XXVI eilinis sekmadienis C 2022

Lozorius ir turtuolis

Jėzaus palyginimas apie begėdiškai sąžinės balsą praradusį bevardį turtuolį liudija sveiku protu nesuvokiamą žmogaus nuopolio tikrovę, o kenčiantysis elgeta Lozorius yra tarsi Naujojo Testamento Jobas, kuris Izraelio patriarchų laikais taip pat visko buvo netekęs. Tiesa, vėliau Dievas Jobui po visų kančių su kaupu viską grąžino… O Lozorius net gali savaip vaizduoti patį Nukryžiuotąjį, dėl mūsų Išganymo, susitapatinusį su vargingiausiais, leidusiam mirčiai sunaikinti save.

Turtuolis, nesilaikydamas šabo, kasdien lėbavo, o Lozorius, trokšdamas numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo (dėl visiško išsekimo ir ligų), bejėgiškai gulėjo prie to turčiaus rūmų sienos. Prieš turtuolį lankstėsi jo tarnai, o Lozoriui ,,patarnavo” benamiai šunes, atbėgę ir laižę jo votis. Tačiau viskam ateina galas, – po mirties angelai Lozoriaus sielą palydėjo į dangų, o turčius atsidūrė pragaro kančiose. Jų gyvenimai apvirto aukštyn kojomis: tas, kuriam žemėje visko trūko, dabar gavo viską – patį Dievą, o tą, kuriam iš pirmo žvilgsnio nieko nestigo, ištiko baisi lemtis. Ką jiedu pasėjo, tai ir turėjo pjauti…

Netikėtai tarp dangaus ir pragaro gyventojų užsimezgė intriguojantis dialogas. Turtuoliui buvo leista amžinoje Dievo šlovėje pamatyti žydų patriarchą Abraomą ir šalia jo Lozorių. Nors pasmerktasis iš beviltiškumo sušuko: ,,Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! (…), aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje”, bet jis neprašė, jog būtų ištrauktas iš nesiliaujančių kančių buveinės (žinojo, jog tai – neįmanoma), o meldė tik ,,mikroskopinio” patarnavimo trupinio – kad nors keliais vandens lašais būtų atvėsintas jo degantis liežuvio galiukas… Taigi jo liežuvis, kurio receptoriai kadaise ,,šventė” kasdienę gardumynų smaguriavimo bei vyno gėrimo šventę, dabar troško tik vieno dalyko – gurkšnelio, mažinančio kentėjimus, vandens, kurio, beje, niekada nebuvo pasiūlyta tam Dievo kankiniui Lozoriui, paliktam likimo valiai…

Nors ugnis ir liepsnos Biblijoje dažnai yra Dievo teismo simboliai, bet nereikėtų užmiršti, jog labiausiai pragare kenčia nemirtingoji žmogaus siela, negalėdama akis į akį regėti To, kuris ją sukūrė, atpirko ir buvo jai (o laikų pabaigoje ir perkeistam kūnui) parengęs buveinę Dievo Tėvo prieglobstyje…

Viena sena pamokanti istorija byloja: „Kartą vienas žmogus paklausė išminčiaus: „Kodėl neturtingas žmogus yra labiau paslaugus ir geranoriškas negu turtuolis?“ Išminčius atsakė: „Prieik prie lango stiklo ir pažiūrėk, ką matai?“ „Na, matau moterį su vaiku ant rankų. Matau pravažiuojantį automobilį, einančius žmones.“ „Gerai. Dabar prieik prie veidrodžio. Ką matai?“ „Matau save. Daugiau nieko.“ Į tai išminčius atsakė: „Matai, langas yra padarytas iš stiklo, kaip ir veidrodis. Bet kai stiklo kitą pusę padengi sidabru, tada jau tu matai tik save”.

Turtuolio ir elgetos Lozoriaus palyginime kiekvienas atrandame dalį savęs. Būti nuodėmingai turtingam, – užuot į savo protą bei širdį įsileidus Dievo žodį ir Bažnyčios mokymą, į sielą priimti pasaulio tuštybę, kuri užvaldo žmogaus esybės galias. Kas myli ne Dievą, o tik save, atmeta Jėzaus tiesą, kviečiančią į laisvę priimti Gyvenimą, kuris yra tikrasis atpirktųjų Lobis.

Turtuolis mirė ir neteko turėto lobio – savo gyvybės… Į dangų ne tik neįmanoma nusinešti turtų, bet ir jų pavergtos širdies. Jei ir būtų buvusi turtuolio sielai suteikta galimybė nors valandėlę atsidurti ten, kur po savo skausmingos mirties atsidūrė Lozorius, jo kančia, grįžus į pragarą, galbūt būtų tapusi nebepakeliama… Išvysti kerinčio grožio Dievo Karalystę ir žinoti, kas yra amžinai prarasta, – ne tokia Viešpaties valia, kad Jo kūriniai dar labiau kankintųsi ten, kur pragaras, pasak katekizmo, „yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, visiškas, absoliutus meilės nebuvimas“. Taigi ir pragare atsiskyrimo nuo Kūrėjo kančia kančiai nelygi…

Rašytojas Geraldas Majus (Gerald May) rašo: „Kai atimamas paprasčiausias prieraišumo objektas, mūsų sielos patiria stiprią, šventą netektį. Kovoti, stengiantis išsivaduoti iš bet kokio stabo – tai patirti Dievo mums suteiktą dvasinį alkį. Tokioje šviesoje tai, ką vadinome askeze, jau yra nebe prisirišimo įveikimas, o meilės aktas. Tai – savanoriška, trokštama, kankinanti kelionė į savo prigimties dykumą; meilė tos dykumos tuštumai, tvirtai žinant, kad pasipils Dievo lietus ir ateis Jo aiškumas, kad visi esame paveldėtojai ir bendri kūrėjai stebuklo, esančio dabar, ir Edeno, kuris dar tik bus“.

Jei suvokiame, jog Kristui priklausome labiau negu patys sau ir kad Jis per Šventąją Dvasią kaskart mums padeda išsivaduoti net iš menkiausių prieraišumų, kad su nauju polėkiu galėtume tarnauti artimui, teišsipildo mūsų gyvenime šie žodžiai: „Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“ (2 Kor 1, 3 – 4).

Kun. Vytenis Vaškelis

Šv. Mišių transliacija iš Ruklos

Šv. Mišių transliacijos iš Ruklos Šventosios Dvasios parapijos koplyčios:

Ketvirtadieniais – 18:00
Sekmadieniais – 11:00

Scroll to Top
Skip to content