Prie artimo žaizdų – tik su Jėzaus gerumu
Etimologinis požiūris
Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus iš karto prabyla apie tai, kas visiems ir visada bus svarbu: Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių (Mt 18, 15). Atsivertę Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, skaitome: barti – griežtais žodžiais koneveikti, priekaištauti. O žodžio koneveikti prasmė – barti, plūsti, keikti.
Verta pastebėti, jog naujame ekumeniniame Naujojo Testamento vertime ne tik minėtoje citatoje, bet ir kitose vietose vietoj žodžio barti vartojami didesnį motyvuojantį aiškumą teikiantys žodžiai: taisyti, paneigti, drausti… (plg. 1 Tim 5, 20; 2 Tim 3, 16; 4, 2. Tit 1, 13; 2, 15).
Pirminė iniciatyva – iš Dievo
Kas vienašališkai laikosi savojo teisumo monopolio, keliaklupsčiauja prieš savo netikrąjį aš ir užkietina širdį bet kokiam malonės dvelksmui iš aukštybių, kuris vienintelis slėpiningu veikimu gali individui suteikti naują paskatą ieškoti Dievo teisumo ir jame atrasti savo tikrąją tapatybę. Tai – apmirimo savo beverčiams bei iliuzoriniams troškimams kelias, vedantis į maldingą Biblijos tiesų apmąstymą ir iš to kylančius pasiryžimus vis labiau gyventi dėl Dievo garbės bei artimo gerovės.
Ne mes keičiame kitus
Prisimintina, jog mūsų norai padėti kitam pamatyti savo klaidas ir siekti, kad jis būtų laimėtas dangui, kyla ne iš mūsų žmogiškųjų sielos resursų. Patys vieni – bejėgiai. Argi mes galime pakeisti kito asmens vidines nuostatas, charakterį ir jo likimą be Dievo pagalbos? Ne. Užtat daugelis ir murkdosi pavydų, pykčių, neapykantos, keršto bei vieni kitiems neatleidimo kūdrose, nes asmeninį teisumą kaip stabą iškelia ant savivalės pjedestalo.
Susitikimui akis į akį ruošimasis
Čia Jėzaus paliepimas siekti suklydusiojo pasitaisymo išreiškiamas taip: O jei (tau) nusideda tavo brolis, eik, akis į akį pasakyk, kur jis klysta: jei jis tavęs paklausys, būsi laimėjęs savo brolį (Mt 18, 15). Taigi, užuot kuo greičiau ketinę su suklydusiuoju susitikti ir su priekaištų gaidele jam jo klaidas išsakyti, pirmiausia derėtų už jį pasimelsti, kad Šventoji Dvasia apšviestų mūsų širdis bei protus ir savaip vadovautų būsimam pokalbiui. O kai jausime, jog tas, su kuriuo norime nuoširdžiai bei dalykiškai pasikalbėti, ketina mus priimti ir, numanome, jog mėgins įsiklausyti į tiesą atitinkančius pastebėjimus dėl jo buvusio netinkamo poelgio ir tam tikrų padarinių (beje, kartais net neverta kreiptis, pavyzdžiui, į kitų – savo pavaldinių – nuomonių nepaisantį darbdavį), tada, kaip moko Kristus, akis į akį atvirai su juo ir pabendrausime…
Savo poelgių apžvalga
Kad tikintysis galėtų būti Dievo įrankiu, kurį Jis panaudotų aplinkinių grįžimui pas Tėvą per Jėzų – Dievą Tiesą, turi vis grįžti į save ir, vakarui atėjus, klausti: „Kaip elgiausi per praeinančią man padovanotą dieną? Kokie buvo mano slaptieji motyvai, o gal veikiau inertiškai, leisdamas mane atakuoti pasąmoniniams impulsams, turintiems praeityje įsišaknijusių senojo žmogaus silpnybių bei priklausomybių likučių įtakų?“
Asmeninės maldos vaisius – teisumas
Jėzaus kvietimas atvesti kitą pas Jį, prasideda nuo manęs paties. Kuo mažiau klysiu ir kitus kad ir mažuose dalykuose kartais suklaidinsiu, tuo labiau artėsiu prie labiausiai žmogaus savastį pašventinančio taško: Daug gali karšta teisiojo malda (Jok 5, 16). Tikrasis teisumas – savanaudiškumo skydų nubloškimas, kad netrukdytume mus apšviesti ir išgydyti Dievo meilei. Taigi, būdami ir pasilikdami stiprėjančios malonės šviesoje, suvoksime, jog tik iš maldos kylantys tikėjimo darbai (Dievo akyse turi išliekamąją vertę), kurie palaimina ne tik mus, bet ir kitus.
Bendros maldos reikšmė
Tikintieji, pasitikėdami Dievu ir melsdamiesi už kitų atsivertimą, supranta, kad paklydusieji broliai ir seserys greičiau patirs vidinį impulsą ir poreikį keistis, kai už juos drauge melsis ne vienas, o keli ir daugiau krikščionių. Juk kur du ar trys susirenka Jėzaus vardu, Jis ne tik esti tarp jų, bet per savuosius, maldų sparnais keliančius širdis į dangų, savo gyvuosius vandenis lieja be saiko, nes tebetrokšta visų pasitaisymo, ypač tų, kuriems prašome ne aukso puodo, bet atsivertimo lobio.
Proto nuolankumas ir mamų švelnumas
Kad Viešpats per mus galėtų klystančiuosius laimėti sau (plg. Mt 18, 15), pirmiausia prašykime Jo atleidimo malonės patys sau, kad, įgiję daugiau proto nuolankumo, suprastume, kada, kur ir kokiais tinkamiausiais žodžiais turime atlikti šią nelengvą žmonių širdžių link Dievo kreipimo misiją…
Šv. kun. Chosemarija Eskriva de Balageras sakė: Veikite motinos ranka, su begaliniu mūsų mamų švelnumu, kai jos gydė dideles ir mažas mūsų vaikystės žaidimų ir klaidų žaizdas. Tad paveskime save ir kitus Jėzaus bei mūsų Motinai Marijai, kad, Jos įkvėpti ir palaikomi, ne tik žodžiais dar labiau mylėtume Dievą bei artimą.
Kun. Vytenis Vaškelis