilės mums Viešpats leido, kad Jo išvaizda
KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) B 2021 Skaityti daugiau »
Kur auga meilės šaknys? Šiais laikais žodis „meilė“ yra testas daugeliui. Kas ji? Dorybingas žmogus atsakys: „Nuoširdi tarnystė kitam“; asmuo, pavyzdžiui, priklausomas nuo erotinio pasaulio vaizdų, leptels: „Meilė kaip seilė“… Kaip tikinčiajam vidinis pritarimas neskaisčiam vaizdui ar poelgiui yra nuodėmė, slopinanti sąžinės balsą bei gesinanti meilę Dievui, taip gašliam individui tarnystė savimeilei yra esminis saviraiškos
Gyvybingiausios malonės proveržis Suprasti Kristų ir sekti Jį taip, kaip Jis nori, o ne taip, kaip mums įtaigiai šnibžda pataikūniška savimeilė, – tapatintis su Juo. Malonės apvalytas suvokimas, kad per Jėzaus mirtį bei prisikėlimą esame amžiams įskiepyti Vynmedyje, nes priklausome Jam, o nebe sau, mus skatina savo gyvybingomis širdžių šakelėmis su dėkingumu apkabinti Jo kamieną.
Avys su Gerojo Ganytojo charakteriu Koks žmogus pasaulyje, trokšdamas panašėti į Gerąjį Ganytoją, galėtų iš anksto sakyti, kad jis kaip Jėzus savo kankinyste tobulai įvykdys Dievo valią? Vienintelis Dievo Sūnus galėjo aiškiausiai kalbėti apie savo gyvybės už mus paaukojimą, nes dėl to Jis ir atėjo į žemę. Jam bylojant palyginimu apie ganytoją, kuris už avis
Protų ir širdžių atvėrimas Kai neužmirštamą Velykų dieną apaštalams pasirodė prisikėlęs iš numirusių Dievo Sūnus, pirmieji Jo žodžiai Ramybė jums! buvo priešnuodis jų baimėms šalinti. Tačiau, kad iš Ramybės Kunigaikščio (Iz 9, 5) sklindanti šviesa išsklaidytų visus mokinių abejonių rūkus, reikėjo dar valandėlės… Jėzus neatliko jokio ypatingo veiksmo, kad Jo ramybės palinkėjimas mokinių širdyse iš
Matymą pranokstantis tikėjimas Atvelykio sekmadienį Prisikėlusiojo pasirodymas apaštalams ir Šventosios Dvasios įkvėpimas jiems yra iš Jo Širdies gailestingumo išsiliejimas mums. Ne veltui Jėzus, per Velykas pasirodęs šv. Faustinai, skleidė baltus ir raudonus spindulius, primenančius Golgotoje iš Jo kūno ištekėjusį vandenį bei kraują, kurie nuplauna atgailaujančiųjų kaltes ir jų sielas pripildo Dvasios, vedančios pas Kristų… Po
Įskiepyti Prisikėlusiajame Nukryžiuotame glūdėjo prisikėlimo galia ir Jo mirtis buvo Velykų pradžia. Nors daugelis matė, kaip Kristus ant kryžiaus mirė, ir, pasak, šv. Augustino, „iš Jo kūno ištekėjusio kraujo dėka plyšo mūsų nuodėmių maišas“, bet Mirštančiajam ištarus: Atlikta!, mirtis, ką tik piktdžiugiškai triumfavusi, laikydama savo rankose neįtikėtiną Laimikį, staiga pati buvo nublokšta į lemtingo pralaimėjimo
Kančios sekmadienis Žydų švenčiamos Velykos – išėjimo iš Egipto vergijos paminėjimas – yra žmonijos Atpirkimo ant kryžiaus provaizdis. Tačiau Jėzus būtų miręs ir prisikėlęs veltui, jei neturėtų savo sekėjų. Vienas svarbiausių Velykų įvykio tikrumo įrodymų – kiekvienas tikintysis, drauge su apaštalu Pauliumi savo kasdienybėje išpažįstantis: Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas.
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS B 2021 Skaityti daugiau »
Apmirti – „išbrinkti“ Viešpatyje Evangelija byloja, kad su Jėzumi bendrystės artumo malonę patirti troško ne tik atviraširdžiai žydai, bet ir kitataučiai (žr. Jn 12, 20). Tuo metu apie Jėzaus geradarybes jau buvo plačiai pasklidusios kalbos, todėl ne veltui kai kurie fariziejai su apmaudu kalbėjo: Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui Jį!
Iškeltasis ant kryžiaus Kai žydų sinedriono narys Nikodemas, malonės skatinamas ieškoti jo gyvenimo kryptį keičiančios tiesos, atėjo pas Jėzų, buvo naktis. Biblijoje nakties tamsa suprantama kaip priešprieša šviesai, nes, kas vaikščioja naktį, suklumpa. Antai Judas Iskarijotas savo Mokytoją išdavė naktį (žr. Jn 13, 30). Tačiau Jėzui, išnaudojusiam kiekvieną laiko atkarpėlę Gerosios Žinios skelbimui, ir tamsa
Šventovės sugriovimas – mums išgelbėti „Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę“ (Jn 2, 13). Kaip anuomet kiekviena žydų šeima, prieš pat Dievui juos išvaduojant iš Egipte patiriamos priespaudos, aukojo Jam ėriuką bei savo namų duris apšlakstė jo krauju, ir dėl to Viešpats išsaugojo izraelitų pirmagimių gyvybes, taip panašiai Kristus saugo bei laimina tikinčiuosius, kuriems
Atsimainymo fenomenas Savo draugystę su Jėzumi stengiamės dėkingai puoselėti medituodami Jo besąlygišką atsidavimą Tėvui, atsimindami, kad Jo plano išbaigimui bus atiduota viskas, kas Jo Širdžiai yra brangiausia; be ko Tėvas, jei nebūtų Dievas, negalėtų gyventi… Gavėniai įsibėgėjant, Viešpats mums dovanoja žiupsnelį savo dangaus. Drauge su Jėzumi, Petru, Jokūbu ir Jonu kopiame į aukštą kalną, kad
Bręstame malonės dykumoje Dievo Dvasia Jėzaus gyvenime yra tam tikra vėliavnešė. Ji yra Jo įsikūnijimo Alfa (Lk 1, 35), o po Jo krikšto Jordane – išsiliejančių malonių patepimo Galybė. Ji – didžioji Jo ėjimo į dykumą iniciatorė. O kur buvo Šventoji Dvasia, kai Jėzus 40 dienų kartu su angelais ir žvėrimis gyveno dykumoje ir leido,
Būk švarus Jame! Anuomet raupsuotajam vien tik ateiti pas Jėzų buvo nepaprastas įvykis. Užuot artinęsis prie žmonių, ligonis privalėjo šalintis nuo jų ir, naikindamas paskutinius savo žmogiško orumo likučius, kaip pasmerktasis turėjo šaukti: „Nešvarus! Nešvarus!“ Apie kokią jo išsigelbėjimo viltį buvo galima kalbėti, kai žydai raupsus laikė Dievo bausme už nuodėmes? Raupsuotasis rizikavo įkristi į
Gailestingumo saulės užtekėjimas Kai Jėzus nuėjo į Petro ir Andriejaus namus, kur Simono uošvė gulėjo karščiuodama, gandas apie Jį jau buvo pasklidęs po visą Galilėją (Mk 1, 28). Jis buvo padaręs tik vieną stebuklingą ženklą – išvaręs netyrąją dvasią iš apsėstojo, ir daugeliui tarsi nuo akių žvynai nukrito, nes jie ėmė suvokti, kad Atėjusysis yra
Naujam mokslui – taip, o prietarams – ne Naujo Jėzaus mokslo skelbimas kaip diena ir naktis skyrėsi nuo anuomet Rašto aiškintojų bei sinagogos vyresniųjų, kurių mokymas neturėjo galios patraukti ir perkeisti klausančiųjų širdis. Kai kurie iš jų kalbėjo šaltai bei formaliai, o Jo žodis dvelkė galybe. Kadangi „mūsų Dievas yra ryjanti ugnis“ (Žyd 12, 29),
Evangelija – gyvenimas atsivertimu Jėzaus viešoji veikla prasidėjo nuo Gerosios Dievo Naujienos skelbimo: „Atėjo įvykdymo metas“ (Mk 1, 15). Kiekvienas ištartas Jėzaus žodis yra skirtas ne mūsų žinioms gausinti ir savo intelektu didžiuotis, bet širdis bei likimus keisti. Jei teisusis Jobas išbandymų valandą išliko ištikimas Dievui ir sakė: Nepasitraukiau nuo Jo ištartų įsakymų, branginau širdyje
Eiti pas Jį – veržtis pirmyn Kai šv. Jonas Krikštytojas, pirmą kartą matydamas Ateinantįjį, skelbė, kad Jis – Dievo Avinėlis bei Dievo Sūnus, kuris krikštys Šventąja Dvasia, šį liudijimą girdėjusieji stengėsi suprasti, ką visa tai galėtų reikšti. Racionaliu mąstymu besivadovaujantieji, panašiai kaip Mergelė Marija (žr. Lk 2, 19), stebėdami reiškinius svarsto savo širdyse; nusprendžia, ką
Krikštas – vartai į gyvenimą Evangelija „Mergelės įsčių kūdikiui nereikia apsivalymo: krikštu Jis nuodėmes žmonių nuplaus, suteiks išganymą“, – skaitome Valandų liturgijos himne. Nenuodėmingajam Kristui po pasinėrimo į Jordano upės tėkmę reikėjo ne atgailos krikšto (beje, ar Dievo Avinėlio širdyje įmanoma rasti dėmę, kai Jis yra absoliutaus šventumo įsikūnijimas?), o Dvasios išsiliejimo, ženklinančio ne tik
Gyventi gręžiantis į Dievo Žodį Verta, remiantis Dievo žodžiu, iškelti neblėstančią Dievo Žodžio šlovę. Pradžioje buvo Žodis(…), ir Žodis buvo Dievas. Dar prieš įsikūnydamas Jėzus buvo visatos paveldėtoju, ir per Jį buvo sukurti pasauliai (žr. Žyd 1, 2). Todėl pripažinti, kad Dievas Sūnus yra ne tik visų egzistuojančių dalykų Kūrėjas, Įkvėpėjas ir Palaikytojas, nes, kaip
Nazareto Šeima – visoms pasaulio šeimoms Šventoji Šeima – skaidriausias Dievo atspindys. Kaip Švč. Trejybė – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – tarpusavio bendrystę grindžia beribe meile, tobulai besireiškiančia laisve bei didžiausia vienas kitam rodoma pagarba, taip panašiai ir Nazareto šeimoje – Jėzaus, Marijos ir Juozapo širdys plakė vienu altruistinio atsidavimo, pasitikėjimo bei meilės tarnystės
Prieškalėdinė meditacija Kai kurie teologai teigia, jog jei įsikūnijęs Dievas gimdamas būtų pas mus atėjęs su ta dangaus šlove, kurią Jis turėjo dar prieš pasaulio sukūrimą, tos dieviškai akinančios šviesos niekas nebūtų pajėgęs ištverti… Nors mažutėlio Jėzaus šlovės galybę pridengė prisiimtoji žmogiškoji prigimtis, kuri, tarsi užmautas ant lempos gaubtas tą švytėjimo srautą, tačiau ypatingai Jo
Mažėjimas sau – augimo Jame sąlyga Nors apie šv. Joną Krikštytoją Jėzus sakė, kad tarp gimusių iš moterų nėra didesnio už jį, bet jis pats iš savęs „nebuvo šviesa“ (Jn 1, 8). Jei jis būtų pritaręs pagundai tapti šviesos šaltiniu, ir į kunigų bei levitų klausimą: „Kas tu esi?“, būtų atsakęs: „Aš esu, kuris esu“
Paruoškime savo širdis Ateinančiajam Kai apie 470 metus prieš Kristų per pranašą Malachiją Viešpats bylojo apie Joną Krikštytoją, kuris gims tam, kad parengtų Jėzui kelią (žr. Mal 3, 1), o šiai pranašystei išsipildžius, Jono tėvas Zacharijas, Dievo Dvasios įkvėptas, ėmė viešai apie ką tik savo gimusį sūnų skelbti, kad jis eis pirma Viešpaties jam kelio
Grįžtančiojo laukimo forma Pirmąjį Advento sekmadienį Evangelijoje minimam žodžiui budėti Jėzus suteikia universalią prasmę bei ypatingą reikšmę. Savo mokiniams pateikdamas palyginimą apie šeimininką, kuris, prieš iškeliaudamas svetur, tarnams paskyrė darbą, o durininkui įsakė budėti, Viešpats kalba apie save patį, nes Jis antrą kartą į žemę ateis ne Kalėdų su mumis švęsti, bet tikinčiųjų į amžinųjų
Tikrasis Karalius ir širdžių revoliucija Kai Žmogaus Sūnus antrą kartą ateis į žemę, Jo apsireiškimo mastas pasieks visą pasaulį, nes Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės. Nors Jis vienus žmones kaip avis pastatys dešinėje, o kitus tarsi ožius – kairėje, tai nebus žmonijos perskyrimas, atsižvelgiant į jos narių lytį, rasę, tautybę, amžių, išsilavinimą ar
KRISTUS, VISATOS VALDOVAS (KRISTUS KARALIUS) A 2020 Skaityti daugiau »
Dievo aritmetika kitokia Ar tuos, kurie gyvenime gauna vieną talentą, Dievas myli mažiau nei tuos, kuriems suteikia daugiau gabumų ir dėl to jie gali susikrauti didesnį kapitalą? Iš pažiūros atrodo, kad, jei kas esti iš prigimties labiau apdovanotas įvairiais gebėjimais ir juos kūrybiškai panaudoja Dievo garbei, tuomet ir amžinybėje kaip Jo numylėtinis bus labiau išaukštintas.
Kaip pasitikti Jaunikį? Škotų rašytojas Arčibaldas Kroninas (Archibald Cronin) rašė apie medicinos seselę, kuri daugiau nei dvidešimt metų ištikimai ir kantriai, ramiai ir meiliai tarnavo žmonėms. Jos atlyginamas buvo visai nedidelis. A. Kroninas stebėjosi jos pasiaukojimu ir kilniaširdiškumu. Jis manė, kad ši seselė nusipelnė geresnio atlygio, todėl paklausė: „Kodėl nereikalaujate, kad jums mokėtų daugiau? Juokinga dirbti
Pakeliui su šventaisiais Visų Šventųjų bei Vėlinių dienos šventimas primena, kad nuo šio vienintelio gyvenimo žemėje priklauso mūsų likimas po mirties. Kai tikime Jėzų, ir Jo žodžių tiesa apšviečia mūsų žingsnius kasdienybės kelyje, esame palaiminti, nes, jei Viešpats artimiausiu laiku pasišauktų į Amžinybę, iš kandidatų kategorijos būtume pakylėti į triumfuojančios Bendrijos narių bendrystę danguje, nors
Meilės kartelės aukštis Dievo meilė yra kiekvieno žmogaus egzistencijos pamatas. Iš mums nesuvokiamos savo meilės gausumo Jis mus sukūrė, o kai nusidėjome (žr. Rom 5, 12), nepasmerkė, bet savo gailestingos meilės kartelę kilstelėjo iki „beprotybės“, nes dėl maištingo kūrinio išgelbėjimo siuntė į žemę Mylimąjį (žr. Ef 1, 6). Tikroji meilė ne tik visa pakelia, visa
Kas Dievo – Dievui Ar įmanoma Jėzui užduoti logišką klausimą, kuris išmuštų jį iš dieviško mąstymo vėžių, ir Jis atsidurtų aklavietėje, nežinodamas, kaip atsakyti oponentui? Visažinio Dievo mintys visada pranoksta mūsų žmogiškų samprotavimų standartus, ir dar prieš mums ketinant užduoti Jam klausimą, Jis iš anksto žino atsakymą. Tūkstantį metų prieš Kristų Dovydas rašė: „Su ištikimu
Ateikite į vestuves! Šio sekmadienio Evangelija byloja apie Dangaus Karalystę, kurią simbolizuoja vestuvių pokylis, kai į jį pakviestieji nenorėjo eiti, nes žemiški darbai bei rūpesčiai užgožė bet kokį norą paklusti karaliui, kuris iš širdies visiems, atėjusiems pas jį, visokeriopai troško duoti daugiau nei jie buvo verti (plg. Mt 22, 2 – 7). Didžiausias žmonių paklydimas
Kertinis akmuo Spalvinga metaforų kalba Senasis Testamentas byloja apie Dievo ir Jo išrinktosios tautos artumą bei jos neištikimybę Jam: „Viešpaties mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse“ (Iz 5, 1). Dievas tikėjosi, kad bus auginamos teisumo vynuogės, bet pradėjo augti izraelitų neklusnumo rūgštuogės. Nors galybių Viešpaties vynuogynas yra Izraelio namai, ir Jis pagrįstai iš jų laukė
Kai sprendimui „nenoriu“ lemta tapti „noriu“ Evangelijoje minimi dviejų brolių skirtingi sprendimai (Mt 21, 28 – 30) simbolizuoja gėrio bei blogio sankirtą. Tėvas savo sūnums, prašydamas padirbėti vynuogyne, nesuteikia trečios galimybės rinktis. Yra du keliai: paklusti savo tėvui ir atlikti jo užduotį arba atsisakyti dirbti… Iš pažiūros darbas vynuogyne, matyt, nebuvo įdomus, o gal ir
Atlygis be pavydo kruopelės Laikas ir šis gyvenimas įaustas į žmonių istoriją, kuri yra amžinybės audinio lemtingas fragmentas. Todėl Jėzus svarbiausią dalyką – Tėvo namų buveines – dažnai iliustruodavo palyginimais, kad žmonės palaipsniui suvoktų, jog jų paskirtis pranoksta asmeninius įsivaizdavimus… Ir kai Jis kalbėjo apie pasamdytų darbininkų atlygį (žr. Mt 20, 8), turėjo omenyje amžinąją
Esame atleidimo mokykloje Kai Jėzus mokė Petrą ir davė mums pamoką, kad visiems, kas mus įžeidžia, reikia atleisti milijonus kartų, nes tiek ir daugiau kartų reiškia Jo žodžiai: „Aš nesakau tau — iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 22), primena savo begalinį atlaidumą tiems, kurie, pasmerkdami Jį mirčiai ant kryžiaus, nežinojo, kad
Akių, minčių ir širdžių akistata Kai kartą Jėzus glaustai mokė sakydamas: „Jei tavo brolis nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių“ (Mt 18, 15), norėjo, kad, užuot vienu ar kitu būdu mus įžeidusiajam reikšdami savo „teisėtą“ nepasitenkinimą ar net ant jo pykdami, ieškotume su juo dialogo, vedančio į visišką susitaikymą. Kad taip įvyktų, tam
Nebijoti atsižadėti dėl Kristaus Mes, tikintieji, suvokiame, jog be Jėzaus kančios ir mirties ant kryžiaus nebūtų įvykęs žmonijos Atpirkimas. Nemariam Dievo Sūnui būtinai reikėjo numirti, kad Jo prisikėlime iš numirusių kiekvienas galėtume turėti Viešpaties iš anksto mums numatytą amžinųjų Velykų dalį. Kai Mokytojas savo mokiniams pradėjo kalbėti, kad turi „būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“
Kas Aš esu tau? Dar mes nebuvome gimę, o Viešpats, viską vertindamas amžinybės požiūriu ir mus kiaurai permatydamas, jau iš anksto vadino gyvojo Dievo vaikais, nes dėl Kristaus įvykdyto Atpirkimo „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kol 2, 14). Aukščiausiojo akyse jau dabar esame tapę amžinojo gyvenimo paveldėtojais, kuriuos
Viską nugalintis pasitikėjimas Jėzaus misionierystei neprilygsta niekas, nes joks žmogus pas mus negalėjo ateiti iš dangaus, išskyrus Dievą. Atlikęs viską, kam buvo siųstas, turėjo grįžti pas savo Tėvą. Aukštai iškėlęs Evangelijos vėliavą, ėjo per visus miestus ir kaimus… Jėzus lankėsi ir pagoniškose Tyro ir Sidono apylinkėse (dabartinio Libano vietovės); iš ten anuomet pas Jį atskubėjo
Išklausytas šauksmas Kai Jėzus stebuklingai padauginta duona pasotino didžiulę minią, „tuojau pat prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą, kol Jis atleisiąs minią“ (Mt 14, 22). Kodėl Jėzus net įsakmiai mokiniams liepė kuo greičiau atsiskirti nuo minios? Matyt, kad jų slapti troškimai galėjo sutapti su minios, kuri rengėsi pasigriebti Jį
Sielų pasotinimas Kai Jėzus sužinojo apie Jono Krikštytojo mirtį ir palaidojimą, „laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą“ (Mt 14, 13). Pasak žydų istoriko Juozapo Flavijaus, I amžiuje nedideliame Galilėjos krašte buvo 204 miestai bei kaimai ir kiekviename iš jų gyveno daugiau nei 15.000 žmonių. Tankiai gyvenamoje Galilėjoje atitolti nuo žmonių ir surasti nuošalią vietą vienumai