Šv. Kalėdų prasmė
Ateiti Viešpačiui iš dangaus į žemę bejėgiu kūdikėliu, iš anksto žinant, kad visus pasaulio nusidėjėlius reikės išgelbėti mirštant prikaltam ant Kryžiaus, – kilniausias pasiaukojančios Dievo meilės aktas. Tačiau laukti Mesijo, kaip galingo kunigaikščio, kuris jėga žydus išlaisvintų iš romėnų okupacijos ir, tapęs tautų išvaduotoju, įkurtų naują Izraelio karalystę, – nesuvokti tikrosios Dievo Sūnaus pasiuntinybės, kurios galybė glūdi ne ginklų žvangėjime, o Dievo silpnume, kuris galingesnis už žmonių galią (1 Kor 1, 25).
Taigi Jėzus pasaulyje apsireiškė ne kaip Visatos Valdovas, vilkėdamas ryškiausia iš toli spindinčia visagalybės mantija, bet grynai nuo aplinkinių malonės priklausomu naujagimio pavidalu, kuriame glūdi neišmatuojamos Dievo Karalystės augimo galimybės. Juk Jis skelbs dieviškos tiesos žodžius, kurie bus pajėgūs stabdyti perdėm žmogiškos savivalės bei maišto laviną, o geros valios žmonėse sukels iki šiol neregėtą ir amžiais išliekantį viską lemiantį neužtarnautos malonės lūžį…
Kai Juozapas ir Marija (dėl gyventojų surašymo) iš Nazareto keliavo į Betliejų, po Dievo Gimdytojos širdimi jau spurdėjo Kūdikis, primindamas, jog praeis dar valandėlė, ir pasaulį nušvies Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms. Taigi artėjo metas gimti vieninteliam Nesukurtajam, bet vietos užeiga buvo pilna lankytojų, ir niekas neparodė elementaraus žmoniškumo Besilaukiančiajai, kuri netrukus turėjo padovanoti pasauliui Tą, kuris, kai bus pakeltas nuo žemės, prie savęs patrauks ir tuos žmones, kurie dabar (dėl savo širdžių dvasinio susvetimėjimo) tarnavo savo netikrajam karaliui – ego…
Nors Betliejaus gyventojai Juozapui ir Marijai savo širdžių duris buvo užvėrę, bet dangus yra visada dosnus tiems, kurie su malda nepaliauja ieškoti… Pagaliau rytiniame miestelio pakraštyje jie rado būstą, kuriame buvo laikomi gyvuliai. Paradoksalu, bet pirmieji pasaulio Gelbėtojo gimimo liudytojai buvo ne Išrinktosios tautos vadovai, o neprotaujantys gyvūnai, kurie, drauge su visa kūrinija savaip tebedūsavo ir tebesikankino, laukdami kol bus išvaduoti iš pragaišties vergovės ir įgis tam tikrą Dievo vaikų garbės laisvę (žr. Rom 8, 21 – 22).
Jėzui labiausiai mieli tie, kurie yra laisvi nuo veidmainystės ir bet kokios rūšies godulystės; kurių širdžių neslegia nuodėmės našta… Tai – tikrieji Jo bičiuliai, gyvenimo tikrovę priimantys kaip mažutėliai, kuriuos Jis kviečia pas save, nes tokių yra Dievo Karalystė. Taigi džiaugsmingo Dievo Sūnaus apsireiškimo šviesą vieni iš pirmųjų išvydo Betliejaus piemenys, kuriuos Dievas išsirinko kaip artimiausius, nes jų širdys plakė ką tik Gimusiojo ritmu…
Kol tik bus kasmet iki pasaulio pabaigos švenčiamos Kalėdos, visada prisiminsime anuomet laukuose pakaitomis budėjusius piemenis. Jie buvo pirmieji Gerosios Naujienos skelbėjai bei liudytojai aplinkiniams, kurie, stebėdamiesi piemenų pasakojimu, giliai į širdį priėmė jų žodžius. Ar galime nuoširdžiai nesidžiaugti bei saikingai nesididžiuoti tais piemenimis, kurių gyvenimas iš pašaknų pasikeitė, kai jie grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta? O kokia didi malonė suteikta ir mums, kai maldoje reguliariai susitikdami su Viešpačiu, Jį garbiname ir giesmėmis, ir kasdieniais tikėjimo darbais! Таda dvasinis augimas Dieve – neišvengiamas.
Ne veltui mistikas, dominikonas Ekhartas skelbė: „Kai manęs klausia, kodėl mes meldžiamės, kodėl pasninkaujame, kodėl darome gerus darbus, kodėl esame pakrikštyti, kodėl Dievas tapo žmogumi (o tai yra visų aukščiausia), aš atsakau: todėl, kad Dievas gimtų sieloje, o siela – Dieve. Kiekvieno grūdi prigimtyje slypi kvietys, kiekvieno metalo – auksas, kiekvieno gimimo – žmogus (…)“.
Taigi Dievo gimimas sieloje – Jo priėmimas į širdį. O siela gimsta Dieve, kai žmogaus dvasia atgimsta iš aukštybės (Jn 3, 3). Tada aukštesnioji substancija – dvasia – valdo sielos dėmenis – protą, valią ir jausmus. Tuomet tikinčiajame esti tam tikra vienovė: mintys tampa labiau pavaldžios Dievo Dvasios vedimui; dvasinėmis pratybomis užgrūdinta valia lengviau linksta Dievo valios vykdymui, o Viešpaties šlovinimu išsilieję jausmai yra proto bei valios adekvataus santykio padarinys, liudijantis tam tikrą žmogaus gyvenimo būdo darną Dieve. Tada ir kūnas lengviau paklūsta malonės apšviestos sielos nurodymų vykdymui, ir žmogus tolydžio dažniau sutaria su savimi, artimu bei Dievu…
Taigi Kristus gimė tvarte, kad mes dvasia atgimtume Jame ir mokėtume, pavyzdžiui, į ėdžias žvelgti, ant kurių gulėjo pasaulio Išganytojas, kaip į tam tikrą Jo aukuro simbolį, bylojantį, jog kiekvienas krikščionis yra pašauktas taip sumaniai pritaikyti savo gyvenimo pašventinimui Mokytojo žodžius bei poelgius, kad visų išbandymų akivaizdoje drauge su apaštalu Pauliumi galėtų tarti: Aš išmokau būti patenkintas savo būkle. (…) Aš visa galiu Tame, kuris mane stiprina.
Kun. Vytenis Vaškelis