Apgaulinga Mamona – tik priemonė
Viešpats Jėzus kreipėsi į savo mokinius ir mokė juos apie turto valdymą (žr. Lk 16, 1 – 12). Turtuolis šioje istorijoje simbolizuoja patį Dievą. Prievaizdas yra asmuo, kuriam patikėta valdyti svetimą turtą. Šios istorijos esmė ta, kad kiekvienas Viešpaties mokinys yra kaip tas prievaizdas, kuriam buvo patikėtas turtas. Taigi šis turto valdytojas buvo kaltinamas savo šeimininko lėšų grobstymu ir patrauktas atsakomybėn kaltinamuoju… Jėzaus palyginimas apie apsukrųjį prievaizdą – anuometinės Palestinos muitų rinkėjų, kurie tarnavo savo šeimininkams ir dažnai lupikaudami siekė papildomo pelno, pavyzdys (žr. Lk 16, 1). Lupikavimas – pinigų skolinimas už labai aukštus procentus, kai jų siekiama tik dėl asmeninės naudos, neįdedant darbo bei vengiant išlaidų.
Taigi minėtas nesąžiningas prievaizdas suprato, kad reikia galvoti apie ateitį. Jis jau, matyt, buvo per senas dirbti sunkų fizinį darbą ir per daug išdidus elgetauti (nors ir ne toks išdidus, kad nevogtų). Kaip jis aprūpins save? Atsidūręs gyvenimo kryžkelėje (dėl godumo buvo atleistas iš tarnybos), sumanė gudrų planą. Paruošė naujus skolų raštus, kuriuose jau nebebuvo prievaizdo pelno dalies, o tik šeimininkui priklausanti suma, ir pasikvietė skolininkus, kad jie pasirašytų. Kadangi prievaizdas tapo bedarbiu, šitokiu būdu stengėsi įsiteikti skolininkams, kad sulauktų iš jų tam tikros pagalbos, kai netrukus turės ieškoti naujo darbo…
Jėzus, lygindamas šio pasaulio vaikus su šviesos vaikais, sakė, jog žmonės, kurie į savo širdis nėra priėmę Dievo, visas savo viltis kreipia į praeinančius dalykus, ir dėl to yra apsukresni už tikinčiuosius, kurių esminis pašaukimas – tapti turtingiems per Jo neturtą (2 Kor 8, 9). Taigi šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą ne už jo negarbingą elgesį su jam patikėtu turtu, bet už apdairų įžvalgumą. Jis atsisakė pelno, kad būtų vertas atlygio ateityje…
Nors Jėzus pripažino suktojo prievaizdo gudrumą, bet, prabildamas apie apgaulingą Mamoną – turtą, galintį žmogų nuvesti į blogį, įspėja, kad daiktai bei pinigai turi būti taip tvarkomi, jog paaiškėtų tikroji regimųjų dalykų paskirtis – jie yra tik priemonė, padedanti mums pasiekti galutinį tikslą – dangų (žr. Lk 16, 9). O kieno širdis yra padalyta, kai žmogus stengiasi lygiavertiškai tarnauti ir Dievui, ir turtui, iš tiesų paniekina visų malonių Davėją, nes savavališkai sutapatina kūrinius su Kūrėju. Kas lenkiasi prieš Dievą ir turtą, keliaklupsčiauja prieš save. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai, byloja Viešpats. Praktiškai neįmanoma gyventi daiktams ir Dievui vienu metu. Kas iš godumo kaupia turtus, šiai užduočiai skiria visas savo jėgas. Ir tai darydami jie vagia iš Dievo tai, kas teisėtai priklauso Jo. Šiuo atveju atsiranda asmens ištikimybės susidvejinimas. Motyvai apverčiami aukštyn kojomis.
O kai savo pinigus, pavyzdžiui, skiriame Biblijos bei kitų krikščioniškų knygų įsigijimui, katalikiškų leidinių užsisakymui bei jų platinimui – pasidaliname religine spauda su tais, kurie skaito ją ir, dvasiškai tobulėdami, uoliau stengiasi gyventi tikėjimu, prisidedame prie Dievo karalystės augimo jų širdyse bei prie jų nenykstančių dvasinių nuopelnų gausėjimo būsimoje kitapusybėje… Kai tinkamai stengiasi panaudoti Jo dvasinius bei materialinius išteklius, laiko pilnatvei atėjus, ne veltui tikimės išgirsti svarbiausius žodžius: Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!
Be abejo, apaštalo Pauliaus žodžiai, kad būtume skolingi tarpusavio meilę, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą (žr. Rom 13, 8), gali turėti ir pamokančią finansinę išraišką. Pavyzdžiui, Džordžas Vašingtonas 1789 metais Benjaminui Franklinui (dosniam aukotojui) rašė: „Jeigu žmogui džiugu suvokti, kad jis gerbiamas už savo talentų panaudojimą, patriotizmą ir dosnumą, turėtumėte būti ramus – gyvenimą nugyvenote ne veltui“.
Klauskime savęs: „Ar visuomet tinkamai naudojame pinigus? Ar bergždžiai neišlaidaujame, ir gal dėl to kenčia šeima? Skiriame lėšų krikščioniškai spaudai platinti, stokojantiems remti?.. O gal dėl užgaidos įsigyti vieną ar kitą daiktą, tuščiai išvaistome daug brangaus laiko? O gal kam nors suteikėme finansinę paramą, kurią asmuo žadėjo grąžinti, bet neištesėjo?.. Galbūt dėl to dar ir šiandien širdyje jaučiame gilią nuoskaudą, slopinančią gyvenimo džiaugsmą?“
„Viešpatie, niekas pasaulyje nevyksta atsitiktinai. Absoliučiai viskas vyksta Tau leidžiant arba Tau pačiam tiesiogiai veikiant. Todėl padėk mums atleisti tiems, kurie mus įžeidė, kad, išsilaisvinę iš visų mūsų laisvę varžančių kad ir menkiausių pančių, galėtume kiekvieną savo mintį protingai paversti teisingu sprendimu bei veiksmingu judesiu, ypač tada, kai to laukia artimo gerovė didesnei Tavo garbei“.
Kun. Vytenis Vaškelis