Mirusieji nemiršta
Šalia miestų esančios kapinės – tarsi mirusiųjų didmiesčiai, primenantys, kad visi, į šį gyvenimą atėjusieji, privalės viską, kas yra materialu, palikti ir išeiti… Kapavietės akivaizdžiai liudija, kokie minimalūs pasidaro mirusiųjų kūnų poreikiai, – artimiesiems tereikia tik vieną kartą pasistengti, kad jų namiškių palaikai tinkamai atsidurtų po žeme.
Ne tik prieš Vėlines, bet ir po jų dažniau lankomės kapinėse, tvarkome kapus, kuriuose ilsisi mūsų artimųjų palaikai, arba, tiksliau sakant, jie, veikiami Apvaizdos nubrėžtų gamtos dėsnių, dūla ir atliepia Biblijos tiesą: „Žmogau, dulkė esi ir į dulkę pavirsti“ (plg. Pr 3, 19). Po biologinės mirties kūnai nyksta, bet sielos, atsiskyrusios nuo jų, įgyja naują gyvybingumo pagreitį ir tampa liudininkėmis, kad tai, kas yra nemaru, negali būti laidojama, nes ant gyvybe plazdenančių ir amžinybe alsuojančių substancijų niekas nepila smėlio bei nededa vystančių vainikų.
Kas laukia kiekvieno asmens, kurio širdis, dar prieš keliolika sekundžių vykdė gyvybiškai svarbų laikiną žmogiškosios egzistencijos palaikymo vaidmenį, bet, net kartais taikant visus efektyviausius šiuolaikinės medicinos gaivinimo būdus, nustojo plakusi ir daugiau ji niekada nebekrustels krūtinėje? Tada iš mirties sąstingiu – visų gyvybinių organizmo funkcijų sustojimu – paženklintų kūnų sielos kaip paukščiai, paleisti iš narvelių, skrieja į anapusybę, kad, įgijusios naują būvį, bematant susitiktų su Tuo, į kurį pažvelgus taptų absoliučiai aišku, kas yra ko vertas ir kokia laukia amžinoji lemtis…
Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą. „Visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mt 26, 52). Apmąstant Jėzaus žodžius, nėra jokios dingsties manyti, kad tie, kurių širdys dega demoniška kitų neapykantos ugnimi, kada nors bus išgelbėti. Čia „žus“ potekstė yra gilesnė nei iš pažiūros gali atrodyti. Juk kas išeina iš šio pasaulio į kitą su sunkia mirtinų nuodėmių našta, tenegalvoja, kad galės „ilsėtis“ iliuzorinėje nebūtyje…
Kas nuslopina savo sąžinės balsą – nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų – ir kėsinasi į kitų gyvybes, turės atsakyti prieš Dievą, – eis į amžinąjį kentėjimą. Tačiau Jis nenori, kad pražūtų bent vienas asmuo, nes „Kristus skirtu laiku numirė už bedievius“ (Rom 5, 6). Todėl neatsitiktinai Švč. M. Marija, apsireiškusi Fatimoje prašė, kad melstume Rusijos gyventojams atsivertimo. Per Ją Dievas dabar aiškiai mums leidžia suprasti, kad, kol dauguma jos visuomenės narių nepažins Tiesos ir neatsivers, nebus išlaisvinti iš Kremliaus klikos skleidžiamų rusams bei pasauliui rafinuoto melo dūmų, kuriais siekiama užmaskuoti tikrąją brutaliausio karo Ukrainoje padėtį…
Kiekviena diena mums dovanojama, kad tinkamai pasirengtume svarbiausiam paskutiniam gyvenimo judesiui, kuriame, pavyzdžiui, net sunkios ligos metu galėtų išryškėti nepalaužiamas ligonio atsidavimas Viešpačiui ir visiškas pasitikėjimas Juo, suprantant, kad netrukus bus peržengta lemtinga ir paskutinė šio gyvenimo riba, už kurios viskas priklausys tik nuo gailestingiausio ir teisingiausio Dievo malonės. Dabar yra Jo ir mūsų bendromis pastangomis kuriamas gyvenimas, o kai baigsis šio laiko limitas ir atsidursime amžinybėje, tada Kristaus krauju kiekvieno atpirkto kūrinio galutinį ištobulinimą, numatytą pagal išankstinį planą, įvykdys Vienintelis, kuris gali kurti savaip išbaigtus šedevrus bei juos nuolat savo augančioje meilėje išlaikyti…
Šv. Augustinas rašė: „Visas gyvenimo laikas yra ne kas kita, kaip bėgimas į mirtį. Šiame bėgime niekas nei šiek tiek negali sustoti, nei lėčiau keliauti. (…) Per trumpą gyvenimą diena ne greičiau prabėga kaip per ilgą. Abiem atvejais skubama vienodai, tik tikslas, prie kurio bėgame, vieniems yra arčiau, kitiems toliau. Ilgesnį kelią eiti nereiškia lėčiau keliauti“. Tad nešvaistome laiko ir, neužsiimdami pašaline bei sielos veržimosi prie Dievo trikdančia veikla, darome tai, kas mums padeda gerumo darbais (be pavydo) lenktyniauti bėgant į mirtį…
Viešpatie, gelbėk mus nuo pragaro, kuris traukia nuodėmių pavergtuosius kaip laužo ugnis peteliškes… Priimk mūsų maldas už mirusius, nes per Vėlines išlaisvintieji iš Skaistyklos karščiau melsis už mūsų gyvybiškai svarbų gyvenimo atnaujinimą Tavyje.
Nors ir pavargsime, bet mūsų laukia atpildas – išauš amžinybėje palaimintas rytas, kuriame nebus vakaro, ir Dievo šviesoje pamatysime tuos artimuosius, kurie, dėl savo išganymo nebesirūpindami, už mus meldėsi, kad mes pagaliau galėtume susitikti su jais didžiojoje Velykų menėje, ir vieni kitus apkabinę, ilsėtumės Kristaus meilėje, tardami iškalbingiausią žodį pasaulyje: „Aleliuja!“
Kun. Vytenis Vaškelis