Artėja naujosios Sekminės
Sekminių šventė tiesiogiai susijusi su apaštalais, kurie, matę nelauktai nutrūkusį savo Mokytojo vadovavimą, jį priėmė kaip fiasko, ir Jo netektis juos visiškai sugniuždė. Tačiau tada, kai žemė jiems slydo iš po kojų, Viešpats, prisikėlimu sutraukęs mirties pančius, pasirodė saviesiems…
Keturiasdešimt dienų Prisikėlusysis stiprino jų tikėjimą ir sugrąžino viltį gyvenimui. Ar galime įsivaizduoti ką nors labiau jaudinančio bei labiau įkvepiančio? Nuo kryžiaus pabėgę Jėzaus sekėjai atgavo drąsą ir buvo pasirengę vėl skubėti Jo vardu tarnauti žmonėms, kaip ne kartą tai buvo, kai Jis siuntė juos į pasaulį (žr. Mk 6, 7; Lk 10, 17). Taigi atrodė, jog Jėzui tereikėjo tik pirštą nukreipti aukštyn ir jie (kaip paukščiai) būtų išskridę į misijų padanges…
Kai, prieš Jėzui žengiant į dangų, mokiniai klausė: Viešpatie, gal Tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?, tai ne tik atskleidė juose tebeglūdintį klaidingą įsitikinimą, esą Mesijo atėjimo tikslas – atkurti politinę Izraelio savivaldą, bet ir slaptą norą būti tam tikrais pasiuntiniais šioje „šventoje“ veikloje. Nors jie tikėjo, kad Jėzus – Dievo Sūnus, bet vis tiek į Jį žvelgė per žmogišką prizmę. Kad kardinaliai pasikeistų apaštalų įsišaknijusios nuostatos, neužteko Prisikėlusiojo pasirodymų, reikėjo Sekminių stebuklo – Dievo Dvasios galybės ant jų išsiliejimo.
Jėzus, nepriekaištaudamas jiems dėl jų požiūrio į Jį kaip į politinį vadovą, ėmė kalbėti apie Šventąją Dvasią, kurios atėjimas bei nužengimas ant apaštalų taps dar neregėtu žmonių širdžių švelniosios revoliucijos įvykiu, grindžiamu gyvu tikėjimu bei Dievo meile. Jėzaus pranašystė, jog uolieji krikščionys taps Jo liudytojais lig pat žemės pakraščių, tebesipildo…
O kad Tėvo pažadas taptų kūnu ir būtų atsiųsta Šventoji Dvasia, Jėzus, užuot savuosius siuntęs tarnauti žmonėms, liepė jiems laukti didžios Dangaus dovanos, nes po kelių dienų jie bus pakrikštyti Šventąja Dvasia (Apd 1, 5). Jėzus žinojo, jog Jo žengimas dangun, nepaliepus mokiniams maldingai Jeruzalėje laukti Dvasios Globėjos, būtų Jo Atpirkimo plano neįvykdymas, nes būtų trukę vieno iš svarbiausio žmonijos Išganymo dėmens – Sekminių ugnies, per apaštalus ir visų laikų mokinius, deginančios širdžių nuodėmes ir sutvirtinančios naujus kūrinius Jame (plg. 2 Kor 5, 17). Nors begalinė Jėzaus Aukos meilė išsiliejo ant Kryžiaus ir šlovingai apsireiškė Velykų stebuklu, bet be Sekminių, nebūtų mistinio Bažnyčios kūno – jo narių, tai yra mūsų visų.
Taigi Kristus – neregimoji Bažnyčios Galva – negali būti atskirtas nuo atpirktųjų Kūno. Mes priklausome Jam, o Jis – mums. Tiesa, dar nepasirodė, kokie mes būsime Ateityje (plg. 1 Jn 3, 2). Todėl neužtenka vien formaliai priklausyti Bažnyčiai – kaip Vynmedžiui. Vargas nudžiuvusioms šakelėms, tai yra tiems, kurių dvasinis gyvenimas sunyko dėl nuodėmių, trukdžiusių per Bažnyčiai suteiktus Sakramentus tekėti Jėzaus gyvojo vandens šaltiniams. Palaima šakelėms (tikintiesiems), kurios esti apgenėjamos (apvalomos nuo žalingų ataugų) ir todėl yra gyvybingos, duodančios tikėjimo darbų vaisių Amžinybės aruodui.
Kai Jėzus, žengdamas dangun, pranyko jiems iš akių, jie grįžo į Jeruzalę, ir vieno namo kambaryje atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija. Jie negalėjo užmiršti Jėzaus prašymo, kviečiančio su malda laukti nužengimo Tos, kuri jiems buvo tam tikra paslaptis ir nežinomybė. Ačiū Dievui, kad jie, nors ir nežinodami, ko tikėtis, pakluso Jėzui ir, pasitikėdami Juo, su malda širdyse laukė Pažadėtosios apsireiškimo…
Ir galiausiai tai įvyko. Tarsi ugnies liežuviais Dvasios jėga nužengė ant kiekvieno iš mokinių. Jos veikiami, jie pradėjo kalbėti įvairiomis kitų tautų kalbomis… Tai buvo ženklas, jog nuo šiol niekas nėra pajėgus sustabdyti Dievo Dvasios, pasiruošusios per Jėzaus sekėjus mokyti apie Mesiją, kad prieš Jį priklauptų kiekvienas kelis…
Tėvas kapucinas R. Kantalamesa (R. Cantalamessa) knygoje Dvasios giesmė, rašydamas apie naująsias Sekmines, pastebi, jog pasaulyje sparčiausiai didėja sekmininkų ir charizmininkų judėjimas (apimantis šimtus milijonų krikščionių) ir cituoja šiuos meksikietės, didžiosios mistikės, Dievo tarnaitės Končitos (Conchita) 1916 – 1918 metais užrašytus žodžius, per kuriuos byloja Jėzus: Siųsdamas į pasaulį naująsias Sekmines, aš noriu jį uždegti, apvalyti, apšviesti Šventosios Dvasios šviesa ir ugnimi. Paskutiniame pasaulio etape turi būti ypatingai išlieta Šventoji Dvasia. (…) Ji ateis. Aš Ją atsiųsiu antrą kartą ir Ji bus matoma iš vaisių, nustebinsiančių pasaulį ir paskatinsiančių Bažnyčios šventumą.
Taigi laukiame naujųjų Sekminių pasireiškimo ir į Dvasią kreipiamės vieno rašytojo žodžiais: „Jei Tu mums vadovausi, mes matysime Tėvo, o kartu ir Sūnaus veidą ir suprasime, kad Tu iš Jų išteki, gyvybės versme ir ramybės upe“.
Kun. Vytenis Vaškelis