Visagalis ateina bejėgiu kūdikiu

Jis mažas, bet didis

Sveikiname vieni kitus su Kristaus gimimu – su kūdikyje „pasislėpusio“ Dievo Sūnaus apsireiškimu! Tai – visam pasauliui…  Nuo didingose katedrose susirinkusiųjų iki kukliose misijų bažnyčiose besimeldžiančiųjų – visų širdyse (malone per tikėjimą, Ef 2, 8) Viešpats Jėzus trokšta užgimti, – kad tik pats žmogus norėtų Jį priimti! Maldingą vaizdinį tepripildo Šventosios Dvasios įkvėpimas: atsargiai iš ėdžių paimame Dievo Motinos Pagimdytąjį, švelniai glaudžiame prie krūtinės ir su tikėjimu kreipiamės: „Aukščiausiojo Sūnau, nors visa žmonija galėtų tilpti ant mažo, bet dieviškai talpaus Tavo delno, dėkoju, kad su džiaugsmu laikau Tave ant savo rankų! Kai esame ypatingame artume, meldžiame Tave: „Išimki iš mūsų akmens širdį ir duoki jautrią širdį, kad laikytumės visų Tavo įsakų (plg. Ez 36, 26 – 27), ir mūsų gyvenimas Tau bus gyriaus giesmė“.

Mažuma ‚,atstovavo“ daugelį

Kai Viešpaties šlovės šviesoje pasirodė angelas, skelbiantis Išganytojo gimimą (žr. Lk 2, 11), didžiausio pagerbimo susilaukė ne Šventojo Rašto aiškintojai ir rabinai, bet paprasti piemenys, laukuose ganę bandą. Būtent jų vidinis nusiteikimas lėmė Dievo palankumą, ir jie pirmi išvydo Tą, kuris, išmušus Atpirkimo valandai, pakeis istorijos eigą. Ne tūkstančių minia atkeliavo į Betliejų Jį pasveikinti, bet atėjo tik tie, kuriems kelią apšvietė malonės žvaigždė. Mažuma pagarbinusių Gimusįjį buvo raugas daugelio, kurie su tikėjimu Gerosios Žinios estafetės lazdelę neša ir neš (iš kartos į kartą) iki pat pasaulio pabaigos.

Pažinimą ugdo meilė

Dievo akyse mažai ką reiškia vien savikliova besiremiantis žmogaus protas (net jei būtų ir tikėjimo žinių „pripildytas“). Čia viską lemia Viešpaties pagalba, nes tikrasis Jo pažinimas neatsiejamas nuo Dievo meilės. Neįmanoma vien protu Jį tinkamai pažinti, neatveriant savo širdies Jo meilei. Juk vienašališkas pažinimas išpučia, užtat meilė ugdo.  Taigi atviraširdžius piemenis Dievas išsirinko tapti Gerosios Naujienos „trimitininkais“, idant, išvydę ėdžiose Kūdikį ir įtikėję, kad Jis – Viešpats Mesijas, grįžtų atgal, aplinkiniams taip įtaigiai liudydami apie pasaulio Gelbėtojo gimimą, kad jie net imtų stebėtis. O juk nuoširdus bei dėmesingas stebėjimasis Dievo darbais – tiesus kelias į gyvenimo grindimą tikėjimu. Beje, Jėzus vėliau pasikvies ir paprastus žvejus, kurių plačios bei imlios širdys gebės priimti Tiesą, kuri po Sekminių taps juos ir pasaulį perkeičiančia jėga.

Atėjo tapatintis su bedaliais

Kas galėjo pamanyti, kad Atpirkėjas savo gimimo vietą pasirinks tvarte? Kodėl pasaulio Gelbėtojas atsisakė tviskančio rūmų turtingumo, ir, kai gimė, buvo paguldytas ėdžiose? Mesijas nebūtų Dievas, jei Jam, kaip amžinajam Karaliui, būtų užtekę gražiausių žemės spindesių. Pažvelkime į lauko leliją, kuri, pasak Jėzaus, yra taip išsipuošusi, jog net gražiausi karaliaus Saliamono drabužiai jai neprilygsta (plg. Mt 6, 29). Nors Jėzus yra daugiau nei Saliamonas, ir galėjo kasdien vilkėti kad ir iš gryno aukso drabužius, tačiau bet koks prabangos ženklas būtų savaip pritemdęs Visatos Karaliaus šlovę, nes Jis atėjimo į žemę pirmiausia tapatintis su pažeidžiamiausiaisiais. Taigi Gimusiajam užteko paprasčiausių vystyklų, rūpestingų Motinos Marijos bei globėjo šv. Juozapo rankų, ir Jam gera buvo būti ten, kur Jis ką tik gimė…

Kenozė iki nesuvokiamumo

Kadangi Jėzus, būdamas Dievas, taip nusižemino, kad būtų mūsų tarnas, todėl Jo visiškas „susimažinimas“ yra visa pasaulyje pranokstančio didingumo išraiška. Kažkas yra pasakęs: Ėdžios ir kryžius pagaminti iš tos pačios medienos.  Taigi po silpnumu pasižyminčio kūdikio pavidalo prisiėmimo, kai būdavo paguldomas ne šiltame patalėlyje, o gyvuliams maitinti skirtose ėdžiose, Jis tarsi „pratinosi“ prie būsimo guolio, kai Jam neišvengiamai teks kyboti ant dviejų kryžiaus skersinių…

Tam tikra prasme Jėzus žemėje gyveno kaip mažas vaikas, visiškai pasitikintis savuoju Tėvu. Ir mes į Jo Karalystę įeisime tik su vaiko pasitikinčiu geraširdiškumu. Kai mes repetuojame savo žingsnius, mokydamiesi pritaikyti mažutėlių gerumą sau, tada palaimintoji Amžinybė esti ranka pasiekiama.

Kun. Vytenis Vaškelis