Kun. V. Vaškelio homilijos

Jo ir mūsų išaukštinimas  – Jo nukryžiavimo slėpinyje Viva Christo Rey! Artėjame prie liturginių metų pabaigos. Šiandien švenčiame visos tvarinijos Pirmgimio – visur viešpataujančio Kristaus Karaliaus šventę, o po dviejų savaičių prasidės naujas liturginis Advento laikotarpis. Visatos Valdovo šventę popiežius Pijus XI paskelbė jubiliejiniais 1925 metais. Tuo metu kai kuriuose pasaulio šalyse, ypač Rusijoje ir

Jo ir Marijos gailestingumas mums Dievas gailestingumo viršukalnėje Aukščiausio gailestingumo forma yra žmogaus sukūrimas ir žmonijos atpirkimas, Dievui iš anksto žinant, kad net ir tada, kai Išganytojas, mirdamas ant kryžiaus, visiškai sutaikys žemę su dangumi, visais laikais netruks žmonių, kurie savo gyvenimo būdu tarsi sakys: „Dievo Sūnau, netrukdyk mums taip elgtis, kaip norime! Be Tavęs

Laterano bazilikos pašventinimas ir Jeruzalės šventyklos išvalymas Šventės ištakos Kai ketvirtojo amžiaus pradžioje imperatorius Konstantinas panaikino krikščionių persekiojimus ir pastatė baziliką (beje, dabartinės pirmtakę), ją 324 m. lapkričio 9 d. iškilmingai pašventino popiežius Silvestras. Nuo tada iki pat mūsų dienų ši bazilika yra Romos vyskupų katedra. Ant šios Laterano Švenčiausiojo Išganytojo, šv. Jono Krikštytojo ir

Vėlinės – Dangaus aušra Vienintelis Tikslas Nors yra prasminga Visų Šventųjų iškilmės Mišiose pabrėžti Danguje triumfuojančios Bažnyčios narių džiaugsmą, o Vėlinių dienos liturginėje šventėje kalbėti apie visus mirusiuosius, kurie keliauja Namo (tikėtina, kad nemaža jų dalis per sielų nutyrinimą – dvasinį apvalymą Skaistykloje), tačiau šių minėtų švenčių esminis jungties pradas yra naujas dangus ir nauja

Dviejų vyrų maldų kontrastas Asmeninio teisumo viražai Kiekvienas galime pasimokyti iš šio sekmadienio Evangelijos. Kai prisimename, jog daugeliui žmonių yra ne kartą gyvenime tekę savaip didžiuotis savuoju teisumu (Jėzus dviejų besimeldžiančiųjų palyginimu duoda pamoką visiems, Lk 18, 9); į kitus žvelgti iš aukšto, kritikuoti aplinkinių netinkamus veiksmus ir, pavyzdžiui, draugams pasakojant apie kitų nedorybes, sau

Veiksmingų maldų vaisiai Misijų reikšmė ir popiežiaus Leono XIV žinia Šį Misijų sekmadienį ypač maldose prisimename ne tik misionierius (šiandien misijų veiklai paremti bažnyčiose renkamos aukos), Viešpaties apdovanotus ypatingu pašaukimu svetur (už savo kultūrinės ir nacionalinės aplinkos ribų), tinkamai pasiruošusius bei drąsiai pasiryžusius vykdyti Bažnyčioje per amžius gyvuojantį tautų evangelizavimą – nešti Gerąją Naujieną iki

Tikėjimas – išgydo, o pasitikėjimas – išgelbsti „Pasigailėk“ yra daugiau nei „išgydyk“! Kai Jėzų, bekeliaujantį į Jeruzalę, pasitiko dešimt raupsuotų vyrų, kurie ėmė visu balsu šaukti: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ (Lk 17, 13), nė vienas iš jų neprašė: „Išgydyk, mus!“ Jie tikėjo, kad šis Mokytojas yra Viešpats, ir todėl Jam nebūtinai reikėjo garsiai įvardinti netrukus

Tikėjimą lydi darbai Viešpatie, stiprink mūsų tikėjimą Kai apaštalai prašė Jėzaus: „Sustiprink mūsų tikėjimą“ (Lk 17, 5), pripažino, jog tikėjimas yra dangaus dovana, teikiama tiems, kurie visu gyvenimu vis labiau nori panašėti į Emanuelį. Vis dėl to iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti keista, kad jie prašė stipresnio tikėjimo. Juk kasdien, matydami stebuklingus Mokytojo daromus ženklus

Juos vienas nuo kito skiria šviesmečiai Prabangos ir kančios priešprieša Iš Jėzaus lūpų šį sekmadienį girdime palyginimą apie prabangiose linksmybėse besimurkdantį vieną turčių ir šalia jo namų vartų bejėgiškai gulintį varguolį, sunkiai sergantį Lozorių, kuriam, užuot teikę pagalbą aplinkiniai, tam tikrą rūpestį „demonstravo“ atbėgę šunys, nes laižė jo pūliuojančias votis… Per kančias – tarsi į

Mamona – ne galutinis mūsų tikslas Ką renkamės? Pagrindinė palyginimo apie nesąžiningą prievaizdą (valdytoją) (plg. Lk 16, 2) žinutė galėtų būti apibendrinta vienu sakiniu: kaip tie, kurie iš gobšumo šio pasaulio gėrybes naudoja savanaudiškiems tikslams, taip tikintieji (dėl ištikimybės Jėzui) į laikinąsias vertybes žvelgia per tikėjimo prizmę, idant jos taptų priemonėmis, siekiant amžinųjų tikslų. Pasak

Iš Dangaus – į Kryžiaus „sostą“ Savo galia atėjo, savo – ir sugrįžo Šio sekmadienio Evangelijos pirmojo sakinio prasmė gili ir išskirtinai svarbi. Jėzus Nikodemui sakė: „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus” (Jn 3, 13). Tik Dievo Tėvo mylimiausias Sūnus, per amžius skendėjęs žodžiais nenusakomoje šlovėje, vien iš

Kaskart Jam atsiduoti visiškai Juo pasitikint Pavaldumas Jėzui Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Jėzus ieškojo ir tebeieško tų, kurie Jį sektų, ne kaip nemąstančių avelių banda, bet eitų įkandin Jo, apsvarstydami Jo skelbiamus žodžius ir laisvai leistų savyje veikti Šventajai Dvasiai. Jokios prievartos – tegul Jo meilės švelnumas valdo mus! Kai tai mumyse vyks,

Kristus, išdidumas ir nuolankumas Gyvenimo džiaugsmas Šio sekmadienio pirmojo Siracido knygos skaitinio ištrauka kalba apie Viešpaties galybę, kurią šlovina ne išdidūs žmonės, bet nuolankieji, kurie yra išmintingi, nes jų širdys brangina patarles; atidi ausis yra išmintingo žmogaus džiaugsmas. Čia žmogaus džiaugsmo priežastis – nuoširdus dėmesingumas Apreiškimo tiesoms, kai jų ne tik klausomasi, bet (per malonę)

Svarus mūsų indėlis į Išgelbėjimą? Pirmumas Šį sekmadienį Evangelija skelbia tokius Dievui atsiduoti kviečiančius Viešpaties žodžius, jog, ypač šiais daugeliui į pirmą vietą iškeliantiems pramogas ir žaidimus, kurie vis labiau formuoja žmonių elgesio būdą – malonumų siekį, laikais, net dalis krikščionių, ieškančių kompromisinių sau „lengvatų“, klausia: „Jėzau, ar ne per daug radikalus yra Tavimi sekimo

Vienintelė Ugnis Ugnies prasmė Jėzus sako: Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! Kadangi Jėzaus atėjimo tikslas yra giliausia prasme susijęs su ugnies simbolika, dirstelėkime į tuos slėpiningus ugnies ženklus. Prisiminkime Mozę, kuris regėjo liepsnojantį, bet ugnies sunaikinimui nepavaldų krūmą, kaip Dievo visavaldystės apsireiškimą, idant sklindantis iš nesudegančio krūmo Jo balsas,

Laikas nesnaudžia, mums Amžinybę audžia Ar priėmėme Jo Karalystę? Šio sekmadienio Evangelijos pradžia: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums Karalystę!“ (Lk 12, 32) – viltinga, drąsinanti ir skatinanti dar sykį apmąstyti šiuos Viešpaties žodžius, kad jų uoliau laikytumės – jie taptų mūsų mąstymo ašimi, tarpusavio bendrystės pamatu ir bet kokios pozityvios veiklos įsiliepsnojančiomis

Turtėkime Dievu Tarp dviejų kraštutinumų „Dviejų dalykų iš Tavęs prašau, neatsisakyk jų suteikti man dar prieš mirtį: atitolink nuo manęs vylių bei melą, ir neduok man nei skurdo, nei turtų, tik suteik kasdienės duonos, kad, būdamas sotus, neišsiginčiau Tavęs ir nesakyčiau: „Kas tas Viešpats?“ (Pat 30, 7-9). Tai – priešnuodis godulystei, nes meldžiame Viešpatį, kad

Malda – kova už gyvenimą Sielos atgaiva Šį sekmadienį yra skaitoma Evangelija, kurioje Jėzus savo mokinius moko kreiptis į Dievą Tėvą (tai – trumpesnė „Tėve, mūsų“ malda), kad būtų nuolat garbinamas Jo vardas ir prašoma kitų dalykų… Kadangi minėta malda atliepia tobulą Dievo valią, todėl ji yra sielos atgaiva kiekvienam besimeldžiančiajam, nes nelieka be atsako

Geriausioji dalis Jėzus pakviečiamas svečiuosna Tą neužmirštamą dieną Mortai (Marijos seseriai) Jėzus įžiebė pirmąją mintį pasikviesti Jį į svečius, kad žmonės, kurie visais laikais skaitys Evangeliją, suvoktų, kas yra svarbiausia gyvenime. Taigi kai Viešpats su savo mokiniais apsilankė Betanijos kaime (netoli Jeruzalės) Morta drąsiai kreipėsi į Jį, ir nenusivylė – Jėzus atėjo į jos namus…

Evangelija – kad apsčiai turėtum gyvenimo Planas: žmogaus sukilninimo viršūnė Dievas nuo pat pasaulio ir pirmųjų žmonių sukūrimo trokšta įžengti į mūsų gyvenimus su beribės meilės jėga, idant, leisdamas mums patirti Jo buvimo ramybę bei džiaugsmą, mus taip perkeistų savyje, kad mes (Juo visa esybe švytėdami) išpažintume: Vien Dievo gana. Taigi jei Adomas ir Ieva

Šventųjų Petro ir Pauliaus credo: Tegul Dievo meilė valdo mus visus! Nemenkas dvasinis svoris Krikščionybė – ne spekuliatyvi filosofija, bet paties Dievo apreikšta religija, tebekeičianti žmonių gyvenimus bei jų likimus. Ji grindžiama ne abstrakčiais argumentais, o istoriniais faktais ir liudijimais. Kai tradiciškai birželio 29 dieną švenčiame dviejų pasaulio šviesulių – žinomiausių šventų apaštalų -Petro ir

Vakarienėj paslaptingoj Kristus auką išganingą įsteigė Istorinės šventės ištakos Nors krikščionių tikėjimas į Eucharistinį Jėzų gyvuoja nuo krikščionybės pradžios, bet Bažnyčia Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) šventę pradėjo švęsti tik XIII amžiuje. Šios iškilmės įsteigimas yra tiesiogiai susijęs su vienuole šv. Julijona iš Kornijono (netoli Belgijos miesto Lježo). 1208 metais ji vizijoje regėjo Jėzų,

Būk pagarbinta, Trejybe, mūsų Alfa ir Omega! Įasmeninta išmintis Kai šį sekmadienį švenčiame Švenčiausiąją Trejybę, gilinamės į pirmąjį skaitinį, kuris – iš Patarlių knygos – išmintingų posakių ir patarimų rinkinio (žr. Pat 8, 22-31). Šis tekstas atskleidžia kuriantį Visagalio veikimą, formuojantį pasaulį bei visa, ką jis talpina. Čia vaizduojamas Dievas ne kaip kažkokia šalta figūra,

Į viską – Jo akimis Aklumo tamsa Kai šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus klausė: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę“ (Lk 6, 39), pirmiausia siekė atkreipti mūsų dėmesį į dvasinio aklumo problemą ir jos pasekmes. Minėtas aklumas – vidinė asmens širdies tamsa. Jo širdies durys pernelyg atvertos išoriniam pasauliui, ir pro

Ko verta meilė piktadariui Gerumo kitam postūmis Jėzaus žodžiai: Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina, – tarsi įžanga į apmąstymą apie priešų meilę, atskiriančią asmenį nuo jo veiksmų. Pasak Mokytojo, visada turime budėti, kad mylėtume net priešą ir neturėtume jokio pritarimo nuodėmei, skatinančiai neapkęsti jo. Kai matome bloga darančiuosius, kurie piktina

Palaiminti, gyvenantys Jame Platesnis vertinimas Jėzus iš dangaus pas mus atėjo ne tik pats į viską žvelgdamas per eschatologinės karalystės prizmę, bet ir mus norėdamas išmokyti gyvenimo reiškinius pirmiausia vertinti tikėjimu. Todėl ir Jo mokymas visada turi platesnę potekstę, nei mums iš pažiūros gali atrodyti. Jo žodžių šviesa išsklaido perdėm žmogiškų bei fragmentinių požiūrių miglą

Palaiminta žvejonė Prie ežero kranto Šio sekmadienio Evangelija byloja, jog dėl gausybės norinčiųjų geriau girdėti, ką sako Išganytojas, jie ėmė Jį taip iš visų pusių spausti, kad labai arti Jo stovintys žydai savaip panašėjo į sieną, kuri slopino Jo tariamų žodžių sklidimą… Todėl Mokytojas ištrūko iš šios „apsiausties“ ir priėjo prie pat Genezareto ežero kranto krašto.

Vestuvės Kanoje Stebuklo potekstė Kokia buvo pirmojo Jėzaus padaryto stebuklo prasmė? Iš pirmo žvilgsnio šis ženklas nebuvo būtinas, nes jis neišgelbėjo žmogaus gyvybės ir niekas nepatyrė išgydymo.  Tačiau vandens pavertimas gardžiausiu vynu pirmiausia mums primena Eucharistiją – šventąsias Mišias – tikrąjį mūsų dvasinio gyvenimo šaltinį. Tarsi Jėzus būtų stovėjęs vestuvininkų tarpe ir iš Jo Širdies