Apie tai daug kalbama, bet ne visada su išmanymu. Satanizmas – populiari žurnalistų tema Italijoje ir už jos ribų, tačiau dažnai turimos žinios yra nepatikimos, netikslios, perdėtos. Kiek yra satanistų? Kokiai istorinei tradicijai jie priklauso? Ko siekia? Ką veikia? Kokiose šalyse, kokiuose miestuose jie išties labiau paplitę? Kokios grupės yra pavojingos?
Massimo Introvigne, laikomas didžiausiu satanizmo istorijos ir sociologijos žinovu ne tik Italijoje, į šiuos klausimus atsako ramiai ir tiksliai, visų pirma, atskirdamas satanizmą nuo kitų reiškinių, po to pateikdamas satanizmo istoriją ir išskleisdamas geografinį bei statistinį labiausiai paplitusių satanistinių organizacijų žemėlapį. Jame matome ne romantinį, bet niūrų satanizmo paveikslą. Tokį jį ir reikėtų piešti, norint, kad satanizmas savo nesveiku žavesiu nepatrauktų jaunimo. Iš tikrųjų satanistai nėra galingi tamsos kunigaikščiai: jie greičiau vargšai velnio tarnai, gyvenimo sužlugdyti žmonės, kurie kaip tik dėl savo pykčio ir apmaudo kartais gali tapti pavojingi.
Massimo Introvigne gimė 1955 metais Romoje. Turine vadovauja CESNUR-ui (Centro Studi delle Nuove Religioni – Naujųjų Religijų Studijų Centras), pasauliniam mokslininkų organizacijų tinklui, studijuojančiam šių dienų naująjį religingumą. Jis parašė per 30 knygų (tarp jų ir išsamią “Indagine sul satanismo”, Milano 1994) ir redagavo dar apie dešimtį knygų religinių judėjimų ir šiuolaikinės magijos tema.
Kas yra satanizmas
Satanizmas pastaruoju metu traukia dėmesį ir kelia susirūpinimą daugelyje sričių. Spaudoje – taip pat ir plačiam skaitytojų ratui skirtoje krikščioniškoje, kuri turi gerų ketinimų, bet yra paviršutiniška, – satanizmas dažnai painiojamas su įvairiais reiškiniais, nuo kurių jį reikėtų skirti.
- Visų pirma, satanizmas yra ne tas pats, kas velnio apsėdimas, nors žurnalistų straipsniuose dažnai painiojama. Žinoma, egzorcistai mano, kad dalyvavimas satanistinių grupių veikloje kai kuriems asmenims gali tapti apsėdimu. Tačiau šie du reiškiniai skiriasi iš esmės. Satanistas ieško Šėtono maldomis, ritualais, gyvenimo būdu, išreiškiančiu nuolankumą šio pasaulio kunigaikščiui. Apsėstasis būna Šėtono “surastas” nepriklausomai nuo to, ar jo šaukėsi, jį garbino (egzorcistai paprastai mini priklausomybės nuo velnio ar velnio apsėdimo atvejus, kai aukomis tampa žmonės, niekada neužsiiminėję okultizmu, ir netgi dori krikščionys).
- Satanizmo nereikia painioti su liaudies magija (folk magic). Liaudies magija, žinoma, yra iššūkis tikėjimui, jos praktikos esmė – prietarai. Vis dėlto daugeliu atvejų – nors išimčių irgi netrūksta, – kas kreipiasi į magus, tiki iššaukiąs “gerąsias”, “baltąsias”, “teigiamas” dvasias ar jėgas (nors teologas, suprantama, gali lengvai pamatyti saviapgaulę). Sociologiniu požiūriu, liaudies magijai bet kuriuo atveju trūksta apeigų organizavimo, sistemiškumo elementų, iš kurių atpažįstamas tikrasis satanizmas.
- Satanizmas nėra tas pats, kas okultizmas ir apeiginė magija. Daugių daugiausia jis gali būti stambesnio kamieno atšaka. Aštuoniolikto amžiaus pabaigoje ir devynioliktame amžiuje suklestėjus okultizmui, Vakaruose atsirado dešimtys srovių ir šimtai maginių judėjimų.[1] Tik nedidelė jų dalis domisi Velniu ar Šėtonu ir teigia jo besišaukiantys ir jį garbinantys. Kiti savo praktikose paprastai daugiausia dėmesio skiria teurgijai (dvasių iškvietimui) arba alchemijai. Jie skelbia savo praktikomis norį pasiekti aukštesnį žmogaus sąmonės lygį arba užmegzti ryšį su palankiomis ar angeliškomis esybėmis. Šiose grupėse – kurias būtų galima vadinti “naujaisiais maginiais judėjimais” – alchemija gali būti “laboratorinė” (išgryninta, tai yra miltelių, tepalų, lašų pavidalu) arba “vidinė”. Taip vadinamoji “vidinė” alchemija naudoja žmogaus kūną: atliekami kvėpavimo pratimai, tačiau labai dažnai pereinama į seksualinės magijos formą, kurios tikslas – priversti seksualinę energiją ( paprastai ji nukreipiama “į išorę”, nes yra skirta dauginimuisi) vėl tekėti “į vidų”, kad ši pakeistų sąmonę arba kad būtų pasiektas ypatingas magijos rezultatas – tariamai sukurtas “antrasis kūnas”, galįs atsispirti mirčiai (tai lyg siela, kuri vis dėlto turi būti “padirbta”, ir kuri priklausytų tik pašvęstiesiems). Šios maginės – seksualinės technikos seniai naudojamos kinų taoistų tradicijoje ir tantrizme, o ir Vakaruose jos nuolat lydėdavo maginių organizacijų pačius “uždariausius” ar slapčiausius lygmenis, pradedant pirmaisiais krikščioniškos eros amžiais. [2] Kad ir kaip smerktinos moralės požiūriu – ir pažymėtos išties šėtoniškų užmačių “prilygti Dievui” bei valdyti gyvenimą – netgi vidinės arba seksualinės alchemijos praktikos nebūtinai yra satanizmo sudėtinė dalis. Nemažai grupių – koks paradoksas! – tvirtina, kad šios praktikos padedančios sukaupti teigiamą energiją siekiant nugalėti Demoną. Tačiau net jeigu šios apeiginės magijos formos atskirtinos nuo satanizmo, reikia pripažinti, kad satanistinės grupės dažnai jas “kopijuoja” ir jomis naudojasi. Tikrai nesunku iš įvairių grupių perimti šias praktikas, pridėti maldą ar paaukojimą Šėtonui ir nuo apeiginės magijos pereiti prie tikrojo satanizmo.
- Galiausiai svarbu satanizmo nepainioti su šiuolaikine naująja pagonybe, kuri dažnai Viduramžių ir Naujųjų amžių pradžios raganavimą aiškina kaip slaptą senosios pagonybės tęsinį, todėl prisistato ir kaip naujoji raganystė (Wicca). Wicca ir naujoji pagonybė – judėjimai, savo narius, ypač anglakalbėse šalyse, skaičiuojantys dešimtimis tūkstančių, o šiuo metu plintantys ir į kitus kalbinius arealus – skelbia prikeliantys senąją pagonybę ir senuosius dievus, nelaiko satanistų savo bendruomenės dalimi ir netgi juos puola, nes esą Šėtono pripažinimas ir garbinimas yra duoklė žydų-krikščionių religiniam pasauliui ir Biblijai. Naujieji pagonys nesiekia sujaukti žydų-krikščionių pasaulio vizijos. Apeidami ją, jie kildina save iš įsivaizduojamos pirmykštės pagonybės.[3] Suprantama, tai pasakytina ir apie “tradicinius” arba “etninius” judėjimus, kurie vėl atranda ikikrikščioniškąją pagonybę, susijusią su konkrečia tauta ar geografine vieta: jie taip pat neturi nieko bendro su satanizmu.
Aišku, teologas gali įtarti Velnio veikimą – tiesioginį ar netiesioginį – daugelyje “religinio” ar nereliginio pobūdžio iškrypimų, susijusių su magija ar smurtu. Tačiau religinių judėjimų tyrinėtojas ir sociologas turi taikyti skirtingas kategorijas. Galaktikos, kuri apima daug daugiau nei maginius judėjimus ir okultizmą, viduje satanizmas – istoriniu ir sociologiniu požiūriu – gali būti apibrėžtas kaip personažo, Biblijoje vadinamo Velniu ar Šėtonu, dievinimas ar garbinimas grupėmis, susiorganizavusiomis į judėjimą, kartojant liturgines ar kultines praktikas.[4]
Satanizmo istorijos apžvalga
Satanizmo istorija klostėsi, galima sakyti, švytuoklės principu.[5] Nors satanistų buvimas laikas nuo laiko, suaktyvėjus antisatanistams, vis paneigiamas, jie egzistuoja. Kalba eina apie nedideles grupeles, kurios kartkartėmis susilaukia žurnalistų dėmesio. Kadangi akivaizdus Blogio garbinimas yra savaime nepriimtinas, satanistinių grupių, kad ir mažų, buvimas sukelia dažnai neadekvačią reakciją: jos kaltinamos poveikiu netgi visuomeniniams ir politiniams įvykiams, nors iš tiesų to poveikio neturi. Šis organizuotas antisatanizmas – tarp kitko, lengvai įžiebiamas kurstytojų ir liaupsintojų – galiausiai pats save diskredituoja. Tokia padėtis leidžia iškilti naujoms satanistų grupėms. Kurį laiką visuomenė jas pakenčia, paskui vėl sustiprėja reakcija, ir taip toliau.
Pirmą kartą kaip aktyvi grupė satanistai pasirodo Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV (1638-1715) rūmų aplinkoje. Juos suburia Catherine La Voisin (1640 – 1680). Šioje grupėje, padedant atsimetusiems katalikų kunigams, švenčiamos pirmosios “Juodosios mišios” (pavadinimas atsirado kaip tik tada), kuriose buvo garbinamas Velnias (ir kai kuriais atvejais jam buvo aukojami jaunuoliai), norint gauti iš jo galių ir materialios naudos. Catherine La Voisin satanistinė grupė buvo išvaikyta vadovaujant policijos prefektui Nicholasui de la Reynie (1640-1701) tarp 1679 ir 1680 metų.[6] Pasklidus garsui apie La Voisin atvejį (jį paskleidė spauda, kuri tuo metu įgijo visuomeninę reikšmę), “Juodosios mišios” ir kitos satanistinės apeigos paplinta XVIII a. Italijoje – kaip labai ginčytini eretikų kvietistų[7] religijos paribiai; Anglijoje – tarp pasileidėlių Šv. Pranciškaus draugijos narių, kurie vis dėlto satanizmui suteikia žaismingumo, racionalumo ir antiklerikalizmo atspalvį[8]; ir galbūt Rusijoje , kur – duodant pradžią tradicijai, kuri išsilaikys iki sovietinės komunistinės propagandos, – literatūrinis Johno Miltono (1608-1674) personažas Velnias laikomas teigiamu romantiniu herojumi. [9]
Pirmasis satanizmo protrūkis, prasidėjęs nuo La Voisin ir dar silpnas organizaciniu požiūriu, sukelia pirmąją antisatanizmo epidemiją, kuri slaptu satanistų veikimu laiko du skirtingus reiškinius: Prancūzijos revoliuciją ir nepaprastą spiritizmo sėkmę. Kiekvienas iš jų savaip sukrečia krikščionišką pasaulį. Čia reikia nesusipainioti tarp metafiziniu ir teologiniu požiūriu visiškai rimtų aiškinimų, kad revoliucijos ir spiritistų sėkmės netiesioginė priežastis esąs Velnio veikimas, ir labiau betarpiškų aiškinimų, pagal kuriuos kiekvieną jakobiną ir spiritistą tiesiogiai valdąs Demonas, pasitelkdamas savo agentus satanistus, liekančius šešėlyje. Literatūra, teigianti, kad slapta satanistų ir magų gauja nematomu būdu valdė pagrindinius Revoliucijos epochos įvykius, lengvai klijuoja sąmokslininkų etiketes ir nuslysta į groteskinius kraštutinumus. Pavyzdžiu gali būti filosofinės minties reiškimo evoliucija nuo antirevoliucinių šventiko Jean-Baptiste Fiardo (1736 -1818)[10] veikalų iki prieštaringų Alexis-Vincent-Charleso Berbiguiero (1764-1842) tekstų, kuriuose kiekvienas negatyvus įvykis laikomas satanistų darbu, mat jie sugebą pasiversti nematomais kipšiukais (fartfadet). [11] Kita vertus, ne visada ir ne visa literatūra, kuri už radikalių politinių bei religinių reiškinių įžvelgia Velnio ir satanistų užmačias, laikytina abejotinos vertės. Vokiečių teologo Johanno Josepho von Görreso (1776-1848)[12] pramintu taku, kartais ginčydami kai kuriuos jo teiginius, Prancūzijoje 1850-1860 metais pasuka ištisa katalikų eruditų mokykla, kuri šią temą nagrinėja labai rimtai, nors šiandien jų aiškinimai ir neatrodo įtikinami: Jules Eudes de Mirville (1802-1873)[13], Joseph Bizouard (1797-1870),[14] Henri-Roger Gougenot des Mousseaux (1805-1876).[15]
Antisatanizmas šiaip ar taip buvo pakankamai diskredituotas tokių prieštaringai vertinamų autorių kaip Berbiguier, taip kad tarp 1850-ųjų ir 1890-ųjų Belgijoje ir Prancūzijoje galėjo palyginti nekliudomas kilti nedidelis satanistinis judėjimas. Žinios apie šį judėjimą miglotos ir nepatikimos, pranešamos asmenų, nors ir tyrinėjusių satanistų subkultūrą, tačiau dažnai painiojančių fantaziją su tikrove. Turimi galvoje Romos ekskomunikuoti katalikų “regėtojai”, tokie kaip Eugène Vintras (1807-1875) ir jo mokinys kunigas Joseph-Antoine Boulan (1824-1893)[16]. Pastarąjį tikrai galima kaltinti organizavus apeigas su sunkiausiais lytiniais iškrypimais, tačiau satanistas jis nebuvo. Minėtinas ir žurnalistas Jules Bois (1868-1943), gerai informuotas, tačiau pats įsitraukęs į okultistų būrį[17], ir romanistas Joris-Karl Huysmans (1848-1907), kurio tyrinėjimų (dažnai dar ir labai kruopščių) tikslas buvo ne išsiaiškinti tiesą, pasitelkiant fenomenologiją, o rasti medžiagos romanui, kurį išspausdino 1891 metais pavadinimu “Bedugnėje”. Šiame tekste yra pats garsiausias “Juodųjų mišių” aprašymas, žinoma, suliteratūrintas, tačiau paremtas išties autentiškomis žiniomis.[18]
Huysmanso aprašyta prancūzų ir belgų satanistų veikla susilaukia – pagal minėtą švytuoklės principą – ypač stiprios antisatanistinės bangos. Prieš satanistus, susibūrusius į mįslingą sektą paladizmo vardu, nukreipiama visa masonų sąjūdžio veikla. Tuo metu masonai kaip tik labai pjovėsi su katalikų bažnyčia. Antisatanistų judėjimui 1890-aisiais vadovavo masonas Léo Taxil (Marie-Joseph-Antoine-Gabriel Jogand-Pagèso (1854-1907) pseudonimas), parašęs aršių antiklerikalinių pornografinio pobūdžio kūrinių ir 1885 metais paskelbęs savo garsųjį atsivertimą į katalikybę. Po “Bedugnės” pasirodymo Leo Taxil ir jo draugas Charles Hacks, gydytojas, pasirašinėjęs pseudonimu “Dr. Bataille” (liet. Daktaras Mūšis – vert. past.), per keletą metų sukurpia dešimtis romanų ir tūkstančius puslapių[19], kuriuose atskleidžia paladistų darbus. Šie esą tiesiogiai įkvėpti Šėtono ir slapčia valdą masonų sąjūdį. Paladistų vadais paskelbiami masonai amerikietis Albert Pike (1809-1891) ir italas Adriano Lemmi (1822-1906); taip pat kalbama apie kovą tarp dviejų Liuciferio šventikių, Sophie Walder ir Dianos Vaughan, kurių niekas nebuvo matęs, tačiau jos, savo ruožtu, pradeda leisti žurnalą. Leo Taxilio ir “Dr. Bataille” pasakojimų masonų sąjūdžio priešininkai nepriima už gryną pinigą. Iš katalikų pusės labiausiai Leo Taxilį kaip galimą apgaviką puola monsinjoras Henri Delassus (1836-1921), antimasoninės pakraipos publicistas. Galiausiai, spaudžiamas į kampą, Leo Taxil paskelbia viešą konferenciją, kurioje ketina išsklaidyti visas abejones. Konferencijoje, įvykusioje 1897 metais balandžio 19 dieną, jis prisipažįsta tiesiog suvaidinęs savo atsivertimą ir iš piršto laužęs paladizmo istoriją su visomis satanistinėmis grupėmis ir Alberto Pike’o bei Adriano Lemmi dokumentais: taip jis norėjęs pasijuokti iš katalikų lengvatikystės.[20] Léo Taxilio istorija ir toliau lieka miglota, kelianti daug klausimų. Aišku, dar galima svarstyti ir apie jo asmens tapatybę, mat kai kurie katalikų veikėjai jį pristato kaip Dianą Vaughan, kaip ir kiek Léo Taxil supainiojęs tikrų ir netikrų dokumentų, kokie buvo jo motyvai (visų pirma, gobšumas ir suktybė, neatmetant noro diskredituoti kaltalikišką antimasonizmą). Beje, sąmokslų amžiuje, katalikai, apgauti prisidengusio masono, atkeršijo garsiojoje fiches byloje: šįkart jau katalikas Jean-Baptiste Bidegain (1870-1926) apsimetė masonu ir paviešino Prancūzijos kariuomenėje veikiančią nepriimtiną sistemą, kai buvo registruojamos karininkų religinės pažiūros. Ją organizavo Prancūzijos masonų draugija “Didieji Rytai” , vadovaujama aršios antiklerikalinės Émile Combeso (1835-1921) vyriausybės, kuri dėl šio skandalo 1905 metais žlugo.[21]
Žvelgiant į satanizmo istoriją, galima numatyti, kad be kita ko, Léo Taxilio atvejis paskatins iškilti tikrąjį satanizmą, kurį spauda, bijodama vėl būti apmulkinta apgaviko prancūzo provokacijų, pirmaisiais dvidešimtojo amžiaus metais vertino atlaidžiai ir netgi su tam tikra simpatija. Žurnalistai, suprantama, buvo mažiau atlaidūs garsaus “juodojo” mago anglo Aleistero Crowley’aus(1875-1947) užuominoms apie Velnią. Jis nepriklausė satanistams (nes buvo ateistas) ir netgi ginčijosi su jais[22], tačiau kartu jis elgėsi dviprasmiškai minėdamas Velnią ir tapo visam mūsų amžiaus satanizmui įkvėpimo ir apeigų šaltiniu. Spauda domėjosi, tiesa, daugiau dėl antisatanistinių pažiūrų, prancūzų ezoteriku René Guénonu (1886-1951) ir jo įsitraukimu į polemiką, susijusią su 1929 metais išspausdinta knyga “Drakono išrinktoji”[23], kurioje neva atskleidžiama tiesa apie devyniolikto amžiaus satanizmą, kuriam Paryžiuje vienu metu vadovavo būsimasis JAV prezidentas Abram Garfield (1831-1881). Remiantis asmeniniais Garfieldo dokumentais, saugomais JAV[24], galima teigti, kad “Drakono išrinktoji” (būtų įdomu sužinoti šios knygos šaltinius ir atsiradimo priežastis) yra vien tik fantazijos vaisius. Beje, tikroji “Drakono išrinktoji” veikė tarpukary Paryžiuje, tai buvo rusė ezoterikė Maria de Naglowska (1883-1936) (ji viešėjo Italijoje bendradarbiaudama su žinomu ezoteriku Juliusu Evola, (1898-1974)), Paryžiuje 1930 metais atidariusi Šėtono Šventyklą, kurią kaip visada atlaidžiai vertino to meto spauda, ir kuri buvo pagrįsta sudėtinga ir keista teologija[25]. Tokiu pat palankumu, bent jau iš spaudos pusės, buvo pamalonintas tais pačiais metais Kalifornijoje John Whiteside Parsons (1914-1952) – inžinierius ir mokslininkas, garsus sprogstamųjų medžiagų specialistas – kuris išplėtojo Aleistero Crowley’aus mintis, paversdamas jas Antikristo kultu.[26]
Parsons mus atveda prie tikrojo šiuolaikinio satanizmo slenksčio. Jo pradžia susijusi su pogrindiniu Holivudo kinematografininku Kennethu Angeru ir jo draugu Antonu Szandoru LaVey’umi (Howardo Stantono Levey’aus (1930-1997) pseudonimas), kurie 1961 metais įkūrė organizaciją, pasivadinusią “Magic Circle” (“Magiškas ratas”), o 1966-aisiais – Šėtono Bažnyčią. Tyrinėdamas dokumentus, kuriuos privatūs asmenys laikė Kalifornijos universiteto bibliotekoje Santa Barbaroje ir tik neseniai iš dalies leido jais naudotis, aš galėjau parodyti[27], kad daugelis Antono Szandoro LaVey’aus biografijos faktų, pateikiamų visuose šaltiniuose, yra tiesiog satanisto iš Kalifornijos kūrybingi prasimanymai, kuriais jis papuošė savo toli gražu ne romantiškos jaunystės biografiją. Kita vertus, Šėtono Bažnyčios istorija atskleidžia organizaciją, kurios negalima nuvertinti. Čia nekalbama apie slaptą grupę, tai tiesa: jos ritualai buvo pigiai pardavinėjami Amerikos knygynuose[28]. Tačiau tiesa ir tai, kad “tikrieji” ritualai buvo ne tie aprašytieji, o kiti, suduodantys daug stipresnį smūgį moralei ir katalikybei. Šėtono Bažnyčia garbina Velnią, kaip stipresniojo viršenybės prieš silpnesnįjį metaforą[29], taigi atstovauja “racionaliajam” satanizmui. Vis dėlto bažnyčios viduje niekad netrūko labiau “okultinių” srovių, kurios, priešingai nei Anton Szandor LaVey, Šėtoną laikė ne vien metafora, bet ir realiu asmeniu. Amerikos padangėje – be pagrindinės Šėtono Bažnyčios atskalos Michaelo Aquino įkurtos Seto Šventyklos, kuri pripažino Velnio realumą, – spauda satanistinėmis laikė dar dvi organizacijas. Pirmąją, pasivadinusią “Procesas” (“The Process”), 1960-aisiais Londone įkūrė Robert de Grimston Moore (dabar mažai kas iš jos belikę). Šioji labiau remiasi itin įmantria “liuciferiška” teologija nei satanizmu[30]. Antroji vadinosi “Šeima” (“Famiglia”) ir buvo įkurta žmogžudystėmis pagarsėjusio Charleso Mansono. Ši grupė visų pirma sietina su hipių pasauliu ir kriminaline subkultūra, o jos ryšiai su satanizmu buvo aiškiai pervertinti[31].
Charleso Mansono žmogžudystės ir nuolatinis žurnalistų dėmesys Kalifornijos Šėtono Bažnyčiai sukėlė didžiausią šių laikų antisatanizmo bangą, kuri tęsėsi nuo 1980 iki 1990 metų ir vyko lygiagrečiai su vadinamuoju antisektiniu judėjimu. Pagal tai, kaip skiriamas pasauliečių “antisektinis” judėjimas ir tikinčiųjų judėjimas “prieš sektas”[32], galime skirti pasauliečių “antisatanistinį” judėjimą ir tikinčiųjų judėjimą “prieš satanizmą”. Pasauliečiai “antisatanistai” – remiantis kanadiečių psichologo Lawrence’o Pazdero (beje, jis pats buvo katalikas) 1980 -ais metais išėjusia knyga “Mišelė prisimena”[33] – išeities tašku pasirenka psichiatrų ir psichoanalitikų teorijas. Šie tiki savo pacientų (vadinamų survivor, išgyvenusiaisiais), kurie paveikti hipnozės prisimena patirtus šėtoniškus kankinimus (paprastai naudojant seksualinę prievartą), istorijų tikroviškumu. Prie aršių iki šiol vykstančių ginčų[34] ir prie menko pacientų pasakojimų, kaip žinių apie satanizmą šaltinio, patikimumo grįšime trečiame skyriuje.
Iš pradžių skeptiškai žiūrėję į šiuolaikinės psichiatrijos ir psichoanalizės, kuriomis nepasitikėjo iš įpročio, išvadas, protestantų fundamentalistų sluoksniai pamažu įsisąmonino didžiojo satanistų sąmokslo teoriją, patikėdami bent jau kai kurių “išgyvenusiųjų” pasakojimų tikrumu. Kurį laiką, nors ir išaugę labai skirtingose kultūrinėse dirvose, antisatanistai pasauliečiai ir tikinčiųjų judėjimas prieš satanistus, pajėgė bendradarbiauti remdami “kulto policininkus” (cult cops), dėl kurių vyko ginčai[35], nes jie tvirtino, kad “satanistinių” žmogžudysčių yra gerokai daugiau palyginus su tuo nedideliu iš tiesų atskleistų žmogžudysčių skaičiumi (apie penkiolika atvejų buvo priskirti “laukinėms” paauglių gaujoms, o ne “oficialioms” suaugusių satanistų grupėms). Kaip ir buvo galima tikėtis, pasauliečių ir tikinčiųjų satanizmo priešininkų srovės 1990 metais galiausiai susikerta tarpusavy, nesutardami Šėtono buvimo klausimu (nes antisatanistai pasauliečiai, suprantama, jį neigia). Tuo tarpu plataus satanistinio sąmokslo teorija atrodė vis neįtikimesnė, kadangi buvo aiškiai perdėta, neparemta svariais įrodymais.
1990-aisiais, kai JAV ir Didžiosios Britanijos valdžia paskelbė dokumentus, kuriuose teoriją apie satanistinį sąmokslą pavadino mitologizavimu[36], įdėmesni stebėtojai gali vėl įžiūrėti tam tikrą satanizmo atgimimą, kuris dar kartą lydi antisatanizmo žlugimą. Tokiu būdu Šėtono Bažnyčia, kuri 1980-aisiais atrodė vos gyvuojanti, 1990-aisiais išgyveno tikrą prisikėlimą. Po LaVey’aus mirties 1997-aisiais nesutarimai dėl palikimo tarp jo gyvenimo draugės (Blanche Barton) ir dukterų Karlos ir Zeenos sukėlė naują krizę Šėtono Bažnyčioje. Zeena, kuri jau 1990-aisiais buvo nutraukusi ryšius su tėvu, prisijungė prie Michaelo Aquino įkurtos Seto Šventyklos, o Karla įkūrė Pirmąją Šėtono Cerkvę, tad Šėtono Bažnyčia, kurios veikloje dalyvauja Blanche Barton, sumažėjo iki nedidelės grupės. Tačiau per tą laiką visame pasaulyje atsirado naujų satanistinių organizacijų, kurios įkvėpimo paprastai semiasi iš “racionalistinės” Antono Szandoro LaVey’aus filosofijos.
Žinių apie satanizmą šaltiniai
Prieš aprašant šiuolaikinio satanizmo būklę, derėtų įterpti metodologinių pasvarstymų apie šaltinius, iš kurių žinios apie satanistines grupes įprastai gaunamos ir pateikiamos spaudoje bei geriau ar blogiau parengtose knygose. Didėjančio patikimumo tvarka – nuo nepatikimiausių iki patikimiausių – galima išskirti šešis skirtingus šaltinius.
- Paprastai mažai patikimi yra spaudos ir televizijos žurnalistų tyrimai, kurie dažniausiai vaikosi sensacijų ir labiau rūpinasi “išmesti naujieną” (satanizmas turi gana gerą paklausą…) nei tiksliai informuoti. Jie leidžia sau perlenkti lazdą ir be skrupulų klijuoti satanizmo etiketes visiškai skirtingiems reiškiniams. Žinoma, visur, taip pat ir Italijoj, netrūksta pagirtinų išimčių (JAV išsiskiria Lawrence’o Wrighto tyrimai “New Yorker” dienraštyje), tačiau apskritai žurnalistinė spauda turi būti vertinama labai atsargiai.
- Gana prieštaringa yra psichiatrinė literatūra, kuri remiasi “prisiminimų atkūrimu”. Kaip jau matėm, pradedant 1970-aisiais, o ypač devintajame dešimtmetyje tarp kai kurių terapeutų, pirmiausia JAV, paskui ir daugelyje kitų šalių, įsitvirtino mintis, esą pasąmonė tobulai išsauganti paauglystėje patirtų skaudžių įvykių (ypač kraujomaišos ir fizinės prievartos) prisiminimus, vėliau visiškai užslopintus ir pamirštus, ir yra terapijų, kurios gali padėti “atkurti” dingusius prisiminimus, tokiu būdu išlaisvindamos pacientą iš jų pasekmių. Iš esmės taip buvo atkartojama “gundymo teorija”, kurią kadais iškėlė, bet paskui jos atsisakė, teikdamas pirmenybę psichoanalizei, jaunasis Sigmund Freud (1856-1939). Daugeliu atvejų “prisiminimų atkūrimas”, reiškinys, kuriuo JAV domėjosi dešimtys tūkstančių pacientų, yra susijęs su kraujomaišos epizodais, už kuriuos atsakomybė tenka tėvams, giminaičiams ar įtakingiems asmenims (mokytojams, dvasininkams). Mažiau, bet apskritai ne taip jau mažai atvejų “atkurta” prievarta – dažnai padedant hipnozei – buvo patirta satanistinių apeigų metu, ir kai kurie terapeutai, remdamiesi savo pacientų pasakojimais, iškėlė hipotezę apie egzistuojančius didžiulius slaptus satanistų tinklus (network), kurie vykdą baisius nusikaltimus ir nuo amžių perduodą iš kartos į kartą savo apeigas. 1990-aisiais “atkurtų” prisiminimų sąjūdis išsisėmė puolamas akademinės psichiatrų ir neurologų bendruomenės; dauguma jų mintį, kad pasąmonė gali metų metus, be žmogaus valios, saugoti tobulus fotografinius prisiminimus įvykių, kurie sąmonės lygmenyje buvo užmiršti, laiko tiesiog pozityvistiniu prietaru. O tai, kad remiantis “atkurtais” prisiminimais ne tik tūkstančiai tėvų, bet ir nemažai įtakingų asmenų – katalikų kunigų ir netgi vyskupų, JAV ir kitur (tarp jų ir kardinolas iš Čikagos Joseph Bernardin, 1928-1996), mokytojų, politikų – buvo terapeutų neatsakingai apkaltinti dėl įvykių, buvusių prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų, nesuteikė sąjūdžiui daugiau patikimumo. Tyrimais, kuriuos atliko valstybinės įstaigos JAV ir Didžiojoje Britanijoje[37] ir kurie rėmėsi “atkurtais” prisiminimais apie satanistų vykdomą seksualinį išnaudojimą, nebuvo rasta nė vieno atvejo, kad įrodymai būtų patvirtinę ant terapeuto kušetės “atkurtų” įvykių tikrumą. 1994-1995 metais ir Amerikos teismai, anksčiau palankiau žiūrėję į “atkurtų” prisiminimų sąjūdį, ėmė griežtai atmetinėti tokiais būdais, su hipnoze ar be jos, gautus “įrodymus”. “Atkurti” prisiminimai šiandien beveik prarado patikimumą; faktas, kad kartais šie prisiminimai pristatomi krikščioniškame kontekste ir išplaukia grupėse, kur taip pat ir meldžiamasi, nesuteikia jiems daugiau patikimumo[38]. Reikia skirti prisiminimus, kurie buvo užslopinti (kai auka stengiasi apie tai negalvoti), tačiau niekada iš tiesų nepamiršti, nuo prisiminimų, apie kuriuos pacientas (dažnai įsitikinęs, jog turėjo laimingą vaikystę) iš viso nežinojo ir kurie buvo “atkurti” (tačiau galima įtarti, kad iš tikrųjų buvo “sukurti” ex novo) tik terapijos metu. Taip pat ir vaikų prisiminimais ne visada reikia tikėti: dažnai jie būna atsijoti ar atgaminti psichologų, socialinių darbuotojų ir kitų asmenų, turinčių išankstines nuostatas apie tariamus satanistų sąmokslus. Italijoje tragiškai baigėsi Modenos diecezijos katalikų dvasininko Don Giorgio Govoni (1941-2000) byla. Keletas vaikų kaltino jį (iš tikrųjų kaltino socialinis darbuotojas, taip išaiškinęs vaikų pasakojimus) rengus satanistines apeigas, kurių metu buvo seksualiai išnaudojami mažamečiai. 2000-aisiais dvasininkui buvo iškelta byla. Praėjus kelioms valandoms po kaltinamosios prokuroro kalbos teisme, jis mirė nuo širdies smūgio. Po to, kai aukščiausieji teisėjai, nuteisdami kitus kaltinamuosius, parodė tikį satanistinių apeigų tikrumu, tiek 2001-ųjų metų apeliacinio teismo teisėjai, tiek Aukščiausiasis Kasacinis teismas 2002-aisiais nepripažino tariamų satanistinių apeigų atkūrimo, siūlomo socialinio darbuotojo, ir reabilitavo dvasininką, kurį iš savo pusės visą laiką gynė vyskupas ir diecezija.[39]
- Mažiau pasitikėjimo nei daugelis linkę manyti nusipelno asmenų, kurie prisistato kaip buvę satanistinių grupių nariai, “išpažintys”. Taxilio atvejis 1890-aisiais, kurį trumpai aprašiau istorinėje apžvalgoje, turėtų būti pakankamas argumentas tiems, kurie linkę pervertinti tokius paliudijimus. 1972-aisiais aktorius krikščionis (evangelikas) Mike Warnke išleido bestselerį pavadinimu “Šėtono pardavėjas”, kuriame prisipažino praeityje buvęs Šėtono “vyriausiuoju dvasininku”[40]. Reikia padėkoti dviems žurnalistams, beje, iš tų pačių protestantų evangelikų tarpo, Mike’ui Hertensteinui ir Jonui Trottui, kurie po ilgo tyrimo paskelbė Warnke’ą apgaviku, niekada nepriklausiusiu satanistams.[41] Tie patys žurnalistai išaiškino kitus apsimetusius buvusiais satanistais, tokius kaip Lauren Stratford, kurie be kita ko toliau rodosi JAV evangelikų ir fundamentalistų sluoksniuose siūlydami savo “liudijimus”. Asmeniškai esu apklausęs tam tikrą skaičių žmonių, kurie sakosi buvę satanistinių grupių nariai. Retas iš jų gali suteikti naudingos informacijos; dauguma yra apgavikai arba svaičiotojai. Kaip ir visų “atgailautojų” ir “buvusiųjų”, jų informacija visada turi būti patikrinta ir paremta objektyviais įrodymais. Antraip imama tikėti grynomis legendomis, pavyzdžiui viena – kažkada paskleista tariamos “žinovės”, kurią kalbino plačiai skaitomas katalikiškas italų savaitraštis, – pagal kurią Bolonijos universitete veikianti slapta satanistų ložė, kurią sudaro keturiasdešimt svarbiausių universiteto profesorių.[42] Toks sunkus kaltinimas prestižiniam italų universitetui, jo profesoriams ir tėvams, kurie siunčia savo vaikus ten mokytis, laimei, buvo paremtas tik tariamų buvusių satanistų, kurie labiau priminė fantazuotojus, liudijimais.
- Kiti parodymai ateina iš narių ir pačių satanistinių judėjimų vadovų. Nors dauguma grupių slaptos, yra ir tokių, kurios mėgaujasi rampos šviesa, reklama, televizijos dėmesiu (pavyzdžiui, Kalifornijos Šėtono Bažnyčia ir Bolonijos Šėtono Vaikai Italijoje). Tai, kaip šios grupės pateikia save spaudoje ar per televiziją, suprantama, labiau atitinka reklamos, o ne tiesos kriterijus. Dažnai sekėjų skaičius, kurį jos viešai skelbia, yra apskritai neįtikėtinas, arba atitinka adresų knygą. Taigi jų teiginius, kuriuose dažnai yra įdomių dalykų, reiktų vertinti kritiškai ir nepriimti už gryną pinigą. Vis dėlto daugelis grupių niekaip nesiviešina. Taigi ir šiuo atveju galioja taisyklė, dažnai taikoma okultiniams judėjimams: kas žino, tas nekalba, o kas kalba, tas nežino.
- Policijos šaltiniai yra vieni iš patikimesnių vertinant tikrąjį satanizmo paplitimą. Tačiau reikia atskirti iniciatyvas, kylančias iš pavienių policininkų entuziastų – vadinamų “kulto policininkų” (cult cops), dirbančių JAV, – kurie dažnai yra veikiami antisatanistinės subkultūros ir kritikuojami savo kolegų bei viršininkų[43], nuo oficialių valstybinių agentūrų pranešimų. JAV šioje srityje daug nuveikė FTB.[44] Italijoje trūksta tokių tyrimų, kokie atlikti JAV ir Anglijoje.[45] Bet kuriuo atveju, beveik viso pasaulio organizuotos satanistų grupės, kurias sudaro suaugę žmonės, yra neįkyriai sekamos policijos vadovybės, kuri turi apie jas patikimos informacijos. Daug sunkiau sekti satanistines jaunimo grupes, kurios pastebimos tik tada, kai įvykdo nusikaltimus. Jomis policija labiausiai domisi. Nors žurnalistiniai šaltiniai paskelbė neįtikėtiną satanistinių žmogžudysčių skaičių – penkiasdešimt tūkstančių per metus vien JAV[46], FTB, palaikanti ryšius su kitų šalių, kuriose satanizmas labiau paplitęs, policija, pateikia skaičius, kurie rodo, kad nuo 1975-ųjų iki 2002-ųjų pasaulyje įvykdoma vidutiniškai mažiau nei viena žmogžudystė per metus. Beveik visos šios žmogžudystės – kiekviena iš jų, suprantama, pasibaisėtina, verta aukščiausios bausmės, – priskirtinos jaunimo grupėms. Su žmogžudystėmis, atliekamomis satanistų grupėse kaip apeiginiai aukojimai, nereikia painioti nei serijinių žudikų (serial killer) veiksmų, neva įkvėptų, kaip jie patys miglotai aiškina, Demono (tas pats Charles Manson su satanistais susitiko, atrodo, jau būdamas kalėjime, po žmogžudysčių), nei tokių skirtingų reiškinių, kaip 1989 metais atskleisti žmonių aukojimai Matamoros grupėje, kuriai vadovavo prekeivis narkotikais Adolfo Costanzo (1962-1989). Šiuo atveju turima galvoje iškreipta afro-kubiečių kulto versija, Polo Mayombe, kurioje Velnias nėra kuo nors išsiskiriantis ir kurios etnologinė tradicija gerokai skiriasi nuo satanizmo, o mūsų dėmesį ji patraukė “juodosios magijos” folkloru, būdingu organizuotam nusikalstamumui (nors po Matamoros atvejo spauda sukūrė narko-satanistinių grupių kategoriją, neturinčią jokio mokslinio pagrindo)[47]. Italijoje, šalyje, kur taipogi dažnai kalbama apie satanizmą, policijos vadovybės tvirtinimu, nėra įrodymų apie satanistinių grupių organizuotas žmogžudystes (nors vienas kitas atvejis ir metė įtarimo šešėlį). Dažniausi nusikaltimai yra fizinis smurtas satanistinių apeigų metu, pažeminimas, kankinimai ir gyvūnų žudymas, bažnyčių ir kapinių išniekinimas, kartais lydimi (kaip keliais atvejais, kuriuos man teko stebėti iš arti kartu su policijos pareigūnais) apeiginių nekrofilijos ir lytinio santykiavimo su lavonais aktų.
- Reti, bet patikimi yra satanizmo sociologiniai tyrimai, atliekami religijotyros specialistų. Nepelnytai kaltinami patyrimo stoka, sociologai – kurie yra atlikę ir stebėjimų satanistinės grupės viduje – išnagrinėjo buvusių narių liudijimus, apklausė tikruosius narius, paneigė nepatikrintus žurnalistinius gandus ir galėjo iš esmės objektyviai aprašyti nemažai grupių.[48]
Satanizmo padėtis šiandien
Prieš pateikiant satanizmo analizę ir statistiką pasaulyje ir Italijoje, derėtų atskirti dvi labai skirtingas jo formas. Iš vienos pusės, tikrieji satanistiniai judėjimai: suaugusiųjų satanizmas, praktikuojamas grupėse, turinčiose perduodamas doktrinas ir apeigas, identifikuojamus vadus, būstines, kartais netgi spaudą (nepaisant, kad vadai yra brandaus amžiaus ar jaunesni, veikloje ar apeigose gali dalyvauti ir jaunimas, net paaugliai). Visiškai kitoks jaunimo satanizmas (JAV vadinamas “rūgštiniu” satanizmu dėl sąsajos su išties visur paplitusiais narkotikais), kurį sudaro nepilnamečių grupelės (labai retai dalyvaujant vienam kitam suaugusiam), neturinčios perduodamų taisyklių ir apeigų, nepalaikančios ryšių su organizuoto satanizmo grupėmis, rengiančios “laukines” ar namines satanistines apeigas, veikiamos filmų, televizijos laidų, laikraščių (dažniausiai bulvarinių) ir tam tikros muzikinės subkultūros. Statistiniai duomenys, gaunami apie suaugusiųjų satanizmo grupes, gali būti gana tikslūs (nepaisant žurnalistinių mitų šia tema, neįmanoma, kad organizuota grupė, veikianti ilgą laiką, visiškai neiškiltų aikštėn, bent jau neužkliūtų specialistams, policijai). Tuo tarpu statistiniai duomenys apie jaunimo satanizmą yra spėjami ir kintantys, nes daugelis grupių gali būti išaiškintos tik po kokio nors atsitikimo ar nusikaltimo, kurį atskleidus grupės sužlunga.
a. Pasaulyje yra apie penki tūkstančiai organizuotų satanistinių grupių narių. Taigi kalbama apie smulkias mažumas. Svarbiausios organizacijos yra JAV (Šėtono Bažnyčia, Pirmoji Šėtono Bažnyčia, Seto Šventykla, Nepthyso Šventykla, Pasaulinė Šėtoniškojo Išvadavimo Bažnyčia), Ispanijoje, Skandinavijoje, Graikijoje, Rusijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, šiek tiek satanistų yra Vokietijoje ir Prancūzijoje.[49] Tenka būti apdairiems ir nepasitikėti statistika, kurią pateikia kai kurios “atviresnės” satanistų organizacijos, pavyzdžiui, Kalifornijos Šėtono Bažnyčia, besiremianti adresų sąrašu (kur registruojami ir paprasčiausi smalsuoliai, pasiuntę laišką prašydami daugiau informacijos apie judėjimą), o ne tikrais “nariais”. Daug sunkiau pateikti duomenis apie jaunimo satanizmo paplitimą pasaulyje. JAV ir Anglijoje atliktais tyrimais siekiama pateikti apskaičiavimus pasauliniu mastu, tačiau juose yra daug spragų, susijusių su Rytų Europa (kur tokie reiškiniai atskleisti neseniai, pavyzdžiui, Rumunijoje, Lenkijoje ir Pabaltijo šalyse) ir Afrika, kur sunku atskirti tikrąjį satanizmą, importuotą iš Vakarų, nuo vietinių raganavimo reiškinių (kurie yra akivaizdžiai skirtingi). Šiek tiek pagelbėti gali sociologinės pakraipos tyrimai ir klausimynai, pateikti vidurinių mokyklų aukštesniųjų klasių mokiniams įvairiose šalyse (Vokietijoje, JAV, Italijoje). Apsiribodami Vakarų Europa (taigi Rytų Europa išskiriama, nesant netgi patikimų apskaičiavimų), Šiaurės Amerika, Australija ir Naująja Zelandija, kai kurie kriminologai mano, kad vienaip ar kitaip jaunimo arba “laukinio” satanizmo grupių veikloje dalyvauja nuo dešimt iki daugiau nei dvidešimt tūkstančių jaunuolių ir paauglių.
Šiedu reiškiniai skiriasi sociologinės struktūros, idėjų , taip pat pavojingumo visuomenei atžvilgiu. Suaugusiųjų satanizmas, tai yra satanistiniai judėjimai, turi aiškią doktriną. Tai leidžia skirti dvi satanizmo sroves, apibendrintai vadinamas “racionaliąja” ir “okultine”. “Racionalusis” satanizmas – kuriam geriausiai atstovauja Kalifornijos Šėtono Bažnyčia, šiuo metu aiškiai vyraujanti pasaulyje – garbina Šėtoną kaip simbolį ar archetipą nusižengimo ir žmogui suteiktõs galimybės peržengti savo ribas, atmetant bet kokius tradicijos ar moralės diegiamus skrupulus. Jie nesvarsto klausimo – kartais atsako neigiamai, – ar Šėtonas iš tiesų egzistuoja kūnišku pavidalu. “Okultinis” satanizmas, kurio pagrindinė organizacija yra Seto Šventykla, kilo iš suskilusios Šėtono Bažnyčios (kuri sunyko 1975 metais, nerasdama sutarimo Velnio kaip tikro asmens buvimo klausimu), ir tiki, kad Velnias esąs tikras asmuo, kurį galima iškviesti ir su kuriuo galima užmegzti tiesioginį ryšį. Satanistai “racionalistai” – kaip minėjau, plačiau paplitę – kritikuoja satanistus “okultistus”, šaiposi vadindami juos “satanistais katalikais” (nes kaip ir katalikai pritaria minčiai, kad Velnias tikrai egzistuojąs kaip fizinis asmuo). Abiejų grupių pagrindinės apeigos yra “Juodosios Mišios”, įkvėptos katalikiškų Mišių, tik čia formulės “apverčiamos” (šlovinamas Šėtonas ir žeminamas Dievas). Seksualumas garbinamas įvairiai: nuoga moteris panaudojama kaip altorius, dalyvaujantieji taip pat apsinuoginę, dažnai atliekami tikri lytiniai aktai. Katalikų kulto simboliai (nukryžiuotasis ir – kur turima – pašventinta ostija) sudaužomi ir išniekinami. Satanistams “racionalistams” “Juodosios Mišios” vis dėlto yra psichodrama, kurios tikslas – padėti dalyvaujantiems išsivaduoti iš krikščioniškų “prietarų” ir įpročio laikytis moralės normų. Tuo tarpu satanistai “okultistai” apeigomis siekia įsiteikti Velniui ir prašyti jo dalyvavimo. Sekso elementas, žinoma, yra svarbus organizuotų grupių apeigose, tačiau būtų netikslu sakyti, kad satanizmas yra tiesiog būdas mėgautis seksu ar dalyvauti orgijose. Šiuolaikinėje visuomenėje netgi iškreipti seksualiniai poreikiai gali būti lengvai patenkinami ir be satanistų pagalbos. Suaugusiųjų grupėse beveik nežinomas gyvūnų aukojimas, ir policija nėra nė karto aptikusi ženklų, leidžiančių įtarti apie galimus žmonių aukojimus.
Tačiau yra buvę, kad sekėjai, ypatingai jauni, tvirtindami gerai nežinoję, kokios būsią apeigos, kuriose jie buvo pakviesti dalyvauti, pateikė kaltinimus dėl fizinės prievartos. Italijoje policija ir šiose grupėse užfiksavo elementų, susijusių su nekrofilija. Tačiau iš tiesų didesnės ir ilgiau gyvuojančios grupės – skirtingai nuo kai kurių grupių, sukurtų pastaraisiais metais jaunų suaugusiųjų (pavyzdžiui, Šėtono Vaikų Italijoje) – žino esančios policijos prižiūrimos ir išmoko gyventi su šia priežiūra, vengdamos sunkių nusikaltimų, seksualinio pobūdžio apeigas atlikdami ne viešose vietose ir saugodamosi, kad į jų tarpą nepatektų nepilnamečių. Lieka viena nerimą kelianti, nors ir prieštaringai teisiškai vertinama aplinkybė – pašventintų ostijų naudojimas švenčiant “Juodąsias Mišias”, praktikuojamas beveik visose suaugusiųjų grupėse. Kartais šios ostijos būna pavogtos iš katalikų bažnyčių. Dažniausiai kreipiamasi į vagantes, žmones, kurie didžiuojasi (teisingai ar be reikalo) “nepriklausomais” ir “autonomiškais” (dažnai siekiančiais devynioliktąjį amžių) kunigo, kartais netgi vyskupo, šventimais: tai keistas, menkai pažįstamas “mažųjų bažnyčių” pasaulis, sudarytas iš smulkių atskalų, kurių bet kokiu atveju nereikia painioti su Romos katalikų bažnyčia. Nors dauguma šių “lygiagrečių” vyskupų ir kunigų niekaip nesusiję su satanizmu, atvirkščiai, yra labai nuo jo nutolę, tačiau yra patvirtintų atvejų, kai, dažnai už piniginį atlygį, kai kurie iš jų parūpino satanistų grupėms savo pačių pašventintas ostijas.
Jaunimo satanizmo grupės daug sunkiau surašomos ir pavojingesnės (ne tiek dėl jų piktybiškumo, kiek dėl mažesnės galimybės policijai jas kontroliuoti). Turimos omenyje paauglių grupės, kurios inscenizuoja satanistines apeigas, prisižiūrėjusios filmų, komiksų, o labiausiai veikiamos tam tikros muzikos[50]. Šios jaunimo grupelės nesilaiko tradicijų ir apeigų – juos niekina ir jų neprisileidžia suaugusiųjų grupės, – todėl paprastai nešvenčia “Juodųjų Mišių”. Jiems būdingi gyvūnų aukojimai, lytiniai aktai lydimi kryžiaus ar kokio kito krikščionių simbolio sudaužymo, bažnyčių, o dažniausiai kapinių, išniekinimo. Jaunimo grupėse dažniau neskiriama metafora nuo tikrovės, taigi -neretai apsvaigus nuo narkotikų – pereinama prie fizinės prievartos aktų ir labai retais atvejais (tačiau jų būta) – net prie žmonių aukojimo. Kaip jau minėjau, beveik visi satanizmui priskiriami sunkūs nusikaltimai gali būti siejami su jaunimo grupėmis. Labiausiai tuo pasižyminčios šalys yra JAV, Anglija, Vokietija, Skandinavija, Rusija. Jaunimo satanizmas iš tiesų labiau priskirtinas neprisitaikymo reiškiniui nei tikrai religinių judėjimų sociologijai. Nevaldomos jaunimo grupės savo neprisitaikymą prie visuomenės gali parodyti – alternatyviai ar papildant – per narkotikus, paprastą vandalizmą ar satanistines pirmykštes ir “laukines” apeigas. Vienas iš geriausių darbų apie jaunimo satanizmą, parašytas moters, presbiterionų kulto dvasininkės Joyce Mercer[51], – teisingai aiškina jaunimo satanizmą kaip nusivylimo arba neprisitaikymo “kaukę”. Būdai išreikšti neprisitaikymo apmaudui gali būti įvairūs – nuo satanistinių apeigų iki akmenų mėtymo nuo viadukų į autostrada riedančius automobilius (naujausia “mada”, beje, atsiradusi Amerikos jaunimo gaujose, kurios vadino save satanistais), – tačiau reiškinio šaknys vis tiek iš esmės yra tos pačios.
b. Italijoje – apie šią šalį tenka kalbėti ir dėl to, kad pasaulio spauda italų satanizmui rodo išskirtinį dėmesį, ir dėl to, kad ja patogu remtis kaip pavyzdžiu, aptariant satanizmą ir kitose šalyse – taip pat reikia skirti organizuotą suaugusiųjų grupių satanizmą nuo “laukinių” jaunimo grupių. Kalbant apie suaugusiųjų satanizmą, gali būti aptartos keturios didžiosios ir apie dešimt mažųjų grupių. Didžiosios yra šios:
– Turino Šėtono Bažnyčia, įsikūrusi 1968-1970 metais kaip pasekmė ryšių su Kalifornijos Šėtono bažnyčia, vadovavaujama Antono LaVey’aus. Įkūrėjai jau bendravo su masonų “atsimetėliais” (kurie nepakluso pagrindiniams masonų reikalavimams, labiau domėjosi okultizmu; reikėtų vienų su kitais nepainioti) ir kitomis okultistų (bet ne satanistų) grupėmis, atsidavusiomis seksualinei magijai. Pranešimai ir nurodymai buvo gaunami iš Kalifornijos Šėtono Bažnyčios, tačiau glaudaus ryšio tarp jų nėra. Pagrindinės apeigos yra “Juodosios Mišios”, kuriose svarbiausias elementas yra amrita (žodis, paimtas iš tantristų, į šios grupės žodyną pateko per Crowley’ų) vartojimas. Tai mikstūra iš lytinių organų išskyrų, geriama ceremonijos metu. Ši Šėtono Bažnyčia sugebėjo išsilaikyti daugelį metų (jau virš trisdešimties) dėl savo ypatingo uždarumo: buvo nuolat atsisakoma bendrauti su žurnalistais. Per visus bažnyčios gyvavimo metus didžiausias narių skaičius yra pasiekęs šimtą; šiuo metu aktyvių narių yra mažiau nei penkiasdešimt. Legendos apie Turiną kaip Šėtono miestą, sklindančios nuo Renesanso laikų, dažnai sukelia įspūdį, kad čia satanistų knibždėte knibžda, tačiau iš tiesų tos grupės yra labai mažos.[52]
– Antroji Turino Šėtono Bažnyčia (pavadinimas kaip ir pirmosios, tačiau kalbama apie kitą organizaciją) priklauso “okultistų” krypčiai (tuo tarpu pirmoji, kaliforniškos kilmės, labiau priklausytų “racionalistams”). Aplink ją kartu su prijaučiančiaisiais sukasi apie septyniasdešimt žmonių. Nepasitikėdama LaVey’umi, ši organizacija ieškojo ryšių su prancūzų satanistais ir pažodžiui suprato liaudies legendas, surinktas prancūzų rašytojo Claude’o Seignolle’o, su kuriuo buvo susitikusi 1970-aisiais. Taip pat ir ši grupė, savo apeigas kartais atliekanti po atviru dangumi Turino apylinkėse, veiklos centru laiko “Juodąsias Mišias” su seksualinės magijos elementais. Dabar grupėje belikę keli nariai, griežtai atsisakantys bendrauti su spauda.
– 1980-aisiais iškyla Efremo del Gatto Brolija (tikrasis jo vardas buvo Sergio Gatti, (1945-1996)), arba CEDG (Confraternita di Efrem del Gatto), kurios būstinė yra Romoje. Del Gatto skelbė patyręs septynis Liuciferio pasirodymus ir turįs šimtą penkiasdešimt sekėjų (panašu, kad sekėjų buvę ne daugiau trisdešimties). Tai “kultūringo satanisto” tipas, iš kurio spauda dažnai imdavo interviu, kuris šalia satanistinės veiklos dar uždarbiaudavo kaip magas. Po jo mirties (1996) iš Brolijos praktiškai nieko nelieko, nors Romos apylinkėse yra atsiradusios kitos satanistų grupelės.
– Centrinėje ir Pietų Italijoje veikė grupė, vadovaujama žmogaus, kuris buvo pasivadinęs Maestro Loitanu. Ši grupė kelis kartus keitė pavadinimą: iš pradžių Šėtono Imperija Pragaro Šviesa, paskui Didžiojo Šėtono Ordino Bažnyčia ir galiausiai Pano Šventykla. Pastaruoju pavadinimu norėta pabrėžti kitų italų satanistų organizacijų skirtumą nuo Pano Šventyklos, kuri teigė nepraktikavusi maginių-seksualinių apeigų (tai būtų svetimų tradicijų įtaka satanizmui) ir Šėtoną laikiusi ne Blogio, o greičiau Gėrio ir pažinimo įsikūnijimu. Šiuo atžvilgiu Pano Šventyklą labiau tiktų vadinti “liuciferiška” nei “šėtoniška” (kas taiko šią skirtį, vadina “liuciferistais” tuos, kuriems Šėtonas yra Gėris, o “satanistais” – tuos, kuriems Šėtonas yra Blogis). Tačiau kai kurie etiniai raginimai (kaip antai: “Išmok atsukti kitą skruostą, kai tikrai žinosi, jog tau nesuduos”) ir griežta krikščionybės kritika parodo, kad ir ši grupė yra patyrusi labiausiai paplitusių šiuolaikinių tarptautinio satanizmo krypčių įtaką. 1998-aisiais Maestro Loitan atsivertė į katalikybę ir Pano Šventykla nustojo veikusi.
Atskirai reikėtų pakalbėti apie Bolonijos Šėtono Vaikų grupę, kurią 1992 metais įkūrė Marco Dimitri, daug jaunesnis už kitus italų satanistų vadus. Dimitri nusprendė išnaudoti žiniasklaidą, dažnai pasirodydavo per televiziją, kur pokalbių laidų vedėjai iš jo ir pasišaipydavo, bet tuo pat metu jis pasidarė sau reklamą. Grupės sąraše – šeši šimtai “korespondentų”, tačiau tai tik adresų rinkinys, į kurį surašyti net ir smalsuoliai. Žmonių, kurie iš tiesų buvo susiję su Šėtono Vaikais (pagrindinės grupės yra Bolonijoje, Forlio (Forlì) provincijoje, tarp Riminio ir Ričionės (Riccione), La Specijoje (La Spezia) ir Pezareze (Pesarese)), tėra ne daugiau dviejų šimtų. Grupė savo apeigas švenčia apleistuose namuose, desakralizuotose bažnyčiose, o Bolonijoje turi šventyklą, sudarytą iš juodų palapinių, demoniškų kaukių, kaukolių ir Velnio statulų. Greta “Juodųjų Mišių” Dimitri švenčia “Raudonąsias Mišias”, kurios yra dar labiau seksualizuotos. Šėtono Vaikai turi savo šventraštį – “Pragaro Evangeliją”. Daugiau nei pusę jos užima įvairiausių rūšių ir tipų lytinių santykių aprašymai, kurių kalba primena pornografinę literatūrą. Kitoje pusėje ilgas demonų vardų sąrašas ir jų iškvietimo instrukcijos. Šėtono Vaikai “Pragaro Evangelijoje” savo filosofiją išdėsto šešiais punktais: nedorybės išaukštinimas (“Juodųjų Mišių” esmė – Mišios su pačiu savimi, orgija su pačiu savimi”); menas, ypač “demoniškas”; karas, kuris yra “gyvenimas” ir neapykanta taikai; mokslas, aukštinamas nes yra “religijų priešas”; “dvasia”, suprantama kaip išdidus pasitikėjimas savimi; ir turtai, nes Šėtonas yra “medžiaga, tobulai tinkanti malonumo atžvilgiu”. Šėtono Vaikų idėjos svyruoja tarp “racionalaus” ir “okultinio” satanizmo. Malda, parašyta “Juodosioms Mišioms” žmogaus, buvusio vienu iš artimiausių Dimitri bendražygių, bet šiuo metu grupei nepriklausančio, Stefano Lanzi, skamba šitaip: “Mes esam Šėtonas, nėra jokio kito dievo, tik Mes”. Tačiau, kita vertus, “Pragaro Evangelija” moko, kad Šėtonas ir jo pavaldiniai yra nuolat vykstančios išorinės ir vidinės materijos kaitos branduolys. Šėtonas, žmogus, ir nėra Dievo… Dievas negali būti ten, kur valdo Šėtonas”[53]. Dimitri grupė – kurios apeigose, atrodo, yra dalyvavę net ir nepilnamečiai, – policijos dėmesį pirmą kartą patraukė 1992-aisiais, paskui 1996-aisiais, kai Dimitri buvo sulaikytas ir pakartotinai apkaltintas fizine prievarta, tačiau galiausiai išteisintas tiek kasaciniame teisme 1997-aisiais, tiek apeliaciniame 2000-aisiais. Reikia pripažinti, kad žiniasklaida labai padėjo Dimitri grupei išaugti, o patį Bolonijos satanistą pavertė kultine asmenybe jaunimo tarpe. Dimitri (duodamas interviu šios knygos autoriui 1993-aisiais) teigė, kad kiekvienąkart, kai jį puola televizija, netgi piktai, daugybė jaunuolių susiranda jį ir prašosi priimami į grupę. Panašūs reiškiniai, kuriais patikrinama žiniasklaidos atsakomybė, įvairiomis formomis buvo užfiksuoti ir 1996-aisiais: kadangi jo sulaikymas buvo įvairiai komentuojamas, ypač per kai kuriuos televizijos kanalus, Dimitri ir jo pasekėjai greta neapykantos ir prakeiksmų susilaukė nemažai laiškų iš jaunuolių, norinčių tapti Šėtono Vaikais. Po išteisinimo 2000-aisiais Dimitri vėl “dirba” žiniasklaidos numylėtiniu, nors dėl jo sulaikymo ir kalinimo grupė sumažėjo.
Šėtono Vaikai yra tarsi pusiaukelėje tarp suaugusiųjų grupių (jas sieja didesnis organizuotumas) ir jaunimo. Grįžtant prie suaugusiųjų, Italijoje šalia keturių didžiųjų grupių veikia apie dešimt mažų grupelių, dažnai pasivadinusių iš didžiųjų perimtais vardais (Šėtono Bažnyčia, Šėtono Imperija ar kaip nors panašiai) ar susidariusių iš atskilusių nuo didžiųjų grupelių. Nė vienoje iš jų nėra daugiau kaip dvidešimt narių, o bendras italų satanistų skaičius tikrai neviršija trijų šimtų. Yra grupių – “apsišaukėlių”, kurios sukurtos dirbtinai, norint patraukti žurnalistų dėmesį. Pavyzdys galėtų būti Šėtono Vaikai iš Kasteli Romani (Castelli Romani) (tiesioginio ryšio su Bolonijos satanistais nėra), kurių “didžioji dvasininkė” Maddalena Stradivari (filosofijos studentė iš Romos, kurios tikrasis vardas Cristina Bagnolini) galiausiai prisipažino išgalvojusi grupę, keletą kartų su draugais pašventusi “Juodąsias Mišias”, norėdama patraukti žurnalistų dėmesį ir tokiu būdu pradėti aktorės karjerą. 1996-aisiais daugelis laikraščių paskelbė žinią apie susikūrusią Astaroth Vaikų grupę, kuriai vadovavo kita studentė Veronica Escobar. Kai ją galop surado ir išklausinėjo vienas žurnalistas iš Turino dienraščio “La Stampa”, sumani studentė prisipažino “šiuo momentu” esanti vienintelė grupės narė (tuo tarpu įvairūs laikraščiai, suprantama, nepagailėjo vietos Astaroth Vaikams ir reiškė nemažą susirūpinimą).[54]
Šioje lentelėje matote, kiek narių turi Italijos organizuoto satanizmo grupės (2003 metų duomenys):
Šėtono vaikai | 50 |
Šėtono Bažnyčia (racionalistų) | 20 |
Šėtono Bažnyčia (okultistų) | 140 |
Mažosios grupės | 20 |
Iš viso | 240 |
Taigi organizuotos satanistinės grupės sudaro statistiškai nežymią visuomenės dalį, nors žmonės, buvę įtraukti į šias grupes, suprantama, galėjo turėti skaudžios patirties.
Jaunimo satanizmui Italijoje būdingi visi tie bruožai, kuriuos minėjome apžvelgdami padėtį pasaulyje. Statistiniai duomenys nuteikia pesimistiškai, o policija beveik kas savaitę registruoja naujas grupes, užkliūvančias daugiausia dėl vandalizmo aktų ir kapinių išniekinimo. Sprendžiant pagal policijos turimus duomenis iš įvairių Italijos regionų (Pjemonto, Lombardijos, Lacijaus), galima spėti, kad šis reiškinys – taip pat ir Italijoje nesusijęs su suaugusiųjų satanizmu – apima maždaug tūkstantį jaunuolių ir paauglių, o jei priskaičiuosim ir tuos, kurie paprastai nedalyvauja tikrų satanistinių jaunimo gaujų veikloje, tačiau yra satanistinės subkultūros vartotojai (apranga, simboliai, gestai), jų bus apie pora-trejetas tūkstančių.
Į šią statistiką neįtraukiami pavieniai satanistai ar nusikaltėliai, žudantys “dėl malonumo” ir dažnai pasakojantys, esą Šėtonas jiems liepiąs taip daryti. Bent vienas toks atvejis yra buvęs ir Italijoje. 2000-ųjų metų birželio 6 d. trys merginos, prisiskaičiusios apie satanizmą, tačiau nesusijusios su jokia organizuota satanistų grupe, Kjavenoje (Chiavenna), Lombardijos regione, nužudė vienuolę Laurą Mainetti (1939 – 2000). Atrodytų, du visiškai skirtingi atvejai: vienuolės Lauros Mainetti, kurią nužudė trys merginos, susižavėjusios žurnalistų pranešimais apie satanizmą, ir Don Giorgio Govoni, tapusio melagingų kaltinimų ir žurnalistų įaudrintos minios auka (jam tais pačiais 2000-aisiais tiesiogine prasme plyšo širdis). Tačiau iš tikrųjų šie atvejai turi kai ką bendro. Abu kartus atitinkami vyskupai kalbėjo apie “kankinius”, nors, žinoma, niekas nesiūlė, kaip paprastai būna, pradėti beatifikacijos bylų. Ir sesuo Laura, ir Don Giorgio, kiekvienas savaip, tapo aukomis to išskirtinio dėmesio, kurį žiniasklaida bereikalingai skyrė satanizmui. Idant tokie atvejai nepasikartotų, reikėtų ir žurnalistams pabrėžti, kad iš tikrųjų satanistų yra labai mažai, jie nepadaro daug nusikaltimų. O tie, kas spaudoje skelbia daug didesnius skaičius, aišku, turi pateikti įrodymus.
Išvados
Šio trumpo pristatymo pirmutinis tikslas yra aprašyti reiškinį ir pateikti medžiagos tolesniems apmąstymams. Remdamasis daugelio metų satanizmo ir okultizmo stebėjimais, atliktais Italijoje ir apskritai Vakaruose, galiu leisti sau apibendrindamas pažymėti keturis dalykus, apie kuriuos vertėtų pagalvoti.
- Visų pirma, reikia turėti teisingą informaciją bei būtinus atskyrimo kriterijus. Tas faktas, kad nuolat painiojamas satanizmas ir apeiginė magija, satanizmas ir naujoji pagonybė, satanizmas ir nesatanistinės okultinės grupės, drumsčia vandenį ir disktredituoja mokslo žmonių akyse darbus, kuriuos parašo turintys gerų ketinimų, bet susipainioję autoriai. Dėl minėtų priežasčių reikia nepasitikėti žurnalistiniais šaltiniais, ant terapeuto kušetės “atkurtais” prisiminimais, buvusių narių pasakojimais, dažnai pagražintais pasakų ir mistiniais elementais, narių gyrimusi. Kai kurie iš šių šaltinių gali padėti netiesiogiai, tačiau apskritai į juos reikėtų žiūrėti labai atsargiai, labiau pasitikint policijos šaltiniais ir moksliniais tyrimais.
- Priežastis, dėl kurios Italijoje – ir apskritai Vakarų pasaulyje – atgimsta satanizmas, yra magijos sugrįžimas ir padidėjęs skaičius žmonių, kurie kreipiasi į magus, būrėjus kortomis, ateities spėjikus. Šių veiklos rūšių nereikia tuoj pat sutapatinti, juo labiau painioti su satanizmu, bet vis dėlto jos kelia susirūpinimą, nes atskleidžia bendrą padėtį, vyraujantį pasimetimą, sumišimą. Be kita ko, įvairios satanistų grupės savo mokinius dažniausiai “komandiruoja” į apmokamų magų pasaulį.
- Jaunimo satanizmas visų pirma yra nepasitenkinimo išraiška ir nagrinėti jį reiktų bendrame jaunimo neprisitaikymo ir nepasitenkinimo, o ne siaurame religinių judėjimų sociologijos kontekste. Žmonių, kurie lanko jaunimo satanistines grupes, biografijose neminimi praeity buvę okultistinės pakraipos judėjimai ar magijos pasaulis, bet minimi ryšiai su kitomis rizikos grupėmis, narkotikų pasauliu, padugnėmis ir smulkiais nusikaltėliais. Taigi ir terapinės priemonės susiję su daug platesne problema nei jaunimo nepasitenkinimas apskritai.
- Suaugusiųjų satanizmas apima nedidelį žmonių skaičių (Italijoje, šalyje, kur daug apie tai kalbama – mažiau nei trys šimtai, pasaulyje – apie 5 tūkstančiai). Vis dėlto satanizmas yra dramatiškas patyrimas tiems, kas į jį buvo tiesiogiai ar netiesiogiai įtrauktas. Šis reiškinys įdomus ir kaip metafora žiaurios dabarties, nuo kurios nuplėšta retorikos skraistė. Kai satanistas mums garsiai sako, kad stiprusis gali paminti silpnąjį, priversti jį tarnauti stipriojo valdžios, turto, seksualinio malonumo poreikių tenkinimui, jis tiesiog patvirtina tai, ką dauguma galvoja ir ką nemažai dvidešimtojo amžiaus ideologijų apvilko įvairiausiais rūbais. Šiuo požiūriu satanistas apnuogina tam tikrą dabartį ir parodo, kokia ji yra iš tikrųjų. Taigi organizuotas suaugusiųjų satanizmas, kad ir koks siauras reiškinys bebūtų, gali būti požymis, atskleidžiantis civilizacijos krizę.
- Šiame kontekste žiniasklaidai tenka aiški atsakomybė. Ji negali nutylėti satanizmo, ypač pasitaikančių žiaurumo atvejų. Tačiau nereikėtų pabrėžti, iškelti šio reiškinio, pateikti tikrovės neatitinkančios statistikos, suteikti žodį tariamiems “žinovams”, kurie pateikia išpūstus skaičius ir mano taip juos nugalėsią, bet iš tikrųjų tampa satanistų sąjungininkais. Iš tikrųjų satanizmas tarpsta iš jį gaubiančių mitų ir legendų. Jei norima iš tiesų jam pasipriešinti, reikia nuplėšti nuo jo mitinę aurą, pateikti jį ne kaip paslaptingą ir užburiančią, o kaip atgrasią tikrovę. Satanistai išties nėra tamsybių kunigaikščiai, o greičiau vargšai velnio tarnai.
Bibliografija
Bendra šiuolaikinio satanizmo istorijos ir sociologijos apžvalga pateikiama: Massimo Introvigne. Indagine sul satanismo. Satanisti e antisatanisti dal Seicento ai nostri giorni. Milano: Mondadori, 1994. Apie magijos atgimimo prielaidas XIX ir XX amžiuose žr.: Id. Il capello del mago. I nuovi movimenti magici dallo spiritismo al satanismo. Milano: SugarCo, 1990.
Svarbių straipsnių istoriniu ir sociologiniu aspektu žr. rinkiniuose: Jean Baptiste Martin ir Massimo Introvigne (redaktorius). Le Defi magique. II. Satanisme, sorcellerie. Lione: Presses Universitaires de Lyon, 1994; ir James T. Richardson – Joel Best – David G. Bromley (redaktorius). The Satanism Scare. New York: Aldine de Gruyter, 1991. Tarp svarbiausių sociologinių studijų apie satanizmo reiškinį apskritai verta paminėti: Jeffrey S. Victor, Satanic Panic. The Creation of a Contemporary Legend. Chicago – La Salle (Illinois), Open Court, 1993; Gary Clapton. The Satanic Abuse Controversy. Social Workers and the Social Work Press. Londra: University of North London Press, 1993; Philip Jenkins. Intimate Enemies. Moral Panics in Contemporary Britain. Awthorne (New York): Aldine de Gruyter, 1992.
Objektyvūs svarstymai apie jaunimo satanizmą: Joyce Mercer. Behind the Mask of Adolescent Satanism. Minneapolis: Deaconess Press, 1991.
Apie “kulto policininkus” ir jų perdėjimus labai rekomenduotina Robert D. Hicks. In Pursuit of Satan. The Police and the Occult. Buffalo (New York), Prometheus Books, 1991.
Kiekvieno skyriaus komentaruose nurodoma literatūra atskiromis temomis. Tai būtų ir pirmoji bibliografija.
Išnašos
[1]Jie išvardyti mano knygoje Il capello del mago. I nuovi movimenti magici dallo spiritismo al satanismo. Milano: SugarCo, 1990.
[2]Istorinę panoramą ir bibliografiją žr. mano knygoje Il ritorno dello gnosticismo. Carnago (Varese): SugartCo, 1993.
[3]Šiuo klausimu žr. Michaelo Yorko straipsnį ” Le néo-paganisme et les objections du Wiccan au satanisme”, spausdinamą Jean-Baptiste Martin – Massimo Introvigne (red.). Le Défi magique“. T. 2. Satanisme, sorcellerie. Lione: Presses Universitaires de Lyon, 1994, p. 173 -182.
[4]Plačiau šia tema žr. mano knygoje Indagine sul satanismo. Satanisti e anti-satanisti dal Seicento ai nostri giorni. Milano: Mondadori, 1994. Kai kurie papildymai yra prancūziškame leidime: Enquête sur le satanisme. Satanistes et antisatanistes du XVIIIe siècle à nos jours. Parigi: Dervy, 1997.
[5]Ši tema plačiau nagrinėjama mano knygoje Indagine sul satanismo. Satanisti e anti-satanisti dal Seicento ai nostri giorni. Joje galite rasti ir daugiau biografinių bei bibliografinių žinių apie asmenis ir sroves, kurios bus minimos toliau.
[6]Dokumentai, susiję su La Voisin atveju, buvo išspausdinti François Ravaisson-Mollien. Archives de la Bastille. Documents inédits. 19 t. Parigi: A. Durtand et Pedone-Lauriel, 1866-1904. T. VI (1873) ir T. VII (1874). Autoriai, kurie mano, kad prefektas La Reynie “susitvarkė” su La Voisin atveju, pasirodo menkai išmaną šiuos dokumentus, iš kurių paaiškėja, kad La Reynie – ne itin religingas policijos valdininkas – ne iš tų, kurie lengvai patikėtų satanizmo medžiaga.
[7]Žr. Giuseppe Orlandi La fede al vaglio. Quietismo, satanismo e massoneria nel Ducato di Modena fra Sette e Ottocento. Modena: Aedes Muratoriana, 1988.
[8]Apie Šv. Pranciškaus draugijos (dažnai klaidingai vadinamos “Pragaro liepsnos klubu” (Hell-Fire Club), painiojant su kitomis organizacijomis) lyderį – anglų politiką Serą Francisą Dashwoodą (1708 -1781) žr. jo biografiją, kurioje autorius Eric Towers gina politiką nuo kaltinimų satanizmu, – Dashwood. The Man and the Myth. Wellingborough (Northamptonshire): Crucible, 1986. Kitokia nuomonė išreiškiama mano knygoje Indagine sul satanismo. Satanisti e antisatanisti dal Seicento ai nostri giorni, p. 49-57.
[9]Žr. Valentin Boss Milton and the Rise of Russian Satanism. Toronto-Buffalo-Londra: University of Toronto Press, 1991.
[10]Tarp kitų Fiardo veikalų žr. La France trompeé par les magiciens er démonolâtres du XVIIIe siècle, fait demontré par les faits. Parigi: Gregoire – Thouvenin, 1803.
[11]Žr. Al.-Vinc.-Ch. Berbiguier de Terre-Neuve du Thym Les Farfadets, ou tous les démons ne sont pas de l’autre monde. 3 t. Parigi: kartu su Autoriumi ir Gueffieru, 1821. Veikalas, nepaisant jo pradinio populiarumo, tapo itin retas, nes pats autorius vėliau jį naikino, tokiu būdu tikėdamasis išvengti kaltinimų pamišimu. 1990 m. Grenoblyje leidėjas Jerome Millon jį perspausdino vieninteliu egzemplioriumi.
[12]Daugiausiai aptarinėjamas veikalas- Johann Joseph von Görres Die Christliche Mystik. 5 t. Monaco-Ratisbona: G. J. Manz, 1836-1842. Prancūzijoj žinomas vertimas La Mystique divine, naturelle et diabolique. 5 t. Parigi: Poussielgue-Rusand, 1854-1855 (perspausdinta vienoje knygoje – Grenoble: Jérôme Millon, 1992).
[13]Žr. (J.) Eudes de Mirville Pneumatologie. 5-as leid., 6 t. ir vienas papildymų. Parigi: Vrayet de Surcy, 1863. Šis leidimas yra pats išsamiausias, tačiau, palyginus su pirmuoju, jame trūksta kai kurių dalių. 10 t. Parigi: Vrayet de Surcy, Delaroque et Wattelier, 1853-1858.
[14]Žr. Joseph Bizouard Des Raports de l’homme avec le Démon. Essai historique et phylosophique. 6 t. Parigi: Gaume Frères e J. Duprey, 1864. Šiam veikalui reikšmingos itakos turėjo amerikiečių žurnalisto ir politinio reformatoriaus Oresteso Brownsono (1803-1876) raštai. 1844 m.jis atsivertė į katalikybę. Jį savo ruožtu paveikė Eudes de Mirville.
[15]Iš daugybės šio autoriaus – dažnai, bet ne visada pagrįstai kaltinamo antisemitizmu – darbų galima išskirti Moeurs et pratiques des Demons ou des esprits visiteurs du spiritisme ancien et moderne. Parigi: Plon, 1865.
[16]Reikšmingas darbas apie Vintraso ir Boullano aplinką yra Richardo Griffithso The Reactionary Revolution. The Catholic Revival in French Literature 1870-1914. Londra: Constable, 1966.
[17]Žr. Le Satanisme et la Magie. Parigi: Léon Chailley, be datos (1895). Tačiau Bois buvo ypatingai produktyvus autorius, ir daugelis jo darbų siejasi su mūsų tema.
[18]Žr. Joris-Karl Huysmans Là-bas. Parigi: Tresse et Stock, 1891 (it. vert.: Nell’abisso / Là-bas/. Genova: ECIG, 1988). Literatūros apie Huysmansą ir satanizmą, kaip jo kūrybos šaltinį, yra labai daug.
[19]Geriausias Taxilio ir jo grupės stiliaus pavyzdys, pirmąkart išspausdintas brošiūromis, – Dr. Bataille Le Diable au 19e siècle. 2 t. Parigi-Lione: Delhomme et Briguet, 1892-1894.
[20]Žr. Léo Taxil “Discours prononcé le 19 avril 1897 a la Salle de la Société de Géographie“, Le Frondeur, 25 aprile 1897; naujausias vertimas į it. k. pasirodė pavadinimuLa più grande mistificazione antimassonica. Genova: ECIG, 1993. Apie Taxilio istoriją žr. Eugen Weber La Mystification de Léo Taxil. Parigi: Julliard, 1964; ir mano Indagine sul satanismo. Satanisti e anti-satanisti dal Seicento ai nostri giorni, p. 147-215, kur aš galėjau panaudoti įvairius privačiose kolekcijose saugotus dokumentus, nežinomus Weberiui.
[21]Žr. François Vindé L’affaire des fishes 1900-1904.Chronique d’un scandale. Parigi: Editions Universitaires, 1989.
[22]“Velnio nėra. Šį vardą išgalvojo Juodieji Broliai, norėdami suteikti Prasmės savo neišmanėliškiems paklydimams”(Aleister Crowley “Magick”, mokslinis leidimas, redagavo John Symonds ir Kenneth Grant, Samuel Weiser, York Beach /Maine/ 1974, p. 296). Pasak Crowley’aus, satanistai naudoja “iškreiptą magijos formą”, nors ir atitinkančią tikrosios magijos tvarką (ten pat, p. 220). Tvarka “atitinka”, nes apeigos, konkrečiai tos, kur naudojamas seksas, yra panašios į jo apeigas; tačiau satanistų magija esanti “iškreipta”, nes klaidingai tikima, kad Velnias iš tiesų egzistuojąs kūnišku pavidalu. Apie devyniolikto amžiaus satanistus Crowley rašo, kad “nepaisant viso jų atsidavimo Liuciferiui arba Belialui, dvasioje jie yra tyri krikščionys, be to, dar ir žemesnio lygio, nes jų metodai yra vaikiški” (“The Confessions of Aleister Crowley. An Autohagiography”, red. J. Symonds e K. Grant, Londra – Boston – Henley: Routledge & Kegan Paul, 1979, p. 126). Apie Crowley’aus magijos sistemą žr. mano Il capello di mago. I nuovi movimenti magici dallo spiritismo al satanismo, cit., p. 268-279.
[23]Žr. Clotilde Bersone, “L’Élue du Dragon”. Parigi: Les Etincelles, 1929 (it. vert. Clotilde Bersone “L’Eletta del Dragone. Da sacerdotessa di Satana a crocifissa in loggia”. Udine: Segno, 1993. Tai tęsinys knygos “L’Eletta del Dragone”. Pescara: Artigianelli, 1956, 2a leid., 1957).
[24]Garfield Papers – Presidents’ Papers Series, mikrofilmas, 177 t. Washington: Library of Congress, be datos.
[25]Apie Marios de Naglowskos gyvenimą žr. mašinraštį Marc Pluquet La Sophiale, Maria de Naglowska – sa vie – son oeuvre, Parigi: be datos; Marios de Naglowskos pagrindiniai darbai: La Lumière du Sexe. Rituel d’Initiation Satanique Selon la Doctrine du Troisième Terme de la Trinité, Parigi: Éditions de la Flèche, 1932; Le Rite Sacré de l’Amour Magique. Aveu. Parigi: Editions de La Fleche, 1932; Le Mystère de la Pendaison. Initiation Satanique Selon la Doctrine du Troisième Terme de la Trinité. Parigi: Éditions de la Flèche, 1933.
[26]Žr. minėtą antologiją John Whiteside Parsons Freedom is a Two-Edged Sword and Other Essays, red. Cameron e Hymenaeus Beta. Las Vegas: Ordo Templi Orientis, New York e Falcon Press, 1989.
[27]Žr. mano Indagine sul satanismo. Satanisti e anti-satanisti dal Seicento ai nostri giorni, cit., p. 265 – 291.
[28]Žr. Anton Szandor LaVey. The Satanic Rituals. New York: Avon, 1972.
[29]Žr. Id. Satanic Bible. New York: Avon, 1969.
[30]Svarbiausias žinias apie “The Process” su išsamia sociologine analize rasite knygoje William Sims Bainbridge. Satan’s Power. A Deviant Psychotherapy Cult. Berkeley-Los Angeles-Londra: University of California Press, 1978. Čia minimi asmenys slepiasi už pseudonimų, kuriuos aš “išdaviau” savo itališkame vertime: Setta satanica. Milano: SugarCo, 1992.
[31]Neaprėpiama daugybė literatūros apie Mansoną dažniausiai yra nepatenkinama, o kartais – gryni prasimanymai. Kai kuriuos autentiškus dokumentus (tačiau lydimus šališko pristatymo) galima perskaityti satanisto Nicholaso Schrecko dosje: The Manson File. New York: Amok Press, 1988; ir Manson in His Own Words. Red. Nuel Emmons. New York: Grove Press, 1986.
[32]Žr. mano Il sacro postmoderno. Chiesa, relativismo e nuova religiosità. Milano: Gribaudi, 1996. P. 142-156.
[33]Žr. Michelle Smith – Lawrence Pazder Michelle Remembers. New York: Congdon & Lattés, 1980. Po trylikos metų, 1993-aisiais, Pazder (kuris per tą laiką vedė Michelle Smith, po to, kai jie abu išsiskyrė su buvusiais sutuoktiniais) pareiškė, kad galbūt “išgyvenusiųjų” pasakojimai neatitinka empirinės tikrovės, o yra metaforinės išraiškos skaudžių įvykių, kurie buvo patirti ne satanistinėj aplinkoj (žr. Robin Perrin – Les Parrott III, “Memories of Satanic Ritual Abuse. The truth behind the panic”, Cristianity Today, 21 giugno 1993, psl. 23).
[34]Šios polemikos bibliografija yra beveik neaprėpiama, jos santrauką žr. mano Il sacro postmoderno. Chiesa, relativismo e nuova religiosità. Cit., p. 194-217.
[35]Pagrindinis darbas apie “okultinius policininkus” – Robert D. Hicks. In Pursuit of Satan. The Police and the Occult. Buffalo (New York): Prometheus Books, 1991.
[36]Žr. Kenneth V. Lanning. Satanic, Occult, Ritualistic Crime. A Law Enforcement Perspective. Quantico (Virginia): National Center for the Analysis of Violent Crime – FBI Academy, 1989; J.S. La Fontaine. The Extent and Nature of Organised and Ritual Abuse. Londra: Her Majesty’s Stationery Office, 1994. 1994-ų metų spalį JAV buvo viešai paskelbti Nacionalinio Vaikų Išnaudojimo ir Apleidimo Centro tyrimo rezultatai. Tyrimui vadovavo daktarė Gail Goodman, Kalifornijos Universiteto Davise psichologė. Iš dvylikos tūkstančių skundų dėl seksualinio išnaudojimo grupinių satanistinių apeigų metu, kuriuos išgirdo psichiatrai, socialiniai ar policijos darbuotojai, “nebuvo nė vieno atvejo, kurį būtų buvę galima paremti įrodymais”. Nė vienu atveju, kai “išgyvenusieji” ar vaikai skundėsi išnaudojimu, nebuvo įrodyta, jog tai satanistinės organizacijos darbas; tik labai nedaugelyje atvejų buvo pateikti įrodymai, kad pavieniai pedofilai ar jų poros skelbia turį ryšių su Šėtonu, norėdami išgąsdinti aukas” (New York Times, 1994 spalio 31 d.; “Little Evidence Found for Satanist Factor in Ritual Abuse Cases”, Religion Watch, t. 10, Nr. 1, 1994 lapkritis, p.7). 2002 m. Italijoje, Peskaroje, buvo sulaikyta keletas asmenų, kurie, atrodo, priskirtini lytiniams iškrypėliams ir neturi jokio religinio ar maginio pagrindo. Tokie asmenys vilioja nepilnamečius, norėdami juos lytiškai išnaudoti, prisidengdami “satanistinėmis apeigomis”, kurios tam tikram paauglių ratui gali atrodyti patrauklios ar madingos.
[37]Žr. aukščiau, išnaša 34.
[38]Plačiau “atkurtų” prisiminimų tema, jos teisiniai aspektai nagrinėjami mano knygoje Il sacro postmoderno. Chiesa, relativismo e nuova religiosità. Cit. p. 194-217.
[39]Žr. pranešimą Vatikano dienraštyje “Osservatore Romano” (2001 liepos 13 d.): “Don Giorgio Govoni nekaltas”: reabilitacija po mirties apeliaciniame teisme. Šios knygos autorius buvo konsultantas Don Giorgio Govoni gynyboje Modenos teisme.
[40]Mike Warnke, Dave Balsiger, Les Jones. The Satan Seller. Plainfield (New Jersey): Logos International, 1972.
[41]Mike Hertenstein – Jon Trott. Selling Satan. The Tragic History of Mike Warnke. Chicago: Cornerstone Press, 1993.
[42]Simonetta Patgnotti, “Nel segno di Satana”. Famiglia Cristiana. Anno LXVI, n. 8, 1996 vasario 21, p. 30-32 (32 p.: teiginiai ponios Silvanos Radoani).
[43]Žr. Robert D. Hicks. In Pursuit of Satan. The Police and the Occult. Buffalo (New York): Prometheus Books, 1991.
[44]Žr. Kenneth V. Lanning. Satanic, Occult, Ritualistic Crime. A Law Enforcement Perspective. Cit. Lanning, vienintelis FTB specialistas, dirbantis tik su “apeiginiais” nusikaltimais, antisatanistų kartais kaltinamas noru sumenkinti faktus. Tačiau daugelis jo pastebėjimų iš tikrųjų nėra “originalūs”, o apibendrinantys išsamių akademinių ir kriminologinių tyrimų šioje srityje rezultatus.
[45]Taip pat ir Didžiojoje Britanijoje žurnalistiniai duomenys buvo smarkiai pakoreguoti: žr. Philip Jenkins. Intimate Enemies. Moral Panic in Contemporary Britain. Hawthorne (New York): Aldine de Gruyter, 1992. J. S. La Fontaine. Cit. darbai.
[46]Žr. pvz. Melissa Berg. “Sattanic Crime Increasing? Police, Therapiste Alarmed”.The Kansas City Times, 1988 kovo 26 d.
[47]Dėl sociologinių pasvarstymų žr. Thomas A. Green “Accusations of Satanism and Racial Tensions in the Matamoros Cult Murders”. James T. Richardson – Joel Best – David G. Bromley (red.). The Satanism Scare. New York: Aldine De Gruyter, 1991, p. 237 – 248,
[48]Žr. James T. Richardson – Joel Best – David G. Bromley (red.), cit.; Jeffrey S. Victor. Satanic Panic. The Creation of a Contemporary Legend. Chicago-La Salle (Illinois): Open Court, 1993; ir mano Indagine sul Satanismo. Satanisti e anti-satanisti dal Seicento ai nostri giorni. Cit.
[49]Pagrindinių simbolių sąrašas yra mano knygoje Indagine sul Satanismo. Satanisti e anti-satanisti dal Seicento ai nostri giorni. Cit.
[50]Čia turima galvoje tokia šiuolaikinė muzika, kuri aiškiai garbina Šėtoną (dėl grynai komercinių priežasčių arba dėl to, kad kai kurie muzikantai iš tiesų susiję su satanistų grupėmis). Kas kita yra taip vadinami “pasąmoniniai pranešimai” (pasakymas, beje, netikslus), esantys roko muzikos kūriniuose net ir tų muzikantų, kurie nelaiko savęs “satanistais”. Apie tai, kad esama pranešimų, kuriuos išgirsti galima tik sukant plokštelę į priešingą pusę, 1983-1985 metais pranešė baptistų pastoriai (Gary Greenwald, Jacob Aranza) ir katalikų vienuolis trinitorius Jean-Paul Régimbal (1931-1988). Ši prieštaringa mintis buvo tokia gaji, kad sudomino net mokslininkus, kurie atlikę daugybę laboratorinių bandymų nustatė, kad: a) iš tiesų kai kuriuose kaltinamuose kūriniuose yra Šėtono garbinimai, kurie girdimi tik sukant plokštelę į priešingą pusę; tačiau (b) priešingai nei tvirtino protestantų ir katalikų autoriai, pirmieji paskelbę apie šį reiškinį, neįmanoma, kad tas, kas klausosi muzikos taip, kaip ji įrašyta, galėtų “nesąmoningai” suvokti pranešimus, kuriuos galima išgirsti tik sukant plokštelę priešinga kryptimi, todėl šie pranešimai, jeigu jie iš tiesų yra, įrašyti kūriniuose dėl įvairiausių priežasčių, nuo pajuokavimų iki užkalbėjimų, tačiau dėl neurologinių priežasčių, kurias pagrindė mokslinė literatūra, negali paveikti žmonių, kurie nieko apie tai nežino ir klausosi muzikos taip, kaip ji įrašyta. Iš daugelio psichologų, neurologų ir sociologų darbų šia tema žr. John R. Vokey – J. Don Read, “Subliminal Messages: Between the Devil and the Media”. American Psychology, t. 40, nr. 11 (1985), p. 1231-1239; Stephen B. Thorne – Philip Himelstein “The Role of Suggestion in the Perception of Satanic Messages in Rock-and-Roll Recordings”. Journal of psychology, t. 116 (1984), p. 245 -248; ir visas Psychology and Marketing t. 5 (1988) su T. Moore, A. R. Praktanis – A. G. Greenwald, P.M. Merikle straipsniais.
[51]Žr. Joyce Mercer. Behind the Mask of Adoleshent Satanism. Minneapolis: Deakoness Press, 1991.
[52]Turino kaip “Šėtono miesto” šlovė siekia Renesanso laikus, kai Pjemonto regiono valdžia, nusiteikusi prieš Katalikų Bažnyčią, leidžia įkurti Turine daug “alternatyvių” religinių grupių, netgi keletą maginių ir okultinių grupių. Ši aplinkybė buvo panaudota polemikoje, nukreiptoje prieš Renesansą (ypač Popiežiaus Valstybėje ir Dviejų Sicilijų Karalystėje) ir pasklinda garsas apie Šėtono miestą Turiną (ir jo tariamus kartas nuo karto sudaromus “maginius trikampius” su Lijonu, Londonu, Praha, Niujorku, San Francisku). Prieš dvidešimt metų grupė universiteto studentų balandžio pirmąją (pokštų diena ne tik Italijoje), pasistengė išspausdinti – panaudodami šias senas legendas- Turino dienraštyje “La Stampa” žinutę, kurioje pranešama, kad Pjemonto mieste aktyviai veikė keturiasdešimt tūkstančių satanistų. Šis pokštas – jo autoriai prisipažino po dvidešimties metų tame pačiame dienraštyje, kai apie tai parašiau savo knygoje Indagine dul satanismo (1994) – taip pavyko, kad neįtikėtinas Turino satanistų skaičius, keturiasdešimt tūkstančių, dar ir šiandien dažnai kartojamas viso pasaulio spaudoje.
[53]Marco Dimitri – Stefano Lanzi – Suzy Medusa Gottardi. I Bambini di Satana – Vangelo Infernale. Mašinraštis, p. 87.
[54]Dėl minėtų priežasčių į satanistinių grupių sąrašą neįtraukiau tų, kurios remiasi Aleistero Crowley’aus idėjomis. Net jei šių grupių pasaulėvaizdis yra “šėtoniškas” – kaip Roberto Negrinio vadovaujama grupė Bolonijoje ar Franko Ripelio (Gianfranco Perillio pseudonimas) Trieste – kontekstas vis tiek lieka toks kaip Crowley’aus, taigi iš esmės ateistinis. Apie Italijoje veikiančius judėjimus žr.M. Introvigne – PierLuigi Zoccatelli – Nelly Ippolito Macrina – Verónica Roldán. Enciclopedia delle religioni in Italia. Leumann (Torino): Elledici, 2001.
Versta iš Massimo Introvigne. Il satanismo. Elledici 1997