Švenčiausioji Trejybė – meilės ugnis

Paveikus pamokslas

Kartą vienas kunigas šv. Mišių metu perskaitė sekmadieniui skirtą Evangeliją ir tarė: „Šiandien švenčiame Švenčiausiosios Trejybės šventę. Ką galiu pasakyti apie Trejybę? Hmm… Ji yra paslaptis, didžiulė tikėjimo paslaptis. Amen“. Bažnyčioje buvę tikintieji nustebo. Vieni buvo nusiteikę pozityviai, nes pamokslas buvo išskirtinai trumpas, kiti – susierzino, nes dar nespėjo patogiai įsitaisyti suoluose. „Tai buvo trumpiausias pamokslas, kurio teko klausytis”, – liudijo vienas jaunuolis, kuris, išgirdęs, kad Dievas yra tikėjimo slėpinys, iš smalsumo ėmė domėtis, kaip būtų galima įminti tą Jo paslaptį, o vėliau net pradėjo studijuoti teologiją…

Pažinti ir dėkoti

Nors Trivienio Dievo sąvoka viršija žmogaus proto ribas, bet iš dalies galime suprasti teologinę tiesą apie Trejybę. Pasak katekizmo, „dieviškieji Asmenys nėra vieną dievystę pasidaliję, bet kiekvienas Jų yra visas Dievas (…), ir dėl trijų Asmenų dieviškos vienybės Tėvas yra visas Sūnuje, visas Šventojoje Dvasioje; Sūnus visas yra Tėve, visas Šventojoje Dvasioje; o Šventoji Dvasia visa yra Tėve, visa Sūnuje“.

Tačiau dar svarbiau yra prisiminti Trejybės Asmenų siuntimus ir dieviškuosius darbus, nes jie tiesiogiai siejasi su mūsų dabartiniu ir būsimuoju gyvenimu. Labiausiai Viešpačiui esame dėkingi už Sūnaus Įsikūnijimą ir Šventosios Dvasios padovanojimą, nes be jų nebūtų įvykęs mūsų Išgelbėjimas.

Prakalbinti kiekvieną

Biblija per Jėzaus Kristaus asmenį atskleidžia Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios tarpusavio meile grindžiamą bendrystę, ypač kai matome visų Trijų dieviškų Asmenų Auką, skirtą mus išgelbėti. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16). Todėl Dievo troškimas nenumaldomas – prakalbinti kiekvieną žmogų, nes visas krikščionio gyvenimas yra bendrystė su kiekvienu dieviškuoju Asmeniu, jokiu būdu Jų neišskiriant. Kas garbina Tėvą, daro tai per Sūnų Šventojoje Dvasioje; kas seka Kristumi, seka Juo dėl to, kad Tėvas jį patraukia, o Šventoji Dvasia veda (KBK259).   

Prioritetų išsaugojimas

Atsiliepdami į bekompromisinę Dievo meilę, per Sūnų išlietą Šventosios Dvasios ant mūsų, paprasčiausiai priimame tai, ką mums siunčia dangus ir elgiamės taip, kaip nori Visagalis. Pats Dievo Sūnus mus kviečia į vis artimesnę su Juo draugystę, kad veikiant Dvasiai, įvestų į Tėvo artumą. Kad visa žmogaus esybė galėtų labiau tapatintis su Dievu, į Jį suleidžiant šaknis. Mokomės iš šventųjų – artimiausių Jėzaus draugų – pavyzdžio atsiriboti nuo per daug viliojančių regimų dalykų, kad jie nepavogtų mūsų pamaldaus dėmesingumo Dievui, kuris už pastangas Jam patikti, dovanoja tikėjimą ir suvokimą, jog galutinėje mūsų gyvenimo stotelėje mus pasitiks ne mūsų mylėti daiktai bei vienadieniai pomėgiai, dėl kurių išvaistėme brangaus savo laiko, o Neregimasis, kurį tikėti ir Juo pasitikėti buvo esminis mūsų neilgo gyvenimo tikslas bei pašaukimas.

Dievo meilės kaitra

Ankstyvaisiais amžiais dykumoje gyvenusi vienuolė Sinkletika yra taip sakiusi: „Tų, kurie artėja prie Dievo, iš pradžių laukia dideli mūšiai ir daug kančių, o paskui – neapsakomas džiaugsmas. Panašiai būna žmogui, kuriančiam ugnį: pradžioje jis dūsta ir ašaroja nuo dūmų, bet gauna tai, ko siekė, nes yra pasakyta: „Mūsų Dievas yra ryjanti ugnis“ (Žyd 12, 29). Mes ašaromis ir sunkiu darbu turime kūrenti savyje šią dievišką ugnį“.

Taigi ugnis simbolizuoja ne tik Dievo nesitaikstymą su nuodėme (žr. Įst 9, 21), bet ji vaizduoja ir žmogaus dvasios liepsnojimą, nes meilės kaitra – kaip ugnies kaitra, yra nenumaldoma liepsna (Gg 8, 6).

Juk Jėzus atėjo į žemę įžiebti dieviškos meilės ugnies, ir taip norėtų, kad ji jau liepsnotų (plg. Lk 12, 49). Tai primena Sekmines, kai ant apaštalų nusileido tarsi ugnies liežuviai, simbolizuojantys Dvasios meilės kaitrą, kuri išdegino tuos apaštalų baimių, netikėjimo ir savimylos likučius, kurie galėjo būti asmeniniai kliuviniai, besirengiant (su ypatingu dangaus patepimu) Jėzų skelbti iki pasaulio pakraščių…

Ji alsuoja mumyse

Kai žmonės į savo širdis kviečia Šventąją Dvasią, Ji ateina, atsivesdama Sūnų ir Tėvą. Kas laikosi Dievo žodžio, pritraukia visų Trijų Asmenų meilę, ir Švenčiausioji Trejybė apsigyvena tikinčiojo sielos gelmėje (plg. Jn 14, 23). Tik prieš tai kiekvienam iš mūsų skirta būti pasūdytam ugnimi (žr. Mk 9, 49), tai yra aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką (Rom 12, 1). Druska ir ugnis – mumyse palaikančios jėgos, galinčios atsispirti pūvančiam blogio plėtimuisi gyvenime, simbolis. Pasak Origeno, Jėzus yra sakęs: Kas arti manęs, arti ugnies; kas toli nuo manęs, toli nuo Karalystės.

Kun. Vytenis Vaškelis