Teisumas – grynos sąžinės vaisius

Jėzus mokiniams kalbėjo: „Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į Dangaus Karalystę“ (Mt 5, 20). Nesame galutinai išgelbėti, kol neatsisakėme nuosavo teisumo ambicijų, pataikaujančių nuodėmei, ir nepriėmėme teisumo iš tikėjimo Kristumi. Todėl laikytis asmeninio teisumo, kai Viešpats siūlo savąjį, – aklas užsispyrimas! Ši bėda ištiko tuos žydus, kurie, nesuprasdami Dievo teisumo, bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui.

Kodėl izraelitai, nors savaip garbino Dievą, bet nepatiko Jam? Jėzus demaskavo jų veidmainystę: Ši tauta Dievą šlovina lūpomis, bet jų širdis toli nuo Jo. Ir: Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių. Kai žmogaus esminis veiklos tikslas – asmeninė gerovė, tada jo minčių, sprendimų bei gyvenimo būdo orbita sukasi tik jo uždaroje savanaudiško teisumo plokštumoje.

Toks žmogus – kaip sklidina vandens vaza; jis pilnas savęs, ir todėl negali bei nenori priimti kito, nes jam gana paties savęs. Tačiau kaip ilgai stovintis vanduo skleidžia nemalonų kvapą, ir išpilamas lauk, taip asmuo, gyvenantis sau, išvaisto paskutinius sąžinės orumo trupinius. Tada jo išsikerojusios arogancijos tvaikas, sklindantis iš nuodėmių užkietintos širdies, liudija apie moralinę degradaciją, nes jis nebetinka jokiam geram darbui (Tit 1, 16).

2017 metų sausio mėnesį popiežius Pranciškus, komentuodamas Laiško žydams ištrauką, sakė: „Aptingę, sustoję krikščionys. Jiems Bažnyčia – tai tarsi stovėjimo aikštelė. Kai sakau krikščionys – turiu galvoje pasauliečius, kunigus, vyskupus… Visus. Kiek daug tokių vietoje stovinčių krikščionių. Jiems Bažnyčia – tik stovėjimo aikštelė, tik saugus gyvenimas, tik apsidraudimas. Tokie krikščionys man primena vaikystėje iš senelių girdėtą įspėjimą: Nestovėk vietoje, nes stovintis, netekantis vanduo, pašvinksta“. Šventasis Tėvas savo kalbą apibendrino tokiais žodžiais:  „Paklauskime savęs: Koks aš esu? Koks mano tikėjimas? Mane traukia nauji akiračiai, drąsiai einu pirmyn su viltimi ar esu atvėsęs, nemoku priimti išbandymų? Viešpats tesuteikia mums malonę įveikti savimeilę, nebūti vietoje stovinčiais krikščionimis, egoistais. Kas žiūri tik į save, nepakelia akių aukštyn ir nežiūri į Viešpatį. Tesuteikia mums Viešpats savo malonę“.

Taigi nuo žiūrėjimo į save, savo dėmesingumą kreipiame į Jį. Tai – gyvenimas kasdieniu atsivertimu. Tai – kelias į išsigelbėjimą, nes malonė girdimam, skaitomam bei maldoje apmąstomam Dievo žodžiui kaskart iš naujo atvers ne tik mūsų protus, bet ir širdis, ir mes sakysime: Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą. Koks radikaliai nuoseklus bei kilnus buvo apaštalo Pauliaus mąstymas bei gyvenimas! Jis liudijo: Dėl Jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau Jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia Įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu.

Kai bendrystė su Viešpačiu, ieškant Jo valios pasireiškimo ženklų asmeninio gyvenimo pašventinimui, tampa kasdiene mūsų duona, atsinaujina sąžinės jautrumas daryti tai, kas gera, tinkama ir tobula (Rom 12, 2). Taigi dieviško teisumo siekimas yra sąžinės – Dievo duoto balso – išgryninimas. Kaip nedorybės sąžinės balsą uždusina, ir žmogus nužmogėja, taip atsidavimas Šventosios Dvasios vedimui per sąžinę ragina mūsų valią vykdyti tuos sprendimus, kuriuos Dievas tikslingai įaudžia į galutinio žmonijos išganymo kilimą, kurio didingąjį grožį tikimės išvysti danguje…

2002 metais Tikėjimo mokymo kongregacija paskelbė dokumentą „Dėl katalikų veiklos ir elgesio politiniame gyvenime kai kurių klausimų“, kuriame buvo rašoma: „Tarp savo šventųjų Bažnyčia gerbia daug vyrų bei moterų, kurie tarnavo Dievui savo dosnia veikla politikos ir valdymo srityse. Iš jų Tomas Moras, paskelbtas valdančiųjų ir politikų globėju, iki kankinio mirties liudijo „neliečiamą sąžinės orumą“. Net jausdamas įvairiopą psichologinį spaudimą, jis nesileido į jokius kompromisus. Išlaikydamas „nuolatinę ištikimybę“, kuria išsiskyrė, „valdžiai ir teisėtoms institucijoms“, jis savo gyvenimu ir mirtimi patvirtino, kad „žmogaus negalima atskirti nuo Dievo, o politikos – nuo moralės“.

Tomas Moras 1935 metais kanonizuotas, o nuo 1980 metų ir Anglikonų Bažnyčioje yra gerbiamas kaip šventasis. Beje, ir šiais laikais jis įvairių įsitikinimų žmonėms yra oraus sąžiningumo bei sektino principingumo pavyzdys. Prabilus sąžinei, jis su ja nesiginčydavo; jis paprasčiausiai jai paklusdavo, nes žinojo, kad kuo labiau jis bus atviras Dievo teisumo veikimui, tuo daugiau turės galimybių laisvai mąstyti bei elgtis. Kai 1535 metais jis buvo nuteistas mirti, amžininkai liudijo, kad jis ant ešafoto užlipo su didele ramybe… Jo paskutiniai žodžiai: Mirštu kaip geras karaliaus, bet visų pirma Dievo tarnas, – teįkvepia visus, ypač visuomenės labui siekiančius gėrio bei teisingumo.

Kun. Vytenis Vaškelis