Tie, kuriems labiausiai rūpėjo Jis, o ne savastis Nenuvertinant aureolės Visų Šventųjų iškilmė mūsų žvilgsnius kreipia į visus šventuosius, su Kristumi laimėjusius nežemiškus vainikus. Nors kai kurių menininkų paveiksluose šventieji vaizduojami su aureolėmis virš galvų (beje, krikščioniškoje ikonografijoje aureolė skirta ypatingam šventumui pažymėti), tačiau pačios aureolės neturėtume pernelyg sureikšminti. Juk šventumo esmė – ne aureolės
Ką protas dėmesingai pažįsta, tai širdis valingai myli Įvelti Jį į ginčą Fariziejai nerimo savo kailyje; jie ir vėl mėgino Jėzų sugauti kalboje. Anomis dienomis fariziejai ir Įstatymo mokytojai turėjo daugiau nei 600 Mozės Įstatymo įsakymų – nors vežimu vežk. Kadangi jie nesutardami ginčijosi dėl tų įsakymų svarbumo, manė, kad, klausdami, kuris įsakymas didžiausias (apie
Valstybei – mokesčiai. O ką mes atiduodame savo Viešpačiui? Daromas blogis atsigręžia prieš jį darančiuosius Kuo labiau fariziejai svarstė, kaip Jėzų sugauti kalboje (apie tai šio sekmadienio Evangelijoje, žr. Mt 22, 15-22), tuo daugiau jie niršo, matydami, kad jų pastangos Jam pakenkti atsimuša kaip į sieną. Norėdami suktais klausimais Jį užspausti į kampą, patys pakliūdavo
Neprilygstamai Avinėlio puotai besiruošiant Ypatingas kvietimas atveria širdis ir nuplėšia kaukes Šios Viešpaties dienos liturginį šventimą vainikuoja Jėzaus palyginimas apie karaliaus sūnaus vestuves (Mt 22, 1–10), į kurias buvo kviečiami visi. Jėzaus vaizdinga parabolė atskleidžia, kad Jo klausytojai buvo ne tik mokiniai, bet ir fariziejai, tautos seniūnai bei aukšto rango kunigai (žr. Mt 22, 15;
Darbai – mūsų likimo veiksniai Stebinančio gerumo investicija Šio sekmadienio Evangelija byloja apie darbštuolį šeimininką, kuris (dėl vynininkų – nuomininkų) padarė viską – įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, ir išnuomojo vynininkams (Mt 21, 33-34), kad jie, įvertinę jo bekraštį geraširdiškumą, imtų patys iš peties triūsti, idant, atėjus laiko pilnatvei, uoliai atlikti darbai geriau už
Iš širdies – ir žodžiai, ir darbai Klausimas kiekvienam Kai šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus pradeda palyginimą apie du sūnus klausimu: Kaip jūs manote? (Mt 21, 28), – vadinasi, tai svarbu ir mums, nes nuo atviro atsakymo, užduoto pačiam sau, priklausys, kurio iš tų brolių charakterio savybės – jų skirtingas požiūris į darbą ir į tėvo
Darbas, denaras, pavydas, atlygis Vieno teisus darbas Vienas svarbiausių Biblijos sakinių byloja: Kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų (Rom 5, 18). Nors, kitais žodžiais tariant, dėl pirmųjų tėvų padarytos gimtosios nuodėmės žmonija atsidūrė tarsi prakiurusioje – skęstančioje – valtyje, tačiau Teisiojo paaukota gyvybė ant
Atleidimas – menas gyventi, siekiant Karalystės Atlaidumas – sąlyga nuodėmėms pranykti Atleisk savo artimui už padarytą skriaudą, tuomet, kai melsies, nuodėmės tau bus atleistos (Sir 28, 2). Taigi, kai atleidi kitam, tuomet maldos metu Dievas tavo paties nuodėmes išdildo ir jas užmiršta, nes jų nebėra. O išlaisvinimas iš nuodėmių ne tik keičia žmogaus būtį (malonei
Leiskime malonei per mus keisti kitus Kreiptis į artimą be didaktinio tono Kai šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus – įžvalgumu visus pranokstantis Mokytojas – paprastais žodžiais iš karto mums sako: Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių (Mt 18, 15), šios užduoties įvykdymo kartelę pakelia į nemenką aukštį… Čia vertėtų prisiminti
Petro klaida – mums pamoka sugrįžti į save Kelti klausimus – iš „miego“ išjudinti atsakymus Šį sekmadienį skelbiama Žinia, ypač pirmoji jos dalis, (žr. Mt 16, 21–23) nestokoja dramatiškos įtampos ir gali pamokyti mūsų laikmečio žmones ieškoti racionalių išeičių, pavyzdžiui, savęs klausiant: kaip sunkesnėmis išbandymų valandomis išlaikyti širdies bei proto abipusio poveikio pusiausvyrą, priimant nelengvą,
Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome? Nuo tiesos nutolę apibūdinimai Šio sekmadienio Evangelijai skelbiant, kad Jėzus su mokiniais atėjo į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jis pradėjo juos klausti: Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų? (Mt 16, 13). Jėzus iš anksto žinojo, jog aplinkinių nuomonės apie Jį yra savaip fragmentiškos, – esą Jėzus tik pranašas. Taip,
Gyvas tikėjimas nugali viską Jėzus pagoniškame krašte Šio sekmadienio Evangelija į pirmą planą iškelia bevardę moterį iš Kanaano. Tai – pagoniškas kraštas – Izraeliui pažadėta žemė, – kuriame gyvenusias tautas izraelitai dar Senojo Testamento laikais ketino užkariauti, bet nepajėgė… Kai Jėzus netikėtai pasitraukė į Tyro ir Sidono sritis (Mt 15, 21) (dabartinio Libano teritorija), Jis
Tik drauge su Jėzumi – tikra ramybė Pats Viešpats vienumoje meldėsi Šį sekmadienį su Jėzumi ir apaštalais tęsiame dvasinių apmąstymų kelionę. Mokykimės iš Jėzaus ir mokinių! Kai Jėzus stebuklingu duonos padauginimu pasotino minią, Jis atleido ją (žr. Mt 14, 22). Beje, savo mokinius Jis iškart „įdarbino“ – liepė valtimi irtis į kitą krantą, o pats
Dievo duona kitokia, nei mūsų Dievas esminis žmogaus troškimo tikslas Visiems žmonėms, kuriuos Dievas per gimdytojų meilę iš nebūties pašaukia į gyvenimą, suteikia tam tikrą savo panašumo dalį. Ilgainiui Jis įvairiais būdais stengiasi savo mylimus kūrinius patraukti link savęs, idant jie pradėtų trokšti Viešpaties labiau, nei visų kitų dalykų pasaulyje. Juk tik tikėjimas bei maldinga
Kiek mokame už Perlą? Perlas ir brangūs „akmenukai“ Jėzus yra paslėptas perlas, ir kas Jo ieško, tas Jį atranda ir pradeda suprasti, kad mes – kaip perliukai – Dievui brangūs ir Jo mylimi, nes esame ištryškę iš Jo gerumu perpildytos Širdies; Golgotoje Jo krauju nuplauti ir per Jo mirtį bei Prisikėlimą – Dangun kviečiami. Todėl
Kviečiai – nežemiškai brandai, o raugės – sunykimui Prabusti iš dvasinio apsnūdimo Jėzaus palyginimas apie dirvoje augančius kviečius ir rauges moko budėti, nes blogis dažnai savo nuodėmingą prigimtį slepia po kauke. Kai tikintieji užmiega, ateina priešas, pasėja kviečiuose raugių ir nueina sau (plg. M 13, 25). Jis pasitraukia, nes nenori būti atpažintas ir demaskuotas. Beje,
Tik į gerą žemę! Iš Dievo gerumo aruodų Šio sekmadienio pirmasis skaitinys – per pranašą Izaiją bylojantis palyginimas: neišvaizdus pasėtas grūdas (savyje brandinantis slėpiningą augimo potencialą) ilgainiui virsta maistu būtinų žmogaus kūno reikmių patenkinimui, ir – prasivėrusios Dievo lūpos, iš kurių trykšta gyvojo vandens versmė sielų perkeitimui, niekada pas Jį negrįžtanti bergždžia… Dievo žodžiai –
Jis – paprastumo mažutėliams šviesa Jojančiam ant asiliuko lenkiasi Visata Kokios kyla mintys, šią Viešpaties šventimo dieną klausantis pirmojo skaitinio, kai Zacharijas pranašauja apie Ateinantįjį, kuris, būdamas nuolankus, Jeruzalėje joja ant asilės jauniklio? Čia išryškėja Jėzui būdingas paprastumas, nes Jam, žengiančiam Verbų sekmadienį į savo Kančios paslaptį, kaip Dievui iš pagarbos lenkiasi Visata… Juk „Jame
Ką pasėjome, tai ir pjausime Kas materialu, nyksta, o kas Dieve – išlieka Kai tėvai, grynai iš žmogiškų paskatų, savo atžaloms trokšta vien subjektyvaus gėrio, pavyzdžiui, kad jie gyvenime pirmiausia sukauptų kuo daugiau materialinių dalykų, kurie užtikrintų jų gerovės dabartį bei ateitį, tokie gimdytojai, nors ir tvirtintų: Mes visą gyvenimą skyrėme savo vaikams, kad jie
Išpažįstant Jėzų aplinkiniams Nemirtingo Evangelisto pėdomis Kai šio sekmadienio Evangelija byloja apie Jėzų, kuris drąsino apaštalus nebijoti žmonių (Mt 10, 26), garsiai skelbiant Žinią nuo stogų (Mt 10, 27), kalbėjo apie neišvengiamus persekiojimus dėl Jo vardo. Kadangi pats Mokytojas yra pirmasis Evangelistas ir Biblijos tiesų vykdytojas, todėl ir Jo mokiniai turėtų kaskart mokytis iš Jo
Dėl beribės Širdies gailėjosi žmonių Panoraminis žvilgsnis Platus, gilus bei gailestingumo kupinas Jėzaus žvilgsnis, nukreiptas į minias (Mt 9, 36), simbolizuoja milijardus sielų išgelbėjimą, nes, kai Jis anuomet gailėjosi žmonių, kurie buvo lyg avys be piemens, akimirksniu galėjo savąja Širdimi apglėbti visų laikų žmoniją, suvokdamas, jog, kas kitas, jei ne Jis pats, turės iki dugno
Trivienio Dievo meilės slėpinio šventė Mokymo apie Trejybę įžanga Šį sekmadienį švenčiama Švč. Trejybės šventės esmė prasmingai apibūdinama Mišių prefacijoje – dėkojimo maldoje: „Visagali Tėve, amžinasis Dieve, Tu su vienatiniu Sūnumi ir Šventąja Dvasia esi vienas Dievas ir vienas Viešpats; nėra tai asmens vienumas, bet trijų Asmenų prigimties bendrumas. Ką Tavo apreiškimu tikėdami mes žinome
Sekminės – gaivinantis sielą naujumas Galybė, apimanti visą žmogaus esybę Atėjus Sekminių dienai, Šventoji Dvasia tarsi ugnies liežuviais (Apd 2, 3) išsiliejo ant apaštalų. Čia ugnis minima ne tik norint pabrėžti Dievo meilės karštį, uždegantį galingą patepimą drąsiai apaštalauti, bet ugnies metaforoje glūdi ir Kristaus mokinių širdis nutyrinanti prasmė. Kadangi apaštalams buvo patikėta didinga žmonių
ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) A 2026 Skaityti daugiau »
Tik dėl mūsų pramynė takus į Gyvenimą Gyvenimas Jo šlovei čia ir Anapus Šio sekmadienio Šeštinių šventės liturginiai skaitiniai, skatina mus kuo plačiau atverti širdis Dievo Dvasios įkvepiančiam vedimui – su nuoširdžiu dėkingumu pagarbinti Jėzų, kuris, žengdamas į Dangų, amžinai per malonę pasiliko Jį išpažįstančiųjų savo vieninteliu Gelbėtoju širdyse: Ir štai aš su jumis per
KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) A 2026 Skaityti daugiau »
Neblėstanti Motinos šventės šviesa Istorinės ištakos Motinos dienos šventės pradžia mūsų krašte yra siejama su Lietuvos organizacijų posėdžiu, įvykusiu 1929 m. balandžio 4 d. Kaune. Tuomet kreipimąsi – prašymą, skirtą „Ponui švietimo ministeriui“ (dėl Motinos dienos įsteigimo) pasirašė posėdžio komiteto pirmininkė Magdalena Galdikienė. Ji buvo garsi to meto visuomenės veikėja, Lietuvos katalikių moterų draugijos pirmininkė,
V Velykų sekmadienis A 2026. Motinos diena Skaityti daugiau »
Eikime pro Vartus, kurie yra Kristus, eikime Uolaus piemens akivaizdoje avys „nesiožiuoja“ Gerojo Ganytojo sekmadienį per šv. Mišias skaitomos Evangelijos metu girdime įspėjančius Jėzaus žodžius, jog kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas (Jn 10, 1). Čia paminėti asmenys – įsikūnijančio savanaudiškumo įvaizdžiai, kardinaliai priešingi piemeniui,
Atverti protą ir uždegti širdis Nepavydėtina mokinių būklė Du Jėzaus mokiniai ėjo į vieną kaimą ir dalinosi prieš kelias dienas juos iki (iki širdžių gelmių) sukrėtusio Mokytojo netekties išgyvenimais. Tai buvo liūdnas dialogas, nes Tas, kuris kitus prikeldavo iš numirusių, pats buvo mirties nugalėtas, ir šis Jo netekties faktas bei baimė dėl nežinomybės, kaip jie
Prisiliesti prie Jo Prisikėlimo galybės Daina dar nesudainuota Kai niekas Jo nebelaukė, kai, atrodė, jog nieko naujo negali būti po saule, nes mirtis, kaip įprasta, susidorojo su savo eiline auka (tiesa, Nukryžiuotasis jai buvo nemenkas laimikis), ir viskas baigėsi – Ecce Homo gyvenimo dainelė jau sudainuota, netikėtai Evangelija, skirta Dievo Gailestingumo sekmadienio šventimui, ima pulsuoti
II VELYKŲ SEKMADIENIS (ATVELYKIS) (Dievo Gailestingumo šventė) A 2026 Skaityti daugiau »
Velykos – gyventi su Juo ir dėl sielų Kvietimas šokti iš džiaugsmo Švęsdami Velykas, su šv. Auksaburniu tarkime: „Visi įeikite į mūsų Viešpaties džiaugsmą; pirmieji ir paskutinieji, priimkite jums priklausantį atlyginimą. Turtingieji ir vargšai, džiūgaukite kartu. Budėjusieji ir tinginiavę, pagerbkite šią dieną. Jūs, kurie pasninkavote, ir jūs, kurie nesilaikėte pasninko, šokinėkite šiandien iš džiaugsmo. Puota
Kontrastingas sekmadienis Apmąstymo įžanga Šiandien, pradėdami Didžiąją savaitę, minime Verbų sekmadienį. Šią savaitę apmąstysime Jėzaus kelionę link Atpirkimo kryžiaus, ant kurio Jis savo mirtimi ir prisikėlimu pašlovins Tėvo valią, liudydamas, kad visi, dėl kurių Jis atiduos gyvybę, yra pašaukti nusigręžti nuo nuodėmės ir laikytis tiesos, kad mylėtų vieni kitus. „O meilė – tai vaikščioti Jo
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS A 2026 Skaityti daugiau »
Iš mirties į gyvenimą „Ar tai tikiu?“ Dviem savaitėms belikus iki Velykų, šį sekmadienį Bažnyčia mums pateikia didį stebuklingą ženklą: Jėzus prikelia mirusįjį, kurio kūnas olos angoje, užritintas akmeniu, jau keturias paras išgulėjo kape. Lozoriaus prisikėlimas – tai rodyklė, nukreipta į didžiausią istorijoje įvykį – Jėzaus prisikėlimą iš numirusių, išgelbėjusį mus nuo pražūtingos lemties –
Link tobulo akis į akį regėjimo Nepaliaujanti branda Artėjant Velykoms, šį IV Gavėnios sekmadienį, Eucharistijos šventimo liturgija mus kviečia patirti sielos džiaugsmą, prisimenant Prisikėlusiojo istorinę mirties, šėtono ir nuodėmės įveikimo ant Kryžiaus pergalę, kurią kasmet maldingai apmąstydami bei tikėjimo darbais Dievą garbindami, nepaliaujamai link amžinųjų Velykų šventės slenksčio artėjame… Kol gyvename žemėje, neišvengiamai tenka klysti,
Gyvuoju vandeniu trykštantis „Fontanas“ prašo gerti Nebylumo sienos griūtis III Gavėnios sekmadienio Evangelija prabyla apie Jėzų, kuris, keliaudamas iš Judėjos į Galilėją, užsuko į Samarijos miestą Sicharą ir, nuvargęs iš kelionės, ketino šiek tiek pailsėti, todėl prisėdo prie Jokūbo šulinio. Atrodė, kad ši rami vietovė Jam užtikrins atokvėpio valandėlę. Tačiau netrukus prie šio šulinio semtis
Atsimainyti – būti su Juo ir džiaugsme, ir sielos skausme Atsimainymas – Prisikėlimo preliudija Šio II gavėnios sekmadienio skaitinys iš apaštalo Pauliaus antrojo laiško Timotiejui – tarsi įžanga į Jėzaus Atsimainymo esmę. Kai šv. Paulius savo bendradarbiui Timotiejui bylojo apie Kristų, kuris sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija (2 Tim 1, 9),
Prieš prabylant lūpoms, klausytis širdimi Mokytis klausytis Popiežius Leonas XIV 2026 m. Gavėnios proga paskelbė žinią, kurioje jis pirmiausia kalba apie svarbą „suteikti erdvę Žodžiui per klausymąsi, nes pasirengimas klausytis yra pirmasis ženklas, išreiškiantis norą užmegzti santykį su kitu (…). Šventasis Tėvas pastebi, „kad Dievas šiandien mus mokytų klausytis taip, kaip jis, idant suvoktume, jog vargšų padėtis yra
Vienintelis išsigelbėjimo inkaras Esybę keičiantis teisumas Šio sekmadienio Evangelijos pradžia yra Jėzaus atėjimo į žemę svarbiausio tikslo patvirtinimas – įvykdyti Šventąjį Raštą, kad viskas išsipildytų (žr. Mt 5, 18). Šio kelio Jis moko kruopščiai laikytis kiekvieną savo sekėją, idant malonės inspiruojamu teisumu galėtume viršyti iš savimeilės kylantį netikrą Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą (Mt 5,
Palaiminimų sintezė – druska ir šviesa Šviesa ir druska – palaiminimų tąsa Praėjusį sekmadienį apmąstėme Kristaus palaiminimus – Evangelijos šerdį, o dabar girdime Žinią apie du stiprius įvaizdžius – šviesą ir druską, kurie atskleidžia Jo troškimą, kad mes, pritaikydami Jo palaiminimus sau, galėtume savuoju pavyzdžiu prisidėti prie tos tikinčiųjų bendruomenės pašventinimo bei jos dvasinio augimo,
Kalno pamokslo apmąstymas Sugrįžkime ne tuščiomis Kai atsiveria Viešpaties lūpos, kiekvienas turėtų būti pasiruošęs išgirsti daugiau negu iš kokio nors kito kad ir genialiai kalbančio, bet mirtingo žmogaus. Prabyla Visagalis, ir mes Jo tariamus žodžius tapatiname su Jo paties asmeniu, kuris yra ne tik Dievas Žodis, per savo ištartą žodį pašaukęs visa iš nieko atsirasti
Gyvenimo būdas – kasdien atsiversti Kvietimas keistis iš pašaknų Kai Jono Krikštytojo viešosios veiklos žibintas ėmė slopti (nors, jam esant suimtam kalėjime, jo širdyje degė neužgesinama Dievo valiai atsidavimo liepsna), atėjo lemtingų permainų laikas, nes užtemdytą nuodėmės šešėlių pasaulį nušvietė neužgesinama visur viešpataujančio Dievo Sūnaus gailestingumo šviesa. Prasidėjo didžioji Jėzaus apaštalavimo – Atpirkimo – misija,
Gyventi Jėzuje, veikiant Šventajai Dvasiai Maudynės Šviesoje Kai Jonas Krikštytojas bylojo apie Dievo Avinėlį, „kuris krikštys Šventąja Dvasia“ (Jn 1, 33), pirmiausia tai primena mums suteikto Krikšto dovanas… Kaip, pasak rašytojo Antuano de Sent-Egziuperi, medis privalo maudytis šviesoje, nes, suleidęs šaknis į žemę, o šakas panarinęs žvaigždėse, jis yra mainų kelias tarp žvaigždžių ir mūsų“,
Kristaus ir mūsų Epifanija Aukščiau visko – teisumas Šis sekmadienis yra Kristaus krikšto, įvykusio Jordano upėje, šventimas. Tai – Dievo Sūnaus tapatybės patvirtinimas ir Jo viešosios tarnystės pradžia. Kai Jėzus atėjo pas Joną krikštytis, Krikštytojas Jį atkalbinėjo įsitikinęs, jog Viešpačiui, kaip tyriausiam Dievo Avinėliui, nereikia jokio atgailos krikšto. Tačiau, išgirdęs, jog Jėzus čia ir dabar
Kalėdų slėpinį tebešvęsdami Skirtingi liudijimai – viena tiesa Neseniai šventėme Kristaus Užgimimą, o, peržengę Naujųjų metų slenkstį, laukiame Kristaus Apsireiškimo (trijų Karalių) šventės. Taigi Kalėdų laikotarpis tęsiasi, ir šį antrąjį sekmadienį apmąstome, kaip Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jn 1, 14). Viešpaties įsikūnijimo apibūdinimas gali būti žmogiškas bei idiliškas. Antai šalia Betliejaus laukuose
Mūsų šeimų tikroji Šeima Kliaujamės Dievu Kai kalbame apie šeimas, ypač Nazareto Šeimą, pastebėtina, jog jau nuo pat Dievo Sūnaus gyvybės užsimezgimo momento (nuostabiu Dvasios veikimu) Nekaltai Pradėtoje Mergelėje, Jis, amžinai būdamas savo Tėvo Sūnumi, dabar tapo ir Marijos kūdikiu (pradinėje gemalo stadijoje). Viešpats, Marijos įsčiose, susimažinęs iki mažiausio gyvybės branduolio, kantriai prisiėmė visus negimusio
Kalėdų Kristaus šviesa Kad per mus kiti artėtų prie Jo Džiugią Kalėdų dieną pasveikinkime vieni kitus su Kristaus gimimu – su kūdikyje įsikūnijusio Dievo Sūnaus šlovingu apsireiškimu! Tai – be išimties visam pasauliui… Nuo didingose katedrose susirinkusiųjų iki kukliose misijų koplytėlėse besimeldžiančiųjų – visuose mumyse Viešpats Jėzus trokšta iš naujo užgimti, idant, sukurti Kristuje Jėzuje
Kristus gimsta širdžių Netikėta naujiena Paskutinį Advento sekmadienį mums pateikiama tam tikrą intrigą kelianti Kristaus gimimo istorijos pradžia, bylojanti, jog, kai Marija buvo susižadėjusi su Juozapu, paaiškėjo, kad jiems dar nepradėjus kartu gyventi, ji jau laukėsi gimsiančio vaikelio (Mt 1, 18). Kadangi tarp judviejų nebuvo jokių artimų santykių, ši nelaukta žinia kilnųjį Juozapą sukrėtė ir
Atsivertimo tikrumo svarba Ypatingas Jono pašaukimas Kai šį Advento sekmadienį prisimename šv. Joną Krikštytoją, kurį pranašas Izaijas pavadino dykumoje šaukiančiojo balsu (plg. Iz 40, 3), suprantame, kad, asketiškai gyvenusio ir ištikimai Dievui tarnavusio Jėzaus pirmtako kreipimasis į Judėjos dykumą atėjusius žydus, buvo (asmeniniu Jono Krikštytojo pavyzdžiu paliudytas) gyvybiškai svarbios žinios paskelbimas: Duokite tikrų atsivertimo vaisių! (Mt
Budėjimo Viešpatyje prasmė Pašaukti Karalystėn „Ateityje įvyks – Viešpaties Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų… Visos tautos plūs jo linkui (…). Viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti. O Jokūbo namai! Ateikite, gyvenkime Viešpaties šviesoje“, – štai tokį, net į laikų pabaigą mus nukeliantį, pranašas Izaijas patyrė regėjimą, kuri yra nuoroda į
Jo ir mūsų išaukštinimas – Jo nukryžiavimo slėpinyje Viva Christo Rey! Artėjame prie liturginių metų pabaigos. Šiandien švenčiame visos tvarinijos Pirmgimio – visur viešpataujančio Kristaus Karaliaus šventę, o po dviejų savaičių prasidės naujas liturginis Advento laikotarpis. Visatos Valdovo šventę popiežius Pijus XI paskelbė jubiliejiniais 1925 metais. Tuo metu kai kuriuose pasaulio šalyse, ypač Rusijoje ir
Jo ir Marijos gailestingumas mums Dievas gailestingumo viršukalnėje Aukščiausio gailestingumo forma yra žmogaus sukūrimas ir žmonijos atpirkimas, Dievui iš anksto žinant, kad net ir tada, kai Išganytojas, mirdamas ant kryžiaus, visiškai sutaikys žemę su dangumi, visais laikais netruks žmonių, kurie savo gyvenimo būdu tarsi sakys: „Dievo Sūnau, netrukdyk mums taip elgtis, kaip norime! Be Tavęs
Laterano bazilikos pašventinimas ir Jeruzalės šventyklos išvalymas Šventės ištakos Kai ketvirtojo amžiaus pradžioje imperatorius Konstantinas panaikino krikščionių persekiojimus ir pastatė baziliką (beje, dabartinės pirmtakę), ją 324 m. lapkričio 9 d. iškilmingai pašventino popiežius Silvestras. Nuo tada iki pat mūsų dienų ši bazilika yra Romos vyskupų katedra. Ant šios Laterano Švenčiausiojo Išganytojo, šv. Jono Krikštytojo ir
Vėlinės – Dangaus aušra Vienintelis Tikslas Nors yra prasminga Visų Šventųjų iškilmės Mišiose pabrėžti Danguje triumfuojančios Bažnyčios narių džiaugsmą, o Vėlinių dienos liturginėje šventėje kalbėti apie visus mirusiuosius, kurie keliauja Namo (tikėtina, kad nemaža jų dalis per sielų nutyrinimą – dvasinį apvalymą Skaistykloje), tačiau šių minėtų švenčių esminis jungties pradas yra naujas dangus ir nauja
Dviejų vyrų maldų kontrastas Asmeninio teisumo viražai Kiekvienas galime pasimokyti iš šio sekmadienio Evangelijos. Kai prisimename, jog daugeliui žmonių yra ne kartą gyvenime tekę savaip didžiuotis savuoju teisumu (Jėzus dviejų besimeldžiančiųjų palyginimu duoda pamoką visiems, Lk 18, 9); į kitus žvelgti iš aukšto, kritikuoti aplinkinių netinkamus veiksmus ir, pavyzdžiui, draugams pasakojant apie kitų nedorybes, sau
Veiksmingų maldų vaisiai Misijų reikšmė ir popiežiaus Leono XIV žinia Šį Misijų sekmadienį ypač maldose prisimename ne tik misionierius (šiandien misijų veiklai paremti bažnyčiose renkamos aukos), Viešpaties apdovanotus ypatingu pašaukimu svetur (už savo kultūrinės ir nacionalinės aplinkos ribų), tinkamai pasiruošusius bei drąsiai pasiryžusius vykdyti Bažnyčioje per amžius gyvuojantį tautų evangelizavimą – nešti Gerąją Naujieną iki
Tikėjimas – išgydo, o pasitikėjimas – išgelbsti „Pasigailėk“ yra daugiau nei „išgydyk“! Kai Jėzų, bekeliaujantį į Jeruzalę, pasitiko dešimt raupsuotų vyrų, kurie ėmė visu balsu šaukti: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ (Lk 17, 13), nė vienas iš jų neprašė: „Išgydyk, mus!“ Jie tikėjo, kad šis Mokytojas yra Viešpats, ir todėl Jam nebūtinai reikėjo garsiai įvardinti netrukus
Tikėjimą lydi darbai Viešpatie, stiprink mūsų tikėjimą Kai apaštalai prašė Jėzaus: „Sustiprink mūsų tikėjimą“ (Lk 17, 5), pripažino, jog tikėjimas yra dangaus dovana, teikiama tiems, kurie visu gyvenimu vis labiau nori panašėti į Emanuelį. Vis dėl to iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti keista, kad jie prašė stipresnio tikėjimo. Juk kasdien, matydami stebuklingus Mokytojo daromus ženklus
Juos vienas nuo kito skiria šviesmečiai Prabangos ir kančios priešprieša Iš Jėzaus lūpų šį sekmadienį girdime palyginimą apie prabangiose linksmybėse besimurkdantį vieną turčių ir šalia jo namų vartų bejėgiškai gulintį varguolį, sunkiai sergantį Lozorių, kuriam, užuot teikę pagalbą aplinkiniai, tam tikrą rūpestį „demonstravo“ atbėgę šunys, nes laižė jo pūliuojančias votis… Per kančias – tarsi į
Mamona – ne galutinis mūsų tikslas Ką renkamės? Pagrindinė palyginimo apie nesąžiningą prievaizdą (valdytoją) (plg. Lk 16, 2) žinutė galėtų būti apibendrinta vienu sakiniu: kaip tie, kurie iš gobšumo šio pasaulio gėrybes naudoja savanaudiškiems tikslams, taip tikintieji (dėl ištikimybės Jėzui) į laikinąsias vertybes žvelgia per tikėjimo prizmę, idant jos taptų priemonėmis, siekiant amžinųjų tikslų. Pasak
Iš Dangaus – į Kryžiaus „sostą“ Savo galia atėjo, savo – ir sugrįžo Šio sekmadienio Evangelijos pirmojo sakinio prasmė gili ir išskirtinai svarbi. Jėzus Nikodemui sakė: „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus” (Jn 3, 13). Tik Dievo Tėvo mylimiausias Sūnus, per amžius skendėjęs žodžiais nenusakomoje šlovėje, vien iš
Kaskart Jam atsiduoti visiškai Juo pasitikint Pavaldumas Jėzui Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Jėzus ieškojo ir tebeieško tų, kurie Jį sektų, ne kaip nemąstančių avelių banda, bet eitų įkandin Jo, apsvarstydami Jo skelbiamus žodžius ir laisvai leistų savyje veikti Šventajai Dvasiai. Jokios prievartos – tegul Jo meilės švelnumas valdo mus! Kai tai mumyse vyks,
Kristus, išdidumas ir nuolankumas Gyvenimo džiaugsmas Šio sekmadienio pirmojo Siracido knygos skaitinio ištrauka kalba apie Viešpaties galybę, kurią šlovina ne išdidūs žmonės, bet nuolankieji, kurie yra išmintingi, nes jų širdys brangina patarles; atidi ausis yra išmintingo žmogaus džiaugsmas. Čia žmogaus džiaugsmo priežastis – nuoširdus dėmesingumas Apreiškimo tiesoms, kai jų ne tik klausomasi, bet (per malonę)
Svarus mūsų indėlis į Išgelbėjimą? Pirmumas Šį sekmadienį Evangelija skelbia tokius Dievui atsiduoti kviečiančius Viešpaties žodžius, jog, ypač šiais daugeliui į pirmą vietą iškeliantiems pramogas ir žaidimus, kurie vis labiau formuoja žmonių elgesio būdą – malonumų siekį, laikais, net dalis krikščionių, ieškančių kompromisinių sau „lengvatų“, klausia: „Jėzau, ar ne per daug radikalus yra Tavimi sekimo
Vienintelė Ugnis Ugnies prasmė Jėzus sako: Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! Kadangi Jėzaus atėjimo tikslas yra giliausia prasme susijęs su ugnies simbolika, dirstelėkime į tuos slėpiningus ugnies ženklus. Prisiminkime Mozę, kuris regėjo liepsnojantį, bet ugnies sunaikinimui nepavaldų krūmą, kaip Dievo visavaldystės apsireiškimą, idant sklindantis iš nesudegančio krūmo Jo balsas,
Laikas nesnaudžia, mums Amžinybę audžia Ar priėmėme Jo Karalystę? Šio sekmadienio Evangelijos pradžia: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums Karalystę!“ (Lk 12, 32) – viltinga, drąsinanti ir skatinanti dar sykį apmąstyti šiuos Viešpaties žodžius, kad jų uoliau laikytumės – jie taptų mūsų mąstymo ašimi, tarpusavio bendrystės pamatu ir bet kokios pozityvios veiklos įsiliepsnojančiomis
Turtėkime Dievu Tarp dviejų kraštutinumų „Dviejų dalykų iš Tavęs prašau, neatsisakyk jų suteikti man dar prieš mirtį: atitolink nuo manęs vylių bei melą, ir neduok man nei skurdo, nei turtų, tik suteik kasdienės duonos, kad, būdamas sotus, neišsiginčiau Tavęs ir nesakyčiau: „Kas tas Viešpats?“ (Pat 30, 7-9). Tai – priešnuodis godulystei, nes meldžiame Viešpatį, kad
Malda – kova už gyvenimą Sielos atgaiva Šį sekmadienį yra skaitoma Evangelija, kurioje Jėzus savo mokinius moko kreiptis į Dievą Tėvą (tai – trumpesnė „Tėve, mūsų“ malda), kad būtų nuolat garbinamas Jo vardas ir prašoma kitų dalykų… Kadangi minėta malda atliepia tobulą Dievo valią, todėl ji yra sielos atgaiva kiekvienam besimeldžiančiajam, nes nelieka be atsako
Geriausioji dalis Jėzus pakviečiamas svečiuosna Tą neužmirštamą dieną Mortai (Marijos seseriai) Jėzus įžiebė pirmąją mintį pasikviesti Jį į svečius, kad žmonės, kurie visais laikais skaitys Evangeliją, suvoktų, kas yra svarbiausia gyvenime. Taigi kai Viešpats su savo mokiniais apsilankė Betanijos kaime (netoli Jeruzalės) Morta drąsiai kreipėsi į Jį, ir nenusivylė – Jėzus atėjo į jos namus…
Evangelija – kad apsčiai turėtum gyvenimo Planas: žmogaus sukilninimo viršūnė Dievas nuo pat pasaulio ir pirmųjų žmonių sukūrimo trokšta įžengti į mūsų gyvenimus su beribės meilės jėga, idant, leisdamas mums patirti Jo buvimo ramybę bei džiaugsmą, mus taip perkeistų savyje, kad mes (Juo visa esybe švytėdami) išpažintume: Vien Dievo gana. Taigi jei Adomas ir Ieva
Šventųjų Petro ir Pauliaus credo: Tegul Dievo meilė valdo mus visus! Nemenkas dvasinis svoris Krikščionybė – ne spekuliatyvi filosofija, bet paties Dievo apreikšta religija, tebekeičianti žmonių gyvenimus bei jų likimus. Ji grindžiama ne abstrakčiais argumentais, o istoriniais faktais ir liudijimais. Kai tradiciškai birželio 29 dieną švenčiame dviejų pasaulio šviesulių – žinomiausių šventų apaštalų -Petro ir
Vakarienėj paslaptingoj Kristus auką išganingą įsteigė Istorinės šventės ištakos Nors krikščionių tikėjimas į Eucharistinį Jėzų gyvuoja nuo krikščionybės pradžios, bet Bažnyčia Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) šventę pradėjo švęsti tik XIII amžiuje. Šios iškilmės įsteigimas yra tiesiogiai susijęs su vienuole šv. Julijona iš Kornijono (netoli Belgijos miesto Lježo). 1208 metais ji vizijoje regėjo Jėzų,
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) C 2025 Skaityti daugiau »
Būk pagarbinta, Trejybe, mūsų Alfa ir Omega! Įasmeninta išmintis Kai šį sekmadienį švenčiame Švenčiausiąją Trejybę, gilinamės į pirmąjį skaitinį, kuris – iš Patarlių knygos – išmintingų posakių ir patarimų rinkinio (žr. Pat 8, 22-31). Šis tekstas atskleidžia kuriantį Visagalio veikimą, formuojantį pasaulį bei visa, ką jis talpina. Čia vaizduojamas Dievas ne kaip kažkokia šalta figūra,
Žalia šviesa Dievo Dvasios vedimui Išskirtinė Dvasios paskirtis Viena iš katekizmo ištarmių, skirtų Sekminėms, skelbia: Nuo laikų pradžios iki pabaigos Dievas, siųsdamas savo Sūnų, visada siunčia ir Dvasią: Jų siuntimas yra bendras ir neišskiriamas. Taigi, negana to, kad Jėzus, veikiant Šventajai Dvasiai, mus per savo Auką ant kryžiaus jau yra atpirkęs, bet Trivienio Dievo begaline
ŠV. DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) C 2025 Skaityti daugiau »
Ko stovime ir žiūrime į dangų? „Sugrįžimas“ į žemę Prieš kelerius metus jaunas kunigas drauge su tikinčiųjų maža bendruomene kalnų kaimelyje šventė Kristaus Žengimo į dangų šventę. Sena moteris, kuri ilgą laiką rūpinosi zakristijos priežiūra, jam įeinant tarė: „Šiandien Viešpaties žengimo į dangų šventė. Tikiuosi, kad papasakosi mums apie dangų.“ – „Marija Luiza, tikriausiai nuvilsiu
VIEŠPATIES ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) C 2025 Skaityti daugiau »
Tikėjimas, veikiantis meile Tikėjimas ir meilė – brolis ir sesuo Viena iš iškalbingiausių Šventojo Rašto ištarmių yra ši: Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui (Žyd 11, 6). Artindamiesi prie Dievo tikime Jį, nes matome Jo protingos veiklos pėdsakus ne tik tikslingai kintančios gamtos reiškiniuose, bet ypač žmonių darbai liudija, jog esame apdovanoti kūrybingumu, kuris yra tam
Meilė kaip vyną mus brandina Amžinybei Mažos bendruomenės viltingi potyriai Kai Jėzus, pradėjęs viešąją veiklą, pasikvietė pirmuosius mokinius, jie, tarpusavyje bendraudami bei dalindamiesi lūkesčiais, vieni kitus labiau pažino ir pagarbiai vertino charakterių skirtumus bei panašumus; tarp jų užsimezgusią draugystę, ypač stiprino bei vienijo Mokytojo asmenybė. Klausydamiesi Jo žodžių ir matydami daromus stebuklingus ženklus, gerėjosi Juo
Įsiklausykime, ką mums sako Gerasis Ganytojas Skaudi priešistorė Anuomet Jeruzalėje, Saliamono stoginėje, per šventyklos pašventinimo iškilmę žydai primygtinai Jėzų klausė: Ar iš tiesų Jis esąs Mesijas? (žr. Jn 10, 24). Jis jau anksčiau buvo pripažinęs, jog yra Esantysis, bet žydai Juo netikėjo. Jie norėjo iš Jo lūpų dar kartą išgirsti juos piktinantį liudijimą, pabrėžiantį Jėzaus
Motinos dienai Pakili pradžia – Mamyte, – kreipėsi trejų metų Kasia, – kodėl toks didelis tavo pilvas? – Nes jame yra kūdikis, – atsako mama. – Mama, ar tu jį myli? – Na, žinoma. Aš jį labai myliu. – Tai kodėl tu jį suvalgei? Šį kartą prabilome vaikelio lūpomis, ir tegul tai būna šypsenos verta
III Velykų sekmadienis C 2025. Motinos diena Skaityti daugiau »
Prisikėlimas – mūsų tikėjimo šerdis Mokinių širdis slėgė netikėjimo akmuo Jėzaus mokinius buvo apėmęs sielvartas, nes, matydami ant kryžiaus kankinimų sudarkytą Mirusiojo kūną, savo širdyse išgyveno baimę ir nerimą dėl tolimesnio jų pačių gyvenimo saugumo bei nežinomybės. Tai visiškai jų atmintyje užslopino Mesijo skelbtą tiesą, jog trečią dieną Jis prisikels. Kai Nukryžiuotojo mirusį kūną palaidojo
Nėra tikro išaukštinimo be nukryžiavimo Kančios sekmadienio akordas – šlovinimas Kaip ant Taboro kalno atsimainęs Jėzus visas švytėjo gamtos dėsnius pranokstančia šviesa, ir Jį išvydę trys Jo mokiniai galėjo tik iš dalies tuomet suvokti, kad jie buvo apdovanoti tokiu nepaprastu reginiu, kuris būdingas tiktai Anapusybei, taip panašiai ir Verbų sekmadienį Jėzaus šlovingas įžengimas į Jeruzalę
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS C 2025 Skaityti daugiau »
Svetimautoja, jos Užtarėjas ir fariziejai Kebli padėtis Šio sekmadienio Evangelija liudija apie moterį, kurią Rašto aiškintojai pagavo svetimaujant ir atvedė pas Jėzų (žr. Jn 8, 3). Tai buvo pinklės Mokytojui, nes jie tikėjosi, jog Jis (nuo paspęstų spąstų) nebeišsisuks… Jei Jėzus bus priverstas pripažinti, jog ši moteris, atsižvelgiant į Mozės įstatymą, negali išvengti mirties bausmės,
Kai bėda apverčia mąstymą ir gyvenimą Palaimintas širdžių perversmas Jėzus atėjo į šį pasaulį, kad pakeistų žmonių širdis, požiūrius ir jų likimus, todėl, pasak šio sekmadienio Evangelijos (žr. Lk 15, 1-3), Jis drauge valgė su muitininkais ir panašiais žmonėmis, kuriuos fariziejai laikė nusidėjėliais. Reikėjo, kad Viešpaties Gerosios Žinios skelbimas ir Jo daromi stebuklai bylotų, jog
Kad tikėtume Evangelija – atsiverskime Kaltės ir bausmės sąsaja Šio trečio Gavėnios sekmadienio Evangelija mus skatina Jėzaus akimis pažvelgti į atsivertimo būtinybę. Kai pas Mokytoją atėję keli žmonės papasakojo apie galilėjiečius, su kuriais žydų nemėgstamas Judėjos valdytojas Pilotas (26-30 po Kr.) žiauriai susidorojo, Jis į dienos šviesą iškėlė anuomet vyravusį klaidingą požiūrį, esą žmonių daromų
Taboras – slenkstis į Kalvariją Keturios palapinės Dieviškai spinduliuojanti Tėvo šlovė per Jo Sūnų Taboro kalne nušvito, artėjant viską nustelbiančiam Jėzaus prisikėlimo iš numirusių apsireiškimui… Pasigėrėjimą keliantis Jėzaus atsimainymas tetruko valandėlę, todėl Petrui, išvydusiam stulbinančia Dangaus šviesa apsisiautusį savo Mokytoją, rūpėjo viena – kuo greičiau „pagauti“ tuos euforišką džiaugsmą skleidžiančius spindulius, tai yra juos kiek
Žmogaus gyvenimas – egzaminas Gal jiems stigo tik gulbės pieno? Atrodo, kad Edeno sode pirmiesiems žmonėms nieko netrūko. Pagal Dievo panašumą sukurtiems Adomui ir Ievai Visagalis (dėl savo beribio palankumo) jiems net suteikė ypatingą malonę valdyti žemę ir viešpatauti visai kūrinijai (žr. Pr 1, 28). O jų laimės viršūnę vainikavo betarpiška bendrystė su pačiu Kūrėju…
Į viską – Jo akimis Aklumo tamsa Kai šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus klausė: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę“ (Lk 6, 39), pirmiausia siekė atkreipti mūsų dėmesį į dvasinio aklumo problemą ir jos pasekmes. Minėtas aklumas – vidinė asmens širdies tamsa. Jo širdies durys pernelyg atvertos išoriniam pasauliui, ir pro
Ko verta meilė piktadariui Gerumo kitam postūmis Jėzaus žodžiai: Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina, – tarsi įžanga į apmąstymą apie priešų meilę, atskiriančią asmenį nuo jo veiksmų. Pasak Mokytojo, visada turime budėti, kad mylėtume net priešą ir neturėtume jokio pritarimo nuodėmei, skatinančiai neapkęsti jo. Kai matome bloga darančiuosius, kurie piktina
Palaiminti, gyvenantys Jame Platesnis vertinimas Jėzus iš dangaus pas mus atėjo ne tik pats į viską žvelgdamas per eschatologinės karalystės prizmę, bet ir mus norėdamas išmokyti gyvenimo reiškinius pirmiausia vertinti tikėjimu. Todėl ir Jo mokymas visada turi platesnę potekstę, nei mums iš pažiūros gali atrodyti. Jo žodžių šviesa išsklaido perdėm žmogiškų bei fragmentinių požiūrių miglą
Palaiminta žvejonė Prie ežero kranto Šio sekmadienio Evangelija byloja, jog dėl gausybės norinčiųjų geriau girdėti, ką sako Išganytojas, jie ėmė Jį taip iš visų pusių spausti, kad labai arti Jo stovintys žydai savaip panašėjo į sieną, kuri slopino Jo tariamų žodžių sklidimą… Todėl Mokytojas ištrūko iš šios „apsiausties“ ir priėjo prie pat Genezareto ežero kranto krašto.
Vestuvės Kanoje Stebuklo potekstė Kokia buvo pirmojo Jėzaus padaryto stebuklo prasmė? Iš pirmo žvilgsnio šis ženklas nebuvo būtinas, nes jis neišgelbėjo žmogaus gyvybės ir niekas nepatyrė išgydymo. Tačiau vandens pavertimas gardžiausiu vynu pirmiausia mums primena Eucharistiją – šventąsias Mišias – tikrąjį mūsų dvasinio gyvenimo šaltinį. Tarsi Jėzus būtų stovėjęs vestuvininkų tarpe ir iš Jo Širdies
Kosminio matmens Kalėdų istorija Nesame našlaičiai Nors Edeno sode ne tik pirmapradė pirmųjų tėvų, bet ir paveldima mūsų kaltė (žr. Rom 5, 12) sutraukė visus betarpiškos su Aukščiausiuoju draugystės saitus, tačiau Dievas, būdamas be galo gailestingas, siuntė savo Sūnų, kad ne mus nubaustų (Jn 3, 17), bet per Jį visus prie savęs pritrauktų. Iš Tėvo gavome
Jėzus – Nazareto šeimos vėliavnešys Išskirtinė Šeimyna Dievo Žodis, ateidamas pas mus ir tapdamas mažu (pasak vieno autoriaus) kaip adatos galvutė, ne tik prisiėmė žmogišką prigimtį, bet išliko Viešpačiu, tarsi nematomu dieviškos meilės energijos užtaisu. Šiai Jo mus pašventinančiai nuolankumo jėgai bus lemta skleistis palaipsniui… Siųstas Tėvo ir apsireiškęs pasauliui per Švč. Mergelę Mariją, gyveno
Kaskart atsiversti – taisyti Viešpačiui kelią Dvasios karžygys Advento laiko įprasminimui trūktų esminio dalyko, jei neturėtume šv. Jono Krikštytojo. Kas kitas, be Kristaus, įtaigiau kvietė žmones radikaliai atsiversti, kad pasikeistų jų likimai, jei ne tas dvasios karžygys, kuris, gyvendamas dykumoje, pasikliovė vien Dievo malone; dvasia tapo tvirtas kaip uola ir subtiliai jautrus net mažam Dvasios
Su paklusnumu tarnaujantiems – Karaliaus dalia Pašaukti Karalystėn Šį sekmadienį, kai užbaigdami liturginius metus, švenčiame Kristaus, Visatos Valdovo, šventę, prisimename, kad būtent Dievas Sūnus yra Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, arba, tiksliau, visa ko užbaigimas. Jis yra visų mūsų Karalius, net ir tų, kuriems dar neduota suvokti, jog, savo mirtimi ant Kryžiaus, Jis nugalėjo
Viską pastatė ant meilės „kortos“ Kitoks matymas Žinome, kad įžvalgusis Viešpats kiaurai mato ir pažįsta kiekvieno žmogaus širdį, ir Jam nereikia patarėjų, padedančių atpažinti, kas dedasi pagal Jo panašumą sukurtų individų viduje. Tuos žmones, į kuriuos kiti žvelgia iš padilbų ir juos nuvertina, juos Dievas, kaip daugiabriaunius deimantus, paima į rankas, pakelia juos aukštyn, ir
Praregėti: žvelgti giliau, toliau ir aukštyn Gyvenimas tamsoje Ar kada nors jautėtės, tarsi atsidūrę tamsoje – gyvenimo aklavietėje? Prisimenate tas valandėles, kai atsakymai bei įsitikinimai, kurie anksčiau rodė gyvenimo kelio kryptį, pasirodė esą menkaverčiai, ir jūs, stokodami aiškumo, buvote sutrikę bei pasimetę? Beje, gal praeityje išgyventos nuoskaudos, patirtos netektys ir panašūs dalykai, kaip tirštas rūkas
Ko norite, kad jums padaryčiau? Kilniausia kančios intencija Dievo noruose nebūna jokių netikrumo šešėlių, nes Jo šventumo šerdis – Kristaus meilė, viską dėl mūsų atidavusi (plg. 2 Kor 5, 14). Viešpaties Širdies troškimas šis: „Nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir būtų gyvas“ (Ez 33, 11). Tai – tam
Prieraišumai – kliuviniai į Karalystę Kaip laimėti Gyvenimą Vienas poetas yra pasakęs: „Šėtonas sudreba pamatęs, kaip silpniausias iš šventųjų atsiklaupia prieš Kristų.“ Šio sekmadienio Evangelijos pradžia – daug žadanti. Iš pažiūros galėjo atrodyti, jog, kai kartą vienas jaunuolis pribėgęs prie Kristaus, puolė prieš Jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau
Aukščiausios prabos Santuoka Duotybė vyrui ir žmonai Visagalis Dievas, pagal savo paveikslą sukūręs vyrą ir moterį, jiems tarė tokius pirmuosius žodžius: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 28). Viename sakinyje net keturios liepiamosios veiksmažodžių nuosakos. Apdovanoti vaisingumu ir galimybėmis daugintis – plėsti žmonių giminę žemėje, skirtingų lyčių atstovams buvo liepta,
Džiaukis, kad Dievo darbai auga kituose Pranašavimas ir pavydas Šventosios Dvasios veikimas nepavaldus laiko tėkmei, ir neišsitenka žmogiško mąstymo rėmuose. Šio sekmadienio pirmasis skaitinys mums skelbia apie Dievo Dvasios nužengimą ant žydų seniūnų (šalia Mozės esančių), kuri skatino juos pranašauti (Sk 11, 25). Kai ir Eldadas bei Medadas, kurie buvo kitoje vietoje nei seniūnai, Dvasiai
Kur mūsų lobis, ten mūsų tikrumo ašis Apmąstyk ir atsinaujinsi Kad kasdienybės buitis ir kiti dalykai, kurie dažnai reikalauja daugiau dėmesio nei dera jiems skirti, neužliūliuotų sielos polėkio Dievop ir neatitrauktų mūsų nuo Vienintelio, šį sekmadienį Evangelija mus kviečia apmąstyti ne tik Jėzaus kančios ir vilties metamorfozę… Gyvenimas, kylantis iš Kančios Jėzus savo mokiniams sakė:
Išpažinimas, išsišokimas ir kryžiaus nešimas Ar to užteko? Toks tas permainingas žmogaus gyvenimas. Kai mus lydi sėkmė, ir mūsų širdis esti pakylėta, ne taip jau sunku ištarti gerą žodį, o, veikiant malonei, – galime net su emociniu pliūpsniu atvirai išpažinti: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! (Jn 20, 28). Šio sekmadienio Evangelija liudija apie Kristų, kelyje