Atleisti – Dievo iniciatyva

Atėjimo intencija

Jėzus pas mus atėjo, kad sulaužytų mūsų gailestingumo matmens ribojimo rėmus ir uždegtų mūsų širdis savąja malonių liepsna, ir mes nebebrėžtume ribų, vykdydami Jo valią bei nebevaržytume savęs, darydami gera dėl Jo vardo kitiems.

77 kartų prasmė

Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus, atsakydamas į Petro klausimą: „Viešpatie, ar man prasikaltusiam broliui turiu atleisti iki septynių kartų?“, pateikė simbolinį 77 kartų skaičių, kuriame buvo užšifruotas begalinis atleidimų skaičius. Kadangi žmogus pašauktas tobulai laisvei Kristuje, todėl kiekvienas širdyje nešiojamas patirtos nuoskaudos neatleidimas kaip užkabintas girnų akmuo ne tik slegia krūtinę ir kausto judesius, bet padaro jį dvasios belaisviu – savigailos, pykčio ir visokio nepasitenkinimo įkaitu…

Ne kaltinti, o atleisti

Taigi turime daug kartų atleisti mūsų prigimtinį orumą paniekinusiesiems, nepaisant to, kad jie net negalvoja ateiti ir mūsų atsiprašyti. Mūsų vidinis atleidimas jiems ne tik išlaisvins mus iš slegiančių prislėgtumo nuotaikų, bet ir suteiks daugiau šviesos suvokti, jog vienintelis teisingasis žmonių širdžių teisėjas yra visažinis Dievas, nes tik Jis turi teisę su visais elgtis taip, kaip Jam atrodo tinkamiau mūsų artėjančios Amžinybės labui… Todėl tuos, kurie mus ar kitus įžeidė, užuot puolę kaltinti, pirmiausia maldingai stabtelėsime, ir tegul ši kantrybės pauzė, pritraukia tam tikrą Dievo gailestingumą, išsiliejantį į nepateisinamo pykčio sužeistas kai kurių aplinkinių širdis.

Pagrįsta abejonė

Kai „priešininkai“ stebės mus ir mūsų elgesyje pamatyti jiems skleidžiamus ramybės bei geranoriško atlaidumo spindulius, kurie atveria naujas galimybes abipusiam susitaikymui, tai bus pozityvus ženklas ir galbūt išganinga dingstis, kviečianti juos iš naujo persvarstyti savo buvusius nekantrių emocijų paveiktus veiksmus ir paskatins žengti pirmą žingsnį tiesos keliu – pradėti abejoti nuosavo teisumo neliečiamumu.

Atleidimas sugrįš bumerangu

Krikščionys, gavę atleidimo kitiems pamoką, slėpingosios malonės skatinami, dar įdėmiau skaitys Šventąjį Raštą, gilinsis į jį ir dėkos Dievui už tai, kad savo gyvenime išgyveno Viešpaties žodžių išsipildymą: ‚,Palaiminti gailestingieji, – sakė Jėzus, – nes jie sulauks gailestingumo“. Jis tiesiog sutapatino mūsų žmogiško atleidimo mastą su dieviškuoju ir įspėjo: „Jei jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mt 6, 14-15). Teįsišaknija mūsų sąmonėje bei širdyse beribis Jėzaus atlaidumas mums, paliudytas pertekline ir neproporcinga meile ant Kryžiaus, ir dėl to teskatina mus daryti viską, kad augtume gerumu, širdingumu bei atlaidumu vieni kitiems (plg. Jok 4, 32).

Gailėtis ir taisytis

Prisiminkime praėjusį sekmadienį girdėtą Jėzaus pamokymą apie tikinčiųjų atsakomybę taktiškai įspėti nusižengėlius (kai tai įmanoma), kuriuos Dievas leidžia mums sutikti… Nors širdyje jiems atleidome, bet gal dar nesame jiems to pasakę. Tačiau būtų neteisinga atvirai sakyti, kad jiems atleidome, jei jie dar neatgailavo. Jėzus moko, jog kai suklydusysis „gailisi dėl kaltės, atleisk jam. Jeigu jis septynis kartus per dieną nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave, sakydamas: Gailiuosi, – atleisk jam“ (Lk 17, 3-4). Todėl išlieka nelengva pareiga išdrįsti vienaip ar kitaip pasakyti prasižengėliui kad ir nemalonią tiesą, tikintis, jog jis pripažins savo kaltę bei pradės taisytis.

Asmeniškai neišsipirksime

Jėzus kalbėjo apie Dangaus karalystę, kuri panaši į karalių, panorusį gauti darbų ataskaitas iš savo tarnų. Vieno iš jo tarnų skola buvo milžiniška, simbolizuojanti žmonijos nuodėmių gausybę. Mūsų pačių pastangų išpirka už savo nuodėmes buvo negalima, nes Dievo akyse jos vertė nulinė. Kad žmonija būtų išgelbėta ir tikėjimo darbais laimėtų bilietus Amžinybėn, reikėjo paties Viešpaties Aukos išpirkos, kuri buvo Dievo Sūnaus mirties priežastis. Jėzus mus kaltinantį skolos raštą sunaikino, prikaldamas prie kryžiaus (Kol 2, 14). Taigi apaštalas Paulius pabrėžia, jog tikinčiųjų nuodėmes, kaip moralinę Dievui skolą, Kristus savo mirtimi atleido. Be abejo, kai dabar Jam prasikalstame, būtina atgailauti ir nepaliauti taisytis…

Vienintelė skolos forma

Kaip Dievas Golgotoje, pasak vieno teologo, sunaikino mūsų nuodėmę, kaltinimą, pasmerkimą ir mus užvaldžiusią pražūtį, taip mes atleidimu lengviname nepalyginti mažesnes mums skolingų žmonių naštas, ir meldžiamės, kad niekam nebūtume ko nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę…

Kun. Vytenis Vaškelis