XXVII eilinis sekmadienis A 2023

Tikėjimo vaisiai – mūsų lemtis

Dievo gerumo planas

Pirmieji Jėzaus palyginimo apie vynininkus sakiniai lakoniški ir turi gilią potekstę, kurioje glūdi Kryžiaus pergalės plano atodanga. Šeimininko gerumas – plačiai žinomas. Jis pasodina vynuogyną ir pasirūpina visais kitais dalykais, kad tiems, kam jis bus išnuomotas, tereikėtų tik tinkamai prižiūrėti patikėtus vynmedžius, ir užderės gausių vaisių.

Šios alegorijos pradžia – viltinga. Jei pasaulį, gyvenimą, save, visuomenę, Bažnyčią bei kitką suvokiame bei priimame kaip Dievo mums duotą vynuogyną (tai – Tėvo dovana arba tam tikra nuoma, nes nieko materialaus į anapus nenusinešime), tada savo poelgiais stengsimės atsiliepti į Jo kvietimą dorai plušėti, nes tokia mūsų paskirtis – duoti Jam tikėjimo darbų vaisių. Tai – Dievo karalystės paveldėjimo bilietas, atveriantis mums būsimo Gyvenimo neribotas perspektyvas…

Sudeginti ištikimybės tiltai

Tačiau viskas ima verstis aukštyn kojomis, kai vynininkai, užuot geranoriškai priėmę šeimininko siųstus tarnus ir (kaip priklausė) pasidaliję su juo užderėtais vaisiais, su jais susidoroja. Čia šeimininkas – Dievas, teisėtai reikalaujantis klusnumo vaisių, kurie yra Jo ir artimo meilė, jų nesulaukė… „Galybių Viešpaties vynuogynas yra Izraelio namai (…). Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo liejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas!“ (Iz 5, 7). Taigi Senojo Testamento laikais Išrinktosios tautos neištikimus Jahvei žydus taip buvo užvaldžiusi stabų garbinimo manija, jog jų širdyse Neregimajam paprasčiausiai nebeliko nei mažiausio kampelio. Nors Dievo siųsti pranašai juos primygtinai kvietė į atgailą, bet jie net nenorėjo jų girdėti, todėl nedorai su jais elgėsi…

Paskutinė galimybė

Šeimininkui liko paskutinė viltis – jo mylimas sūnus. Siųsdamas jį, manė: Kai mano sūnus susitiks su vynininkais, jis iš šaknų viską pakeis, nes pagaliau jie paklus mano siųstajam… Šitaip galvoti galėjo šeimininkas, bet ne pats Dievas Tėvas, kuris visada žinojo, kad nepakaks Kalėdų, reikės Jo Sūnaus Aukos Kalvarijoje… Taigi Jo pralieto Kraujo palikimas yra už mūsų laisvę Dieve sumokėta didžioji išpirkos kaina. Kadangi iš tiesų esame brangiai nupirkti, todėl nebepriklausome patys sau ir esame pašaukti savo kūnu, kuris yra mumyse gyvenančios Šventosios Dvasios šventovė, visada šlovinti Dievą (plg. 1 Kor 6, 19-20).

Žvelkime į save

Visi krikščionys yra naujasis Izraelis – Bažnyčia, kuri tiesiogiai pavaldi jos Vadovui Kristui, padovanojusiam mums Evangeliją, kad ja vadovaudamiesi ir su kitais ja dalindamiesi, duotume nenykstančių vaisių. Klauskime savęs: Kokie tikrieji mūsų tikėjimo vaisiai? Kiek kasdien laiko skiriu maldai, Dievo žodžio apmąstymui, šeimai, darbui ir kitiems dalykams? Juk mūsų mintys, daromi sprendimai bei konkretūs poelgiai yra tikrieji rodikliai, liudijantys, kiek iš tiesų tarnaujame Jam ir kiek dar sau. Jei mums kitų nuomonė apie save labiau rūpi nei numanomas Dievo vertinimas, tada mūsų širdyse dar esti vidinių žaizdų, ribojančių tikrosios mūsų tapatybės augimą Dieve.

Iliustracija iš vienuolyno

Neseniai viena Viešpačiui pasišventusi vienuolė pokalbio metu liudijo, jog jai kartais nelengva atsiriboti nuo visų net nebūtinų užsiėmimų ir nueiti į koplyčią maldai, žinant, kad kai kurios jos bendražygės sesės, matydamos, kad ją Dievas prie savęs labiau traukia nei jas, gali savaip pavydėti ir gal net apkalbėti… Čia, atrodo, pirmiausia jos pačios, kad ir nedidelė, bet tam tikros baimės apraiška, trukdanti laisvai bei ryžtingai veikti tada, kai yra visiškai aišku, kaip tikintysis vienoje ar kitoje situacijoje turi nedvejodamas elgtis, teikdamas pirmenybę Dievui bei Jo valiai, idant laimėtų Jo geradarybių vaisių.

Triūsas Viešpatyje nesunyksta

Taigi nesiliaukime melstis vieni už kitus, kad Viešpats išgydytų visus mūsų vidinius sužeidimus ir suteiktų malonę kitąkart, nepaisant iškylančių trukdžių, elgtis taip, kaip sako sąžinė, Dievo žodžio tiesos apšviesta… Tada, kai Dievą Tiesą stengsimės mylėti labiau nei savo nuosavo teisumo trupinius, dar labiau priklausysime iš aukštybių atėjusiam žmonių širdžių Karaliui, visada trokštančiam, kad nenykstantį lobį krautume ten, „kur nei kandys, nei rūdys neėda ir vagys neįsilaužia“ (Mt 6, 20).

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content