Iš krantų išsiliejęs Gailestingumas
Jėzus, eidamas per miestus bei kaimus, matė daugybę žmonių, kurie buvo suvargę ir apleisti (Mt 9, 36). Matymas matymui nelygu. Mūsų žvilgsnis dažniausiai fokusuojamas į asmeninių poreikių patenkinimą, manant, kad kai sutvarkysiu savo reikalus, tada galėsiu ir artimą, kaip save patį mylėti. Tačiau artimo meilės veiksmingumą lemia prioritetų svarba. Jėzus mus moko, jog turėsime tokių situacijų, kai dėl svarbių sielovados dalykų, teks užmiršti save ir, viską palikus, (plg. Mk 3, 20) skubėti padėti kitiems.
Jėzus gailėjosi žmonių. Tai – nėra vien dieviška savybė, bet įsikūnijantis Gailestingumas, kurios slapčiausioje Širdies gelmėje dovanai išliejama meilė, pasiekusi aukščiausią tašką ant kryžiaus. Matydamas minią, Jėzus pasigaili. Tai reiškia, kad Jis kenčia kartu su jais. Šia prasme Jėzaus kančia neapsiriboja Didžiosios savaitės įvykiais, nes ji apima visą Jo tarnystę žemėje. Taigi Jėzus atėjo kentėti kartu su mumis, dar prieš kentėdamas už mus Golgotoje.
Žmonės, patirdami įvairius išbandymus ir ieškodami kieno nors pagalbos, ieško gailestingumo. Jei būsime pakankamai geranoriški ir sugebėsime suprasti jų bėdas, padėsime jiems, kuo galėsime. Tačiau ar jiems pakanka grynai žmogiško gailestingumo? Ne. Dievo gailestingumas yra kur kas didesnis už žmonių. Dievo akyse žmonės yra bejėgiai, nes savo sielų negali išgelbėti Amžinybei.
Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Yra žinoma, kad 1834 metais į Arso kaimelį (Prancūzijoje) pas kleboną kun. Žaną Marį Vianėjų atvyko apie 30000 maldininkų. Jų kelionės tikslas – ne tik susitikti su minėtu kunigu, bet svarbiausia – pas jį prieiti išpažinties, laukiant valandų valandas (kartais net kiaurą naktį) savo eilės… Tai – ypatingas Dievo malonės ir kun. Žano (klausyklos „kankinio“) bendro veikimo rezultatas.
Nors pastaruoju metu Evangelijos skelbimui (ypač protestantiškų bažnyčių pamaldose) vis plačiau naudojamos pagalbinės dirbtinio intelekto priemonės, tačiau jos visada bus tarsi tamsus šešėlis palyginti su aukščiausia Meilės išmintimi, kuri apšviečia visus, dėl pažangiausių technologijų vilionių, neįkliuvusių į perdėtai aukštinamo prigimtinio proto galimybių panaudojimo žabangus. Nesupriešiname mokslo ir tiesioginio Dievo veikimo. Kol kūrėjai, vadovaujasi sąžinės balsu ir savo gebėjimais bei triūsu prisideda prie visuomenės gerovės, – viskas gerai, bet kur nebepaisoma elementarių moralės dėsnių ir piktnaudžiaujama technologiniais pasiekimais, tikintieji visada turi prisiminti Kristų nukryžiuotąjį, kuris pagonims yra kvailystė.
Taigi krikščionių radikalus atsidavimas Jėzui (kaip Arso klebono ir prie jo klausyklos atsivertusių žmonių pavyzdys liudija), kad tik visiškas pasitikėjimas Dievu iš gelmių keičia žmonių širdis ir jų mąstymą. Tai pritaikome ir sau, kai gyvename paskutiniais laikais ir esame šaukiami kupini pasišventimo būti Kristaus darbininkais – kunigais, ypač tėvai savo atžaloms.
Viešpats šv. Faustinai Kovalskai vidiniu būdu kalbėjo: (…) „Kai siela pamato ir pažįsta savo nuodėmių sunkumą, kai prieš jos akis atsiveria visas baisumas, kuriame ji yra, tegu neišsigąsta, bet su pasitikėjimu tepuola į mano gailestingumo glėbį, kaip vaikas į mylimos motinos rankas. Šios sielos turi pirmenybę mano gailestingoje širdyje, jos turi pirmenybę į mano gailestingumą. Pasakyk, kad nė viena siela, kuri šaukiasi mano gailestingumo nebuvo nuvilta ir nepatyrė pažeminimo. Ypatingai artimos man tos sielos, kurios pasitiki mano gerumu. O jei nuodėmingieji pažintų mano gailestingumą, jų tokia daugybė nežūtų. Kalbėk pasauliui apie mano gailestingumą. Tegu visa žmonija pažįsta mano gailestingumą. Tai – paskutiniųjų laikų ženklas, po jo ateis teisingumo diena. Kol laikas, tebėga prie mano gailestingumo, tegu naudojasi krauju ir vandeniu, kuris ištryško iš mano šono“.
Popiežius Pranciškus, 2015 metais viešėdamas Afrikoje, lapkričio 29 dieną iškilmingai atverdamas Bangio arkivyskupijos katedros duris ir pradėdamas Gailestingumo jubiliejaus šventimą, sakė: „Vienas iš šio tobulybės pašaukimo reikalavimų yra meilė priešams, kuri draudžia pagundą kerštauti ir nepasiduoti nesibaigiančiam kerštavimui. Jėzus įsakmiai paryškina šį esminį krikščioniškojo liudijimo aspektą (Mt 5, 46 – 47). Todėl Evangelijos darbuotojai visų pirma turi būti atleidimo kūrėjai, susitaikymo žinovai, gailestingumo ekspertai. Tokiu būdu galėsime padėti savo broliams ir seserims „irtis anapus ežero“, atskleisdami jiems mūsų jėgos, vilties ir džiaugsmo paslaptį, kurio šaltinis yra Dievas, nes remiasi tikrumu, kad Jis valtyje su mumis. Taip, kaip darė apaštalams duonos dauginimo metu, Viešpats paveda mums savo malones, kad ir mes eitume jas visur dalinti skelbdami Jo žodį“.
Kad tinkamu ir savitu būdu galėtume kasdieniais veiksmais atsiliepti į popiežiaus Pranciškaus kvietimą tapti gailestingumo ekspertais kitiems, patys vaikščiokime Dievo tiesoje ir dalinkime gerumo duoną, ypač jos alkstantiems. Dovanai gavome, dovanai ir duokime!
Kun. Vytenis Vaškelis